Bibliotekų metus Pasvalio Mariaus Katiliškio biblioteka pradėjo prieš 95 metus Joniškėlyje gimusio ir Kanadoje gyvenančio buvusio lietuvių išeivijos laikraščio „Tėviškės žiburiai“ redaktoriaus, knygų autoriaus Česlovo Senkevičiaus jubiliejaus paminėjimu. Beje, tik pernai jis atsisveikino su „Tėviškės žiburiais“ ir išėjo į pensiją.
Bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro vedėjos Vitalijos Kazilionytės, kuri prieš renginį susirgo, įžvalgas perteikė direktorė Danguolė Abazoriuvienė:
– Švenčiame dar vieną sukaktį – jau penkiolika metų mūsų biblioteką sieja ryšiai su kraštiečiu rašytoju Česlovu Senkevičiumi. Akys iš karto užkliuvo už žodžių: gimė Joniškėlyje. Parašėme laišką ir labai greit atėjo atsakymas: mielai prisipažino esąs kraštietis ir pažadėjo po truputį siųsti savo rankraščius. Su laišku atsiuntė ir pirmąją savo knygą „Ketvirtoji upė“, kurioje yra gimtojo krašto vaizdų, įstrigusių atmintin iš močiutės pasakojimų.
Taigi ilgai nenujautėme, kad anapus Atlanto, Toronte, išeivijos lietuvių savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ redakcijoje darbuojasi kraštietis Česlovas Senkevičius, 1921-aisiais pasaulį išvydęs Joniškėlyje, geležinkelio stoties viršininko Mečio Senkevičiaus ir joniškėlietės Veronikos Bekerytės šeimoje. Istorinės pervartos nubloškė į Vokietijos DP stovyklas, vėliau – į Kanadą, Torontą. Bet gimtinė visuomet keliavo su jo kūryba per neužmirštamus močiutės Daratos Baltaragytės-Bekerienės pasakojimus apie gimtąjį Joniškėlį.
2005-aisiais ir pats Česlovas Senkevičius buvo atvykęs į Pasvalį, gimtąjį Joniškėlį. Turbūt daug sudėtingiau pačiam susitikti su gimtine nei autobiografinėje miniatiūroje rašyti:
– Kaip čigono vaikas vežiotas iš vietos į vietą, stropiai rinkau tuos vaizdus, gerbiau ir labai norėjau juos išsaugoti. Savo gimtojo Joniškėlio neatsimenu. Tik močiutė apie jį vis pasakodavo, kad tenai gyvenęs labai geras dvarininkas Karpis, visų mylimas garsus gydytojas Petkevičius, kad gale miestelio kazokai kovėsi su vokiečiais, kad švytravę kardai ir plieniniai vokiečių šalmai, kad paskui vokiečiai rinkę miestelio vyrus žuvusiems kariams laidoti, kad vėliau, Lietuvai susitvėrus, karininko Stapulionio vadovaujamas mirties batalionas vijo bolševikus… O pasakojimas apie baltus Mažupės akmenėlius visada apvainikuodavo visas kitas istorijas.
Nuo 2001 metų į Pasvalį keliauja Česlovo Senkevičiaus gyvenimo ir kūrybos liudijimai. Keliauja, nes tik taip suvokiama jo paties laiške tiksliai apibrėžta gyvenimo esmė: – Pradėti ryšiai papildė gyvenimo turinį ir bent tuo tarpu sunkiau įsivaizduoti, kad viso to nebūtų. Tegu dabar tie rankraščiai pabūna Jūsų archyvuose, man atstovaujantys, negrįžtančiam, bet ten esančiam.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-02-06 „Darbe“.
