Išsaugota Trispalvė – brangi šeimos kartų relikvija

Kai švęsdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį širdyse, mintyse ir prie namų iškelsime savo valstybės vėliavas, vienoje Pasvalio miesto sodyboje suplevėsuos ypatinga Trispalvė.

„Keliu vėliavą už prosenelės drąsą ir meilę Lietuvai. Šią vėliavą mano prosenelė laimėjo būdama dvylikos metų, kai su broliais dalyvavo aukščiausiai iškeltos vėliavos konkurse. 1934-aisiais laimėta Trispalvė buvo ilgai slepiama šiaudiniame čiužinyje, po žemėmis, kol galiausiai vėl iškilo prie namų, pažymėdama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.“

Tokius žodžius, kuriais savo džiaugsmu pasidalijo Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos moksleivė Viltė Tamulionytė, pirmiausia pamatėme socialiniame tinkle „Facebook“. Čia gimnazistė išreiškė norą jungtis prie Lietuvos radijo ir televizijos inicijuotos visuomeninės socialinės akcijos „Keliu vėliavą“.

Laimėjo aukščiausiai iškeltos vėliavos konkursą

„Darbas“ Viltės paprašė supažindinti su daugiau kaip aštuonis dešimtmečius Lietuvos trispalvę saugančia savo prosenele. Pasirodo, jog tai daugeliui mūsų skaitytojų jau pažįstama Kriklinių kaimo šviesuolė Felicija Adomonienė.

95-ąjį savo gimtadienį pernai atšventusi senolė – beveik vienmetė su atkurta Lietuva. Bet ir šiandien ji dar žvali, kupina optimizmo, gyvenimo džiaugsmo, meilės Lietuvai ir žmonėms, viskuo besidominti, kiek leidžia jėgos, dalyvaujanti savo kaimo bendruomenės gyvenime.

– Kiek save pamenu, visada buvau labai smalsi, visur manęs būdavo pilna. Kriklinių mokykloje veikė aktyvus Jaunųjų ūkininkų ratelis ir aš, dar būdama pradinukė, tapau jo nare. 1934-aisiais, artėjant Vasario 16-ajai, buvo paskelbtas konkursas, kas aukščiausiai iškels Lietuvos trispalvę. Kartu su broliais, taip pat Jaunųjų ūkininkų ratelio nariais, nutarėm dalyvauti šiame konkurse. Vėliavai iškelti reikėjo ilgo stiebo, tad paprašėm eigulio, kad leistų miške nukirsti tinkamą medį. Išsirinkom liekną, tiesią eglę. Stiebas išėjo gal kokių aštuonių metrų aukščio ir mes tapome konkurso nugalėtojais. Švenčiant Vasario 16-ąją, konkurso organizatoriai atvežė ir mums padovanojo Lietuvos trispalvę. Per valstybės šventes ją keldavau prie savo namų. O kai į Lietuvą atėjo sovietų okupantai, šią brangią relikviją teko slėpti visais įmanomais būdais: ir lovos čiužinyje, ir po spaliais ant lubų, ir užkastą kieme. Slėpdavom suvynioję į kitą audinį, tarp lentų – kad nesupūtų, neišbluktų. Jei okupantai Trispalvę būtų radę, būtume neišvengę tremties, – ilgus dešimtmečius slapstytos, bet išsaugotos Trispalvės istoriją puikiai prisimena Felicija Adomonienė.

Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas ir nuvilnijo pirmieji Sąjūdžio mitingai, Felicijos Adomonienės išsaugota Trispalvė išdidžiai plazdėdavo virš minios – ją, atsivežę į mitingus ar šventes, nešdavo Kriklinių krašto atstovai.

Kriklinių kaimo šviesuolė pasakoja, jog prieškario metais jų krašte aktyvus buvo ne tik Jaunųjų ūkininkų ratelis, bet ir Pavasarininkų, Šaulių organizacijos, virė kultūrinis gyvenimas. Nenuorama Felicija suspėdavo visur.

– Būdama šešiolikos tapau Kriklinių kaimo pavasarininkų vadove, mielai dalyvavau Šaulių organizacijos veikloje. Čia sutikau ir savo būsimą vyrą Joną – jis vadovavo Kriklinių šauliams. Padėdavom rengti valstybinių švenčių minėjimus, patys ruošdavom pasirodymus, vaidinimus. Viename jų aš vaidinau lenkų šnipę. Matyt, pavyko, nes kunigas, užlipęs ant scenos, man net ranką paspaudė, – šypsosi senolė

Susigiminiavo dvi kaimo šviesuolės

Sovietų okupacija išardė daugelio šeimų laimingą gyvenimą. Felicija ištekėjo jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, su vyru Jonu susilaukė dviejų atžalų – sūnaus Kazio Algimanto ir dukros Bronės Gražinos. Deja, 1944-aisiais ir Felicijos vyras, ir jos broliai buvo priversti trauktis į Vakarus – patriotiškai nusiteikusiai šeimai grėsė tremtis, o šaulių vadui Jonui Adomoniui, kuris Lietuvos kariuomenėje buvo užsitarnavęs karininko laipsnį – lageris ar net sušaudymas. Felicija Adomonienė su dviem mažais vaikais liko Lietuvoje ir ilgą laiką nieko nežinojo nei apie savo vyro, nei apie brolių likimus. O sovietų saugumiečiai daugybę kartų ją statė prie sienos, tardė, mušė, laikė uždarytą saugumo rūsyje. Daug kartų, iškankintai tardymų, iš Pumpėnų, kur buvo įsikūrusi saugumiečių būstinė, yra tekę naktį pėsčiomis parkeliauti į Kriklinius. Prabėgo nemažai metų, kol Felicija gavo pirmąją žinią, jog (Atkelta iš 1 p.) ir jos vyrui, ir broliams pavyko ištrūkti ir įsikurti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dar daugiau metų turėjo praeiti iki pirmojo susitikimo su broliais, kai kriklinietė pagaliau galėjo išvykti už Atlanto. Deja, jos vyras jau buvo miręs.

– Mes šeimoje augom penkiese – trys broliai ir dvi sesės. Dabar likom tik dviese – aš ir Amerikoje gyvenantis brolis. Viena užauginau vaikus, pasistačiau namus. Didelių mokslų nesu baigusi, dirbau paprastus darbus, bet visada ir viską – labai sąžiningai. Mane visą laiką supo ir dabar šalia yra itin geri žmonės, padėję atlaikyti visus vargus. Turiu keturis anūkus, septynis proanūkius ir vieną proproanūkę – ketverių metukų Izabelę. Mūsų šeimos ryšys labai stiprus: mano vaikai, anūkai, proanūkiai yra Lietuvos patriotai, turi daug gerų siekių ir tvirtai eina savo pasirinktu keliu. Todėl šiandien mano širdyje – džiugesys ir dvasinė ramybė. Turiu į ką atsiremti, kas mane myli ir globoja. Trokštu, kad visa Lietuva būtų tokia vieninga ir stipri, – šviesią viltį išsako 95-erių kriklinietė.

Ne tik giminystės ryšiai, bet ir dvasios bendrystė Feliciją Adomonienę sieja su kita to paties Kriklinių kaimo šviesuole Apolonija Tamulioniene. Ji – Felicijos brolienė, vyriausiojo jos brolio žmona. Abi senolės garsios savo krašto dainininkės, giedotojos, pasakotojos, audėjos, lietuviškų papročių ir tradicijų puoselėtojos.

– Apolonija tautiniais rūbais aprengė visas savo dukras ir marčias. Kai tautiškai pasipuošusios jos ateina į bendruomenės šventes, į bažnyčią – negali atsižiūrėti. Turi tautinius rūbus ir mano anūkės, proanūkės, tad, kai jos atvažiuoja, prisijungiam ir mes, – atgimstančiomis tradicijomis džiaugiasi mūsų pašnekovė.

Dainuojantis žmogus – laimingesnis

Felicija Adomonienė moka daugybę autentiškų savo krašto dainų, pamoko jų ir kitus. Ji dažnai kviečiama į mokyklų renginius, greit randa bendrą kalbą ir su pradinukais, ir su paaugliais. Senolė tiesiog spinduliuoja įgimtą inteligenciją.

Daugiau kaip šimtą Felicijos Adomonienės dainų užrašė ir Tautosakos archyvui perdavė dr. Aldona Vasiliauskaitė-Kačerauskienė, kilusi iš netoli Kriklinių esančio Švilpiškių kaimo. Knygoje „Aš išdainavau visas daineles,“ dr. A. Kačerauskienės apybraižoje „Felicijos Adomonienės dainavimo pamokos“, yra tokie senolės žodžiai:

„Kiek atsimenu, daina man suteikdavo didžiausią džiaugsmą. Buvau tik trejų metų, kai būdavo dainavimo pamokos mano tėvų namuose įsikūrusioje mokykloje. Tai aš pasistiebusi, per durų plyšelį viena akimi žiūrėdavau ir klausydavau vaikų dainavimo. Būdavo labai gražu. Kai man sukako aštuoneri, sudegė špitolė ir tėvai į svetainę gyventi priėmė vargonininką. Man būdavo didžiausia šventė, kai susirinkdavo bažnytinis choras į repeticiją. Niekieno netrukdoma, atsistojusi kamputyje, galėdavau tyliai giedoti. Mamos paprašytas, vargonininkas kartais mane pamokydavo giesmių, dažniausiai kalėdinių. Jos tokios gražios ir lengvos. Laisvai dainuoti galėjau pradėjusi ganyti gyvulius. Nuostabu būdavo girdėti, kaip daina susilieja su paukščių balsais ir medžių šlamėjimu. Tada pamiršdavau viską pasaulyje – ir šąlančias kojas, ir sparvų užpultus gyvulius.

Daina – tai mano gyvenimo dvasinis penas, ja gali išsakyti, kas širdyje susikaupė: skriauda, sielvartas, džiaugsmas. Man atrodo, kad mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai dainomis lengvindavo savo gyvenimą. <…> Tik nelabai norėjosi dainuoti širdžiai nemielas tarybines dainas. Pradėjau lankyti mokytojos Joanos Šimkutės vadovaujamą chorą. Pavykdavo išprašyti, kad į repertuarą nors vieną lietuvių liaudies dainą įtrauktų – širdžiai paglostyti. Per dainą būdavo lengviau prie jaunimo pritapti, nes tada, turėdama tik 25-erius metus, jau auginau du vaikus. Labai norėjosi būti kartu su jaunimu. Vyras karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus ir aš buvau laikoma liaudies priešu. Daina man padėjo išsikovoti savo vietą gyvenime, išeiti į žmones, pavažinėti su gastrolėmis po Lietuvą, susipažinti su labai daug puikių žmonių.

Žmogus, kuris dainuoja, yra laimingesnis, nes neturi laiko blogoms mintims“.

Promočiutės pėdomis

Felicija Adomonienė yra tapusi šauniausia Pasvalio krašto močiute. Surengtame konkurse žilagalvė iš senojo Kriklinių kaimo gražiausiai dainavo, mikliausiai vijo siūlus, smagiai pokštavo ir buvo pati elegantiškiausia.

O kai praėjusią vasarą Liepos 6-osios – Valstybės dienos – vakare krikliniečiai prie bendruomenės namų susirinko giedoti Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“, kaimo senolė Felicija pirmoji paragino kartu su Trispalve keliauti į Moliūnų piliakalnį – ten himnas skambėsiąs daug iškilmingiau.

Patriotizmo dvasią Felicija Adomonienė įskiepijo kelioms savo giminės kartoms – vaikams, anūkams, proanūkiams.

Sveikindamos savo močiutę su 90-mečio jubiliejumi, šeimos atžalėlės jai įteikė nuotraukų albumą su prasmingu įrašu: „Tu padovanojai mums du patvarius dalykus: vienas jų – šaknys, o kitas – sparnai“.

Žinią apie savo promočiutės išsaugotą Lietuvos trispalvę paskelbusi kriklinietės proanūkė Viltė Tamulionytė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos moksleivė, irgi yra aktyvi visuomenininkė, domisi politika, dalyvauja Jaunųjų konservatorių lygos veikloje. Viltė dainuoja gimnazijos mišriame vokaliniame ansamblyje, lanko Pasvalio muzikos mokyklos vargonų klasę, sekmadieniais per šv. Mišias vargonuoja bažnyčioje. Labai susidraugavo su Pumpėnų vienuolėmis, kartu su jomis yra daug apkeliavusi.

Vasario 16-ąją kriklinietė Felicija Adomonienė prie savo namų kels naują Lietuvos valstybės vėliavą. O išsaugotą prieškario metų Trispalvę, kaip brangią relikviją, ji perdavė Pasvalyje gyvenančiai anūkės šeimai – Virginijai ir Valdui Tamulioniams. Šioje pasvaliečių šeimoje auga ir senolės proanūkės – Viltė ir Vaiva, iš savo promočiutės paveldėjusios meilę Tėvynei Lietuvai