Kiekvienas kraštas – tai unikali istorija, kurią iš kartos į kartą reikalinga pasakoti tam, kad pavyktų išsaugoti gyvą atmintį ir įprasminti tai, kuo gyveno protėvių kartos. Kiekviena istorija susideda iš gausybės mažų pasakojimų, o jiems nebeišsitenkant gyvųjų prisiminimuose, gražiausiai juos įprasminti gali… knyga.
Neseniai, liepos mėnesį, 460-ąjį savo gimtadienį paminėjo Manikūnų kraštas – graži šventė, daug juoko ir malonių susitikimų bei pristatyta knyga „Manikūnų krašto takais“, kurios jubiliejinio susibūrimo metu į rankas paimti dar nebuvo galima. Tačiau pagaliau šis leidinys, dar kvepiantis spaustuvės dažais, švydo dienos šviesą.
Knyga „Manikūnų krašto takais“ atsirado iniciatyvios bendruomenės ir po pasaulį išsisklaidžiusių kraštiečių nuoširdžiu rūpesčiu – tai gausiai iliustruota, beveik penkis šimtmečius trunkančią krašto istoriją aprėpianti knyga. Trijų bendraminčių – Dalios Greviškienės, Irenos Ilgutienės ir Gitanos Pučkienės ne vieną mėnesį rinkta medžiaga sugulė į leidinį, kuriame aprašytas visuomeninis, kultūrinis, religinis ir ekonominis krašto žmonių gyvenimas. Knyga supažindina ir su žmonių kasdiene buitimi, vertybėmis, tradicijomis bei dvasiniu paveldu. Ypač daug dėmesio čia skiriama XX amžiaus įvykiams bei nūdienos krašto gyvenimo aktualijoms.
Manikūnų krašto knyga neturi vieno autoriaus – tai skirtingų žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su Manikūnais, pasakojimai: net 45 autorių parašyti tekstai sugrupuoti į 14 teminių skyrių. O juose – nestokojama nuoširdumo, tikrų prisiminimų, išnyra ir nuostabiai gražios mūsų krašto tarmės užuomazgų. Tuo tarpu kitą dalį knygos sudaro ir archyviniai duomenys, įvairių dokumentų, laiškų, užrašų kopijos, nuotraukos, iš audio įrašo šifruotas tekstas, kurie turi ypatingą istorinę vertę.
Rasa MURAUSKAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-08-25 „Darbe“.