„Pasvalys yra tikras stebuklas! Vis nenustojat stebinti ir nepaprastai mus įkvepiat toliau daryti tai, ką darom kiekvieną dieną – padėti vaikui. O kai jūsų darbai, entuziazmas ir atkaklumas susijungia su mūsų – gimsta nenugalima, be galo pozityvi jėga“. Tokiais susižavėjimo žodžiais Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos bendruomenės spektaklį „Posėdis“ apibūdino visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Didžpetrienė. Šiai organizacijai buvo paaukotos per spektaklio premjerą, kuri lapkričio 12-ąją parodyta Pasvalio kultūros centre, surinktos lėšos.
Anot spektaklio tekstų autorės, anglų kalbos mokytojos Jolantos Rastauskienės, „Posėdžio“ mintis ir užuomazga gimė dar gegužę, per tikrą mokyklos pedagogų posėdį. Aptarusios tokią idėją su režisiere Asta Liukpetriene, per vasarą abi toliau viską dėliojo mintyse, brandino sumanymą. Ir subrandino!
Kiekvienai skauda kitaip…
„Mokykloje vyksta posėdis. Skelbiama darbotvarkė, iš kurios aiškėja gresiančių permainų nuojauta: dėl susiklosčiusios situacijos kažkuriai mokytojai reikės palikti mokyklą… Besiveriančioje kritinėje situacijoje skaudžiai atsiskleidžia žmogiškieji jausmai: nuoskaudos, baimės, abejonės, netikrumas… Atsivėręs laikinumo suvokimas, kaip niekas kitas, juos išryškina ir išgrynina… Kaip vienintelė išlikimo priemonė, kaip moteriška savigyna, kyla būtinybė išsisakyti čia ir dabar – per „Posėdį“, – toks trumpas spektaklio anonsas.
Po spektaklio premjeros pasidalinti mintimis „Darbas“ paprašė tekstų autorę Jolantą Rastauskienę ir režisierę Astą Liukpetrienę.
Jolanta Rastauskienė:
– Pats spektaklio fabulos vyksmas – posėdis mokykloje – tai tik rėmai, detalių, sukabintų pagal protokolinę formą, visuma. Siužetinę liniją galime perskaityti visai nekomplikuotai: pedagogų posėdis mokykloje ir išsakyta problema: mažėjant mokinių, kažkam teks palikti darbą – mokytojų pasisakymai – bendras nutarimas. Labiau negu paprasta. Tačiau tai – tik forma, nors ir labai dėkinga, nes posėdis mokykloje – vienintelė vieta ir laikas, kai dar susirenka visi (nes privalo susirinkti). Juk dabartinėje mokykloje mokytojų kambario su pirmine jo funkcija, kai visi ten susitikdavo, keisdavosi aktualia informacija, žurnalais ir pan., jau nėra.
Spektaklio turinys – tai mokytojos-moters sielos posėdis. Ataskaita prieš save pačią. Savo nerimo, baimių, atradimų, klaidų įvardijimas ir pripažinimas bei prisipažinimas.
Emocinė linija būtent ir yra šios dramos tikroji, „gilioji“ dominantė, skaudžiai besidriekianti per visą siužeto vyksmą. Emocija konkrečiame egzistenciniame kontekste (darbo netekimo nuojauta) įgauna ir konkrečius pavadinimus: nepasitikėjimas, abejonės, nerimas, pavydas, vienišumas… Kiekvienai mūsų ji skirtinga, kaip skiriamės ir mes. Kiekviena ją išgyvename vis kitaip, nes kiekvienai ir skauda kitaip.
Visą straipsnį skaitykite 2015-12-01 „Darbe“.
Giedrė PUODŽIŪNAITĖ
ar bus pakartojimas Pasvalyje???? labai norėtume 🙂