Apie diplomatą, pulkininką Kazį Škirpą jau rašiau „Šiaurietiškų atsivėrimų“ 2011 m. 1-ame numeryje. Bet žinau, kad šis pasvalietiškos dvasios žurnalas pasiekiamas ne visiems – randamas tik bibliotekose.
Tačiau „Kultūros barų“ žurnalo šių metų 9-ame numeryje pateiktas Vidmanto Valiušaičio straipsnis „Istoriografijos drama: išeiti iš sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauko“. Tad jame ir pateikiami tikrieji šios asmenybės veiklos akcentai.
Kai prabilo Kauno radijas…
„Pirmadienio rytą vokiečių kariai mus pasišaukė už kluono, kur per radiją buvo skelbiamos žinios iš Kauno. Leonas Prapuolenis pranešė apie Lietuvos laikinosios vyriausybės atstatymą, nusikratymą bolševikų jungu. Čia išgirdome, kad Laikinosios vyriausybės priešaky esąs Kazys Škirpa…“
Tai Alytaus gimnazijos iškilaus mokytojo Stasio Barzduko prisiminimų žiupsneliukas.
L. Prapuolenis paskelbė ir vyriausybės narių sąrašą. Jame K. Škirpos pareigos – premjeras, vyriausybės vadovas. Bet kur gi pats K. Škirpa. Berlyne, bet… namų arešte. Hitlerininkai jį „areštantu“ pavertė tam, kad jo siekiai nekliudytų jų siekiams tapti Lietuvos valdytojais.
Nesnaudė ir hitlerinis gestapas: sekė K. Škirpos būklę, sužiuro ir į L. Prapuolenį. Abiems teko patirti jo dėmesį, jo persekiojimus. Tik vėliau K. Škirpai pavyko „iškrapštyti“ jau gestapo įkalintą L. Prapuolenį iš to „glėbio“ nagų. Ir pats K. Škirpa trumpam apsilankė Kaune ir net slapčia – gimtuosiuose Namajūnuose netoli Saločių.
Viltis atkurti nepriklausomą Lietuvą žlugo, nes hitlerininkų siekimas – „didžioji Vokietija“: nuo Reino iki Uralo.
Albinas KAZLAUSKAS
Visą straipsnį skaitykite 2015-12-08 „Darbe“.
