Pokalbį su žinomu Gulbinėnų sodininku Audronijumi Norkumi apie sodininkų džiaugsmus ir vargus pradėjome nuo to, apie ką dauguma žmonių susitikę šnekučiuojasi – kaitrą ir užsitęsusią sausrą. Sodininkas minėjo, kad vienur kitur pratrūkstantys lietaus pritvinkę debesys į Gulbinėnus kol kas neužsuka. Tad liepą gal tik 18 mm kritulių iškrito, o birželį – dar mažiau.
Kalbant apie šiųmetį derlių, įprasta jį lyginti su praėjusių metų rezultatais. A. Norkus priminė, kad pernai dėl gamtos išdaigų pavasarį priskinta tik per 150 tonų obuolių. Tai tik trečdalis įprasto derliaus. Užpernai, 2016-aisiais, obelys jo ūkyje atseikėjo apie 500 tonų vaisių. Šiemet nuo obuolių svyrančios šakos prognozuoja panašų derlių, bet dėl užsitęsusios sausros vaisiai yra smulkesni. Nemažai žalos obelims pridarė grambuoliai. „Prieš Jonines pasidžiaugiau gražiai atrodančiais prieš dvejus metus sodintais medeliais. Tačiau po kelių dienų jų lapai pradėjo gelsti – pasirodo, grambuolių lervos šaknis apgraužė“, – apgailestavo sodininkas. Kol kas Lietuvoje nėra sertifikuotų veiksmingų priešnuodžių prieš šiuos daržų ir sodų kenkėjus. Tiesa, grambuolių lervas mėgsta varnos, bet joms gi neįsakysi atskristi į sodą iš Gulbinėnų dvaro parko. Obelaičių žievė vilioja į sodą ir kitus neprašytus svečius – kiškius. Jie lankosi net tik žiemą ir ankstyvą pavasarį, bet ir balandį – per rują. Tačiau sausra davė ir teigiamų rezultatų – obelis mažiau puolė rauplės.
Vaikštant po sodą, pašnekovas minėjo, kad didžiausią derlių obelys duoda dešimtaisiais metais. „Lenkijoje obelys jau po trejų metų užaugina neblogą derlių, o mano sode – tik po penkerių. Su vienu kolega diskutavome, ką mes ne taip darome. Tikriausiai jis teisus pasakęs, kad greitesnę vegetaciją lemia švelnesnis klimatas. Mes rauname 18–20 metų senumo obelis, o mūsų kaimynai lenkai tai daro kur kas greičiau – po dešimtojo derliaus“, – toliau aiškino sodininkas.
Nors šiemet laukiama kur kas didesnio obuolių derliaus nei pernai, dėl to, anot Audronijaus Norkaus, pernelyg džiūgauti neverta. „Kaip vienas mano bičiulis sakydavo – didelis derlius dar nereiškia gero gyvenimo“, – šyptelėjo sodininkas ir tuoj pat paaiškino iš pirmo žvilgsnio nelogiškai skambantį teiginį. Visi sodininkai puikiai žino, kad Europoje „obuolių madas“ diktuoja lenkai. Nuo derliaus kaimyninėje šalyje iš esmės priklauso obuolių supirkimo kaina visame senajame žemyne. Kuomet Lenkijos soduose obuolių į valias, Lietuvoje jie superkami pusvelčiui, o susumavus, kiek kainuoja obuolių skynimas, išvežimas, sandėliavimas – išlaidų daug. „Jei Lietuvoje per metus vidutiniškai priskinama apie 160 tūkst. tonų obuolių, tai Lenkijoje – apie 5 mln. tonų. Tai nesulyginami mastai“, – kalbėjo A. Norkus.
Penkiolikos hektarų plote Gulbinėnų sode dera įvairių veislių obelys, tačiau savininkas prisipažino, kad jam gardžiausi dviejų rūšių obuoliai. „Iki Kalėdų valgau „Auksį“, o po to – „Rubin“ veislės obuolius“, – šypsodamasis kalbėjo A. Norkus.
Vasariniai obuoliai A. Norkaus ūkyje jau nuskinti, bet, anot savininko, kol kas jų niekam nereikia. „Lauke baisus karštis, šaldytuvai, į kuriuos sudėti nuskinti obuoliai, birbia visu pajėgumu“, – toliau aiškino pašnekovas. Apie penkias tonas vasarinių obuolių kol kas sandėliuojami šaldytuve. Iš viso dviejose šaldymo patalpose telpa po 100 tonų obuolių. Jose palaikoma dešimties laipsnių temperatūra.
Gulbinėnų sodininkas turi sudaręs sutartis su „Iki“ prekybos tinklo operatoriumi UAB „Palink“. Gulbinėnuose išaugintų obuolių taip pat galima rasti prekybos centruose „Kubas“ ir „Tau“.
Sodininko ūkyje triūsia Gulbinėnų kaimo žmonės. Ketvirtadienį, kuomet bendravome su savininku, sandėlyje darbavosi Saulius, Stasys ir Simas. Jie plovė konteinerius, atlikinėjo kitus būsimąjam obuolių derliui priimti reikalingus paruošiamuosius darbus. Į vieną didelį medinį konteinerį telpa apie 300 kilogramų obuolių. Reikėtų pomedžius purkšti, bet, tvyrant trisdešimties laipsnių kaitrai, lašai išgaruotų net nepasiekę žemės.
„Iki šiol per darbymetį obuolių skynėjų užtekdavo iš kaimo. Kaip bus šiemet – nežinau“, – svarstė A. Norkus. Maždaug nuo rugsėjo antrosios pusės prasidėjus pagrindiniam obuolių skynimo sezonui, mėnesiui reikia 12–15 žmonių pagalbos. Sodininkas pasidžiaugė laikiniesiems pagalbininkams įvesta patogia paslaugų kvitų sistema, pakeitusia pernelyg biurokratišką ir nelanksčią terminuotų darbo sutarčių tvarką.
Turgeliuose „lietuviškomis“ prekėmis virsta ir bananai
Žinomas sodininkas neabejingas meno saviveiklai. Jis jau seniai gitara groja Alfonso Andrulio vadovaujamoje Gulbinėnų kaimo kapeloje. „Tai, kad dabar darbas grojimui trukdo“, – šmaikštavo Audronijus, kuomet pasiteiravome apie šį pomėgį. Kurį laiką jis kartu repetavo su žinomais Pasvalio muzikantais Jonu Lapėnu ir Egidijumi Maslovu. Tačiau šios širdžiai mielos veiklos teko atsisakyti dėl to, kad pernelyg daug brangių valandų reikia tam skirti. Be to, dažniausiai muzikantų pageidaujama šeštadieniais, kai su obuoliais reikia važiuoti į ūkininkų turgelius Vilniuje. Deja, anot Audronijaus, net sostinėje mažėja valgytojų, jau nekalbant apie mažesnius miestus. „Taip, kaip prekiavome 2008-aisiais, šiandien galime tik pasvajoti. Vasarą Vilniuje labai jaučiame atostogų poveikį – didžiausiame Lietuvos mieste tyku, ramu“, – pastebėjo sodininkystės ūkio savininkas. Jį stebina dalies tautiečių noras, pamynus garbę, orumą ir sąžinę, bet kokia kaina pralobti. Nors turgeliai skirti pardavinėti Lietuvoje išaugintai žemės ūkio produkcijai, tačiau visiems žinoma, kad į juos atvežti pigesni lenkiški obuoliai virsta „lietuviškais“, o kai kurie „ūkininkai“ neraudonuodami įsigudrina pirkėjams siūlyti ir bananų. Šylant klimatui, ateityje Lietuvoje galbūt iš tikro drieksis bananų plantacijos? Nepaisant šių grimasų, anot A. Norkaus, ūkininkų turgelių idėja yra gera ir už ją jis, kaip turbūt ir daugelis smulkiųjų ūkininkų, dėkingas buvusiam žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui. Pirmieji ūkininkų turgeliai Kaune pradėjo kurtis dar 2008 metais, vėliau paplito Vilniuje ir kituose didesniuose miestuose. Turgelyje jis pardavinėja ne tik obuolius, bet ir kriaušes. Sode joms skirtas maždaug hektaras. Iš šių vaisių veislių sodininkas labiausiai patenkintas mūsų klimatui tinkančia kanadietiška „Patten“.
„Mano nuomone, per beveik tris dešimt atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metų kol kas tik du žemės ūkio ministrai – Vytautas Einoris ir Kazys Starkevičius – ne valdiškai rūpinosi žemdirbių reikalais ir ryžtingai gynė jų interesus“, – sakė A. Norkus.
Vakarų Europos šalių turgeliuose pardavinėjama beveik visa ūkininkų produkcija brangesnė nei prekybos centruose, nes papildomai pirkėjas moka už kokybę, šviežumą ir patikimumą. „Iš Šveicarijos grįžusi dukra Goda sakė, kad prekybos centre kilogramas obuolių kainuoja vidutiniškai tris frankus, o ūkininkų turgelyje – penkis“, – pasakojo A. Norkus.
Besidomintis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių ekonomikos realijomis, Gulbinėnų sodininkystės ūkio savininkas priminė visiems gerai žinomą tiesą – dauguma politikų smulkųjį ir vidutinį verslą kalbomis bei pažadais „remia“ tik iki rinkimų. „Apie 80 proc. Europos Sąjungos išmokų Vokietijoje gauna ūkininkai, turintys iki 100 hektarų žemės, o pas mus? Daugelyje Vakarų Europos šalių didžiuosius prekybos centrus stengiamasi statyti didžiųjų miestų pakraščiuose, kad liktų niša ir smulkioms parduotuvėms. Tuo tarpu Lietuvoje vaizdas priešingas. Prieš porą metų su žmona savaitgalį ėjau savo jaunystės miesto Kauno pagrindine gatve – Laisvės alėja: žingsniuoja vienas kitas praeivis, o pasukus į šalia įsikūrusi „Akropolį“ – sunku prasibrauti pro žmonių minias“, – vieną po kito žėrė argumentus pašnekovas, pridūręs, kad balsuoja per visus rinkimus. Antraip neturėtų moralinės teisės kritikuoti, jo nuomone, neteisingų valdžios žingsnių.
