Pasvalyje, nuošalioje Kantariškių gatvelėje, gyvenančiai Aleksei Paškevičiūtei kitąmet sueis aštuoniasdešimt metų. Daugiau nei pusę savo amžiaus ji jau miesto gyventoja, nors šimtametėje sodyboje jautiesi tarsi pačiame tikriausiame senajame kaime.
Moteris nemėgsta jokio viešumo, tačiau pasvaliečiai ją puikiai pažįsta, keliaujančią į netoliese esantį parką, anksčiau dažnai kur nors minančią dviratį.
Tik šią vasarą teko kiek stabtelėti, pertraukti ir savo pasivaikščiojimus, ir važiavimus dviračiu, nes birželį susilaužė kojos čiurną.
Jau seniai daugelio pastebėtas Aleksės Paškevičiūtės įprotis apeiti Pasvalio parką ir tarsi savaime suprantama – surinkti šiukšles:
– Aš vis tiek su savo ištikimuoju šuniuku Bonze einu iki senojo parko pasivaikščioti, taigi apsuku ratą ir nepalieku šiukšlių. Visko pakeliui pasitaiko – ir vienkartinių indelių nuo kavos, ir šampano butelių, ir dar įvairiausių šiukšlių. Baisiai negera jų nepakėlus praeiti. Atvažiuoja į parką jauna porelė, sakau, tai jau šiukšlinsit. O jie nepyksta, draugiškai atsako: „Oi ne, mes gražiai“…
Aplinkai ir žmonėms neabejinga Aleksė Paškevičiūtė iš Deveitonių kaimo, Saločių krašto, į Pasvalį persikraustė 1977-ųjų pradžioje:
– Deveitoniuose ėjo melioracija ir mūsų sodybą vertė žemėn. Dar 1975-aisiais šiuos namelius Pasvalio mieste nusipirkau iš kirpėjos Kazėnienės. Bet tais pačiais metais mirė mamytė ir persikraustymas užtruko.
Aleksė prieš 79 metus gimė Murziškio kaime, čia buvo gimę ir keturi vyresni broliai, tik jaunėlė Genovaitė pasaulį išvydo jau Deveitoniuose.
– Visi keturi broliai mirę, – sako Aleksė Paškevičiūtė. – Šiemet mirė pats vyriausias, iki devyniasdešimties pritrūko vos kelių mėnesių. Dabar likom abi seserys. Ir abi esam pasvalietės.
Saločių vidurinėje mokykloje Aleksė baigė septynias klases, dar prisiminė savo pirmąją mokytoją Stasę Petkevičiūtę-Lagienę, klasės draugus Onutę Strelčiūnienę, Romą Magelinską… Paskui dvidešimt dvejus metus dirbo kolūkio laukininkystėje, kartais pakeisdavo melžėjas.
– Daug dirbom, sunkiai dirbom, tačiau žmonės buvo draugiški, – pripažįsta jaunystėje kaime gyvenusi pasvalietė. – Tėtis mirė 1962-aisiais, broliai ir sesuo iš namų išėjo, tad likom dviese su mamyte.
Melioracija paspartino persikraustymą į Pasvalį:
– Pagalvojau, kad ateis senatvė, tai kaip aš viena kažkur gyvensiu. Todėl ir nusipirkau Pasvalyje senus namelius. Tik mamytė dar Deveitoniuose mirė, nespėjo į miestą persikelti.
O kai Aleksė Paškevičiūtė apsigyveno Pasvalyje, darbų turėjo ne mažiau kaip kaime:
– Prie namelio yra aštuoni arai žemės, bet buvo tiek visko priaugę, apžėlę, jog teko imtis tvarkyti. Pati nupjoviau ir išroviau dešimt senų didelių obelų. Iškasdavau šaknis ir taip išraudavau. Gerai, kad čia gana lengva smėlio žemė. Pasilikau tik tris didžiules obelis. Nors tų obuolių tokia gausybė, kad iškasėm gilią duobę ir vis tiek netilps…
Beveik septyniolika metų Aleksė Paškevičiūtė dirbo Pasvalio malūne:
– Pradžioje – gamyboje. Tačiau buvo trys pamainos ir aš dėl sveikatos negalėjau dirbti naktimis. Esu kairiarankė, dėl to irgi turėjau nepatogumų. Tad vėliau malūne dirbau svėrėja. Kai iki pensijos liko pusę metų, jau nebuvo darbo. Bet yra uogų, turiu daržą, taigi iki šiol galą su galu suduriu.
Beje, močiutė prisimena ilgaamžės giminaitės patarimą:
– Prastai valgyk, daug dirbk, ir gyvensi. Nuo vaikystės, nuo jaunystės daug dirbau. Kaime keldavausi labai anksti ir pjaudavau žolę. Sočiai turiu darbo ir mieste – daržą raviu, malkų iš parko atsivežu. Turiu tokį dviratį-miškavežį. Kai vienas vyriškis stebėjosi, iš kur man tiek sveikatos, pasakiau, kad negerk, nerūkyk, ir tu turėsi. Tada vyras baisiai supyko…
O dviratis Aleksei Paškevičiūtei – kone pagrindinė susisiekimo priemonė. Dar praėjusią vasarą numindavo net iki Namišių pas brolienę, iki Saločių kapinių, kur palaidoti tėvai, brolis, daug deveitoniečių.
– Tik „Via Balticos“ kelyje labai didelis judėjimas, o pro Telžius prastas žvyrkelis, – pastebi pasvalietė ir prisiminė, kaip įsijautusi dviračiu važiavo į Namišius, kad nepajuto, kur vėjas nupūtė šviesą atspindinčią jos liemenę, o sykį kelių didžiulių sunkvežimių sukeltas gūsis nuo kelio nubloškė ir pačią dviratininkę…
Aleksė Paškevičiūtė suskaičiuoja, kad Pasvalyje yra pavogę tris jos dviračius, ir net prirakintus nušvilpė.
Su policija teko susidurti ir einant į parką pasivaikščioti.
– Sustoję pareigūnai įspėjo, kad einame ne ta gatvės puse. Tai dabar už pavadėlio vedamas šuniukas pats mane tiesiog tempte tempia į teisingą kelio pusę. Labai protingas mano Bonzė, nors jau keturiolikos ar penkiolikos metų, – šypsosi močiutė, kuri nepraeina abejingai pro numestas šiukšles ir visas jas surenka. – Nueinu ir iki naujųjų Pasvalio kapinių. Manau, labai negerai, kad aikštelėje prie kapinių jaunimas garsiai klausosi muzikos, geria ir pramogauja…
Ir kas per tuos keturiasdešimt metų pasikeitė, kol močiutė gyvena Pasvalyje?
– Išasfaltavo mūsų Kantariškių gatvelę. Pradžioje dar ir vieną kitą kiaulę čia užsiaugindavau, juk anuomet parduotuvėse nieko nebuvo. O šiandien laikau tik vištų. Nors ir neturiu jokių buitinių patogumų, bet neįsivaizduoju savo gyvenimo daugiabučiame name. Ką daryčiau tarp keturių sienų… Per tuos dešimtmečius ir beveik visi kaimynai pasikeitė, daug mirė. Seniausia likusi 91 metų Stasė Linkevičienė. Kas žino, kiek kam skirta, – grįžusi iš Šiluvos atlaidų kalbėjo Aleksė Paškevičiūtė.
