Keturiasdešimt penkerių Aušros Kiznytės gyvenimo istorijoje – tiek netekčių, išbandymų ir netikėtų likimo posūkių, kad jų užtektų ne vieno romano siužetui. Dvylika metų Krašto apsaugos savanorių pajėgose, keturi susidūrimai su onkologine liga, sunkios operacijos, svetimų žmonių paliktos skolos, alinantis darbas emigracijoje ir sugrįžimas į namus, kuriuose nebuvo net elektros. Tačiau klausantis Migonių kaime gyvenančios moters labiausiai stebina ne tai, kiek jai teko ištverti. Stebina jos stiprybė, nepalaužiamas noras gyventi ir šypsena, kuri nedingo nuo veido beveik visą mūsų pokalbį. Aušra vis dar kuria planus, turi svajonių ir tiki, kad net po pačios juodžiausios nakties išaušta rytas.
Namai, kuriuose dar daug ką reikia sutvarkyti Migonių kaime, prie seno silikatinių plytų daugiabučio, mus pasitinka dviese – Aušra ir jos trejų metų belgų aviganis Rokis. Iš Anglijos kartu su šeimininke į Lietuvą atkeliavęs keturkojis dabar yra nuolatinis jos palydovas, draugas ir, regis, viso nedidelio pasaulio, kurį Aušra mėgina susikurti iš naujo, sargas.
Rokis smalsiai sukiojasi apie kojas, vis taikydamasis lyžtelėti rankas. Aušra šypsosi, ramina, kad bijoti nėra ko, ir kviečia vidun.
Stačiais mediniais laiptais lipame į antrą aukštą. Nedideliame kambaryje – kuklūs baldai, krosnelė, neseniai paklotas linoleumas. Būstas senas, gerokai nugyventas, o darbų čia tiek, kad užtektų ne vieniems metams. Tačiau šeimininkė apie juos kalba su šypsena, tarsi aptarinėtų ne nesibaigiančius rūpesčius, o būsimus malonius pasikeitimus.
Ir tam tikra prasme Aušra tikrai turi kuo džiaugtis. Šiemet, po kelerius metus trukusių nesibaigiančių skausmų ir nesėkmingų gydymo bandymų, gydytojams pagaliau pavyko parinkti tinkamus vaistus. Moteris pirmą kartą per ilgą laiką gyvena be nuolatinio skausmo.
Žmogui, niekada nepatyrusiam tokios kančios, tai galbūt atrodytų savaime suprantama. Aušrai – viena didžiausių pastarojo meto pergalių.
Tačiau norint suprasti, kiek daug jai reiškia ši, regis, paprasta gyvenimo dovana, tenka sugrįžti gerokai į praeitį.
Kai namuose nebeliko mamos
Aušra gimė Pasvalyje, o Migoniuose apsigyveno būdama maždaug trylikos metų. Šeimoje augo keturios dukros, ji – jauniausia.
– Mūsų namuose visus kampus laikė mama, – prisimena Aušra.
Todėl jos netektis buvo ne tik skaudus išgyvenimas, bet ir akimirka, kai mergina neteko svarbiausios gyvenimo atramos. Tėvas, gerokai vyresnis už mamą, anksčiau turėjęs problemų dėl alkoholio, jau buvo silpnos sveikatos. Trys vyresnės seserys turėjo savo šeimas, vaikus ir rūpesčius.
– Realiai buvo tuštuma. Nebuvo nei pagalbos, nei patarimo, – prisimena Aušra.
Po mamos mirties ji bandė tęsti mokslus, tačiau tam trūko net būtiniausių dalykų – pinigų vadovėliams, pratybų sąsiuviniams, drabužiams, kelionėms. Nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs pasirūpinti šiais, atrodytų, paprastais poreikiais.
Netektis paliko ir gilesnių žaizdų. Aušra prisimena ilgą emocinės tuštumos laikotarpį, kurį šiandien pati sieja su depresija. Galiausiai, padedama specialistų, ji išvyko į Panevėžį mokytis konditerės amato. O vidurinį išsilavinimą įgijo gerokai vėliau, jau gyvendama Joniškyje ir besimokydama suaugusiųjų mokykloje.
Dvylika metų su karine uniforma
Būdama aštuoniolikos Aušra įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Šiandien svarsto, kad galbūt kariuomenėje atrado tai, ko taip trūko namuose – bendrystę, saugumo jausmą, žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Tarnybos draugai jai iš esmės atstojo šeimą.
Tačiau Aušrą traukė ir pati kariška veikla. Pratybos, žygiai, miškai, fiziniai išbandymai, ginklai, amunicija. Ji nė nemanė, kad būdama moteris turėtų prašyti nuolaidų.
– Nenusileisdavau vyrukams. Buvo entuziazmo, buvo noro, buvo įdomu, – prisimena ji.
Savanorystė tapo ne savaitgalio užsiėmimu, o gyvenimo būdu. Jeigu laukdavo pratybos, kiti planai traukdavosi į antrą vietą. Kartais atrodydavo, kad ne kariuomenė trukdo darbui, o darbas – kariuomenei. Taip praėjo dvylika metų.
Dabar Aušra pripažįsta, kad anuomet mažai galvojo apie nuolatinį darbą, pajamas ar socialines garantijas. Tik vėliau paaiškėjo, kad tarnyboje praleisti metai nesuteikė tokio socialinio draudimo stažo, kokio jai būtų reikėję susirgus.
Tačiau tada svarbiausia buvo visai kas kita. Kariuomenėje ji jautėsi stipri, reikalinga ir sava tarp savų. Turėjo savo vietą, draugus, tikslą.
Ir nė neįtarė, kaip netikėtai visa tai gali pasikeisti.
Diagnozė, kuri nutraukė tarnybą
Pirmieji rimti sveikatos sutrikimai Aušrą užklupo gyvenant Joniškyje. Tuo metu ji dirbo kepykloje. Ant rankų atsirado skausmingų pūslelių, vėliau – sunkiai gyjančių žaizdų. Prasidėjo vizitai pas gydytojus, tyrimai, gydymas.
Vieną dieną, maudydamasi duše, moteris tarp krūties ir pažasties apčiuopė nedidelį guzelį. Po konsultacijų Šiauliuose vienas darinys buvo pašalintas – nepiktybinis. Tačiau krūtyje liko dar vienas, maždaug žirnio dydžio. Gydytojai patarė jį stebėti.
Laikas ėjo, o guzelis augo. Aušra pasakoja, kad, gydant kitus negalavimus, aiškaus atsakymo dėl krūtyje esančio darinio ilgai nebuvo.
– Iš pradžių buvo kaip žirniukas. Per pusmetį užaugo iki kiaušinio dydžio, – prisimena ji.
Galiausiai atlikta biopsija. Sulaukusi gydymo įstaigos skambučio, Aušra išgirdo, kad reikia atvykti pas gydytoją. Ji nujautė, ką tai gali reikšti.
Krūties vėžys.
– Kodėl man? Ką aš tokio blogo padariau? – prisimena pirmąsias mintis.
Beveik visą parą verkė. Paskui suprato, kad vien baime ir ašaromis nieko nepakeis. Jeigu yra galimybė gydytis, reikia ja pasinaudoti.
Prasidėjo chemoterapija. Pirmuosius seansus dar pavyko ištverti palyginti lengvai. Vėliau užklupo pykinimas, kaulų ir sąnarių skausmai, nepakeliamas jautrumas kvapams. Būdavo dienų, kai negalėdavo net pažvelgti į maistą ar išgerti mėgstamos kavos.
Vieną rytą atsibudusi pamatė pilną pagalvę plaukų.
– Šito, man atrodo, nė vienas žmogus neužmiršta, – sako Aušra.
Ir vis dėlto šiandien ji tvirtina chemoterapiją ištvėrusi palyginti gerai. Matė, kokias kančias patiria kitos kartu gydomos moterys, kaip sunkiai jų organizmas reaguoja į vaistus. Todėl savo patirtį vertina santūriai, nors klausantis jos pasakojimo sunku įsivaizduoti, kas dar galėtų būti blogiau.
Chemoterapija kartojosi kas tris savaites. Vos tik organizmas pradėdavo atsigauti, ateidavo laikas kitam gydymo kursui. Vėliau laukė operacija, spindulinis ir biologinis gydymas.
Po operacijos moteris kurį laiką negalėjo normaliai pakelti rankos. Išsigando, kad taip liks visam gyvenimui. Gydytojas nukreipė reabilitacijai į sanatoriją, kur teko iš naujo mokytis paprasčiausių judesių.
– Iš pradžių juokėmės, kad čia vaikų darželis. Bet tas vaikų darželis man grąžino ranką, – prisimena ji.
Tačiau sugrąžinti ankstesnių fi zinių jėgų nepavyko.
– Su vyrais po miškus lakstydavau, amuniciją tampydavau. O po gydymo supratau, kad net taburetės nebegaliu per virtuvę pernešti. Tai kur aš tą kuprinę benešiu?
Šią akimirką Aušra prisimena kaip vieną skaudžiausių savo gyvenimo sukrėtimų. Dvylika metų tarnybos, pratybos, draugai, gyvenimas, kuriame jautėsi stipri ir reikalinga, liko praeityje.
Liga privertė atsisveikinti ne tik su karine uniforma. Teko atsisakyti gyvenimo dalies, kuri jai atstojo šeimą.
Su liga teko susitarti
Po operacijos ėjęs biologinis gydymas Aušrai sukėlė naujų sveikatos problemų. Pasak moters, vaistai neigiamai paveikė širdies veiklą, kelis kartus ji net buvo netekusi sąmonės. Kadangi gyveno viena, kartais nakčiai palikdavo neužrakintas namų duris – jeigu kas nors nutiktų, bent jau nereikėtų jų laužti.
Tačiau sunkiausia buvo susigyventi su mintimi, kad liga bet kada gali sugrįžti. Gydymo įstaigose ji sutiko nemažai panašaus likimo moterų. Su viena jų, Dange, gydėsi tuo pačiu metu, dalijosi išgyvenimais, baimėmis ir viltimis. Šiandien Dangės jau nebėra.
Aušra neslepia, kad ir pačiai teko išgyventi nevilties akimirkų. Tačiau ilgainiui suprato, kad nuolatinė baimė gali atimti net tas gyvenimo dienas, kurias liga dar palieka.
Kartą, atsisėdusi prieš veidrodį, ji pažvelgė sau į akis ir kreipėsi į savo ligą:
– Arba mes susigyvensime, arba nesusigyvensime.
Tai nebuvo pažadas daugiau nebijoti ar neverkti. Veikiau sprendimas neleisti ligai užvaldyti viso gyvenimo. Aušra suprato, kad negali pakeisti to, kas jai nutiko, tačiau gali stengtis neprarasti to, ką vis dar turi.
– Aišku, verkiu. Visi žmonės verkia. Tik gal viešai verkti nesinori, – prisipažįsta ji.
Iš naujo mokėsi gyventi ir dirbti
Po gydymo Aušrai buvo nustatytas sumažėjęs darbingumas. Tačiau mintis likti namuose ir gyventi vien iš išmokų jos nežavėjo.
– Žmonės įsivaizduoja, kad jeigu jau gauni neįgalumo išmoką, tai gali sau gyventi kaip karalius. Bet taip nėra, – šypteli moteris.
Ji kreipėsi į tuometę Darbo biržą dėl profesinės reabilitacijos. Norėjo įgyti naują specialybę, kuri leistų dirbti ir išlikti savarankiškai. Pasirinko kirpėjos amatą.
Mokėsi, įsigijo reikalingų priemonių, pradėjo priiminėti klientus. Darbas patiko, pamažu atsirado nuolatinių lankytojų. Tačiau kaip tik tuo metu litą pakeitė euras. Kainos ir veiklos išlaidos augo, o kelti paslaugų įkainių Aušra nesiryžo – klientams ir taip nebuvo lengva. Prie sunkumų prisidėjo ir jautrumas kai kurioms kirpykloje naudojamoms medžiagoms. Galiausiai teko pripažinti, kad iš šio amato pragyventi nepavyks.
Aušra grįžo į kepyklą, kurioje buvo dirbusi anksčiau. Tačiau po onkologinio gydymo organizmas jau sunkiai pakėlė naktines pamainas. Sutrikęs miegas, nuovargis, vėl pablogėjusi sveikata – po kurio laiko teko atsisakyti ir šio darbo.
Dar vieną galimybę moteris rado Panevėžio „Lietkabelio“ gamykloje. Čia jai sekėsi, darbdavys net išsiuntė mokytis į Estiją. Aušra džiaugėsi nauju darbu ir galimybe pagaliau turėti nuolatinių pajamų.
Tačiau netrukus prasidėjo stiprios alerginės reakcijos į gamyboje naudojamas medžiagas. Po darbo tindavo veidas, o rytais kartais vos galėdavo pramerkti akis.
Vėl gydytojai, tyrimai, pažymos.
Vėl teko atsisakyti darbo.
Aušra sako, kad labiausiai slėgė ne pats ligų sąrašas, o jausmas, jog kiekvieną kartą, vos tik pavykus atsistoti ant kojų, gyvenimas vėl išmuša pagrindą iš po jų.
Skolos, už kurias teko mokėti vienai
Sveikatos problemos buvo ne vieninteliai Aušros gyvenimo išbandymai. Skaudžių patirčių paliko ir santykiai su buvusiu gyvenimo draugu.
Moteris pasakoja, kad anuomet būsto remontui buvo paimta dešimties tūkstančių litų paskola. Tačiau namams tvarkyti pinigai taip ir nebuvo panaudoti. Pasak Aušros, kol ji dirbo Joniškyje, alkoholiu piktnaudžiavęs partneris juos išleido vos per savaitę.
Tuo laikotarpiu nutrūko ir jos labai lauktas nėštumas…
Santykiai iširo. Aušra liko Joniškyje, kur dirbo ir padėjo seseriai auginti vaikus, o buvęs draugas dar kurį laiką gyveno jos būste Migoniuose.
Vėliau paaiškėjo, kad už būstą nemokėti mokesčiai. Vien skola už elektrą, pasak Aušros, siekė apie pusantro tūkstančio litų. Prie jos prisidėjo ir paskolos įsipareigojimai. Po teisinių aiškinimųsi šią fi nansinę naštą teko prisiimti jai.
– Viską išsimokėjau pati, – sako moteris.
Skolas ji dengė iš neįgalumo išmokų, o vėliau – ir iš atlyginimo. Tai užtruko ne vienerius metus.
Galiausiai skolos buvo grąžintos. Tačiau nuolatiniai fi nansiniai sunkumai niekur nedingo. Kai atsirado galimybė išvykti uždarbiauti į Angliją, Aušra nusprendė ja pasinaudoti.
Anglija: viltys ir dar vienas smūgis
Į Angliją Aušra išvyko pakviesta draugės. Tikėjosi užsidirbti, pagaliau išbristi iš nuolatinių fi nansinių sunkumų ir susikurti ramesnį gyvenimą.
Iš pradžių atrodė, kad viltys pildosi. Darbo buvo, atlyginimai gerokai didesni nei Lietuvoje. Tačiau naują gyvenimą pradėti sutrukdė dar viena sunki diagnozė.
Praėjus keliems mėnesiams po atvykimo, Aušrai vėl buvo nustatytas piktybinis darinys krūtyje. Šį kartą liga pastebėta anksti. Anglijos medikai, pasak moters, reagavo greitai – atliko tyrimus, paskyrė operaciją. Jai buvo pašalinta krūtis ir atlikta rekonstrukcija, įdėtas implantas. Chemoterapijos neprireikė.
Tačiau po operacijos prasidėjo kiti sunkumai. Aušrai priklausė nedarbingumo išmokos. Tačiau įdarbinimo agentūra, vos sužinojusi jos diagnozę, pasielgė labai nesąžiningai.
– Man liepė nusiųsti žinutę su tam tikru kodu. Aš dar gerai nemokėjau anglų kalbos, nesupratau, ką tas kodas reiškia. Paskui paaiškėjo, kad taip buvo įformintas mano išėjimas iš darbo, – pasakoja moteris.
Likusi be pajamų, po sunkios operacijos ir svetimoje šalyje, Aušra turėjo aiškintis socialinės paramos galimybes, ieškoti kito darbo ir būsto. Pamažu atsitiesė, įsidarbino per kitą agentūrą – pakavo daržoves, žurnalus, drabužius. Lankė ir anglų kalbos kursus koledže.
Tačiau sveikatos problemos nesibaigė. Po kurio laiko laukė dar viena operacija – teko pašalinti ir antrąją krūtį. Vėl nedarbingumas, gydymas ir nežinia, iš ko reikės gyventi.
Vėliau Aušrai pavyko įsidarbinti „Tesco“ sandėlyje. Darbas buvo sunkus, tačiau reikėjo užsidirbti. Tuo metu jau vis dažniau vargino ir kiti negalavimai, ypač stiprėjantys nugaros skausmai.
Nedirbti ji negalėjo. Reikėjo mokėti už būstą, maistą, komunalines paslaugas. Vien už nedidelio būsto nuomą, pasak Aušros, tekdavo pakloti apie 170 svarų per savaitę.
Suskaičiavus visas išlaidas, iš pradžių viliojęs angliškas atlyginimas nebeatrodė toks didelis. O kiekvienas naujas sveikatos sutrikimas reiškė ne tik gydymą, bet ir grėsmę netekti pragyvenimo šaltinio.
Dirbti net tada, kai organizmas nebeleidžia
Po operacijų Aušrą vis labiau vargino nugaros, rankų ir sąnarių skausmai. Prasidėjus „Covid-19“ pandemijai, medicininę pagalbą, pasak moters, gauti tapo dar sudėtingiau. Gydytojai skyrė įvairius vaistus, tačiau vieni nepadėdavo, kitų organizmas netoleravo. Nuo vienų stipriai svyruodavo kraujospūdis, nuo kitų tindavo kūnas.
Skausmas kartais tapdavo toks stiprus, kad rytais, prieš eidama į darbą, Aušra pati susileisdavo iš Lietuvos atsiųstų nuskausminamųjų. Kitaip, kaip pasakoja, nebūtų galėjusi atidirbti pamainos. Tačiau nedirbti irgi negalėjo – reikėjo mokėti už būstą, maistą, kasdienes išlaidas.
Taip gyvenimas pamažu virto nesibaigiančiu užburtu ratu: darbas, nuoma, mokesčiai, vėl darbas. Ir nuolat, nei dieną, nei naktį, neapleidžiantis skausmas.
Prie fizinių negalavimų prisidėjo vienatvė. Aušra pasakoja Anglijoje mačiusi ne vieną žmogų, kuris atvyko kupinas vilčių, svajodamas užsidirbti būstui, automobiliui ar geresniam gyvenimui, tačiau ilgainiui prarado ne tik svajones, bet ir save.
– Turi darbą, gal net pinigų turi, bet nebėra artimų žmonių rato. Nebėra su kuo po darbo pasikalbėti, kur nueiti, – prisimena ji.
Ypač skaudu būdavo matyti jaunus žmones, kurie nusiraminimo ieškodavo alkoholyje ar narkotikuose. Aušrai pačiai teko gyventi nuomojamuose būstuose, kuriuose dėl kitų gyventojų vartojamų kanapių tvyrodavo stiprus kvapas. Po gydymo tapusi itin jautri kvapams, moteris dėl to kentėdavo galvos skausmus, kartais negalėdavo net normaliai išsimiegoti.
Tačiau būta ir kur kas baisesnių patirčių. Aušra prisimena vieną naktį, kai kartu nuomotame būste gyvenęs neblaivus lietuvis puolė ją smaugti. Teko kviesti policiją. Svetimoje šalyje, dar menkai kalbant angliškai, net prašyti pagalbos buvo nelengva.
Apie šį įvykį moteris kalba santūriai, be pykčio. Gyvenimas, sako, suvedė su labai skirtingais žmonėmis. Vieni paliko skaudžių prisiminimų, kiti atsirado pačiu sunkiausiu metu ir padėjo išsilaikyti.
Ir kartais tie, iš kurių mažiausiai tikiesi pagalbos, tampa artimesni už savus.
Sugrįžimas namo
Šių metų pradžioje Aušra rimtai susimąstė, ar verta toliau likti Anglijoje. Suskaičiavo pajamas, nuomą, mokesčius ir kitas būtinas išlaidas. Paaiškėjo, kad iš angliško atlyginimo mėnesio pabaigoje lieka gerokai mažiau, nei galėtum tikėtis.
O Lietuvoje, Migoniuose, jos laukė nuosavas būstas. Senas, apleistas, reikalaujantis didžiulio remonto, tačiau savas. Nereikėtų nuolat skaičiuoti pinigų nuomai, o likusias lėšas būtų galima skirti namams ir sveikatai.
Gegužę Aušra kartu su Rokiu sugrįžo į Lietuvą. Turėjo šiek tiek santaupų, planavo po truputį susitvarkyti būstą ir, kiek leis sveikata, vėl ieškoti darbo.
Žinojo, kad namuose nėra elektros. Tačiau senosios skolos jau seniai buvo išmokėtos, todėl tikėjosi, jog pakaks sutvarkyti dokumentus ir sumokėti nedidelį prijungimo mokestį.
Paaiškėjo visai kas kita.
Per ilgus jos gyvenimo Anglijoje metus ankstesnė elektros vartotojo apskaita buvo panaikinta. Norint vėl turėti elektrą, reikėjo naujo prijungimo. Aušra prisimena, kad iš pradžių jai buvo apskaičiuota maždaug šešių tūkstančių eurų suma.
– Aš nepatikėjau. Juk elektra čia buvo, visos skolos sumokėtos. O dabar vėl tiek pinigų? – prisimena moteris.
Dėl negalios ir socialinės padėties jai buvo pritaikyta lengvata, tad mokėtina suma gerokai sumažėjo – iki maždaug šešių šimtų eurų. Sprendžiant šią problemą labai padėjo Pasvalio apylinkių seniūnija ir socialiniai darbuotojai. Buvo skirta tikslinė pašalpa.
Tačiau tai tebuvo pirmoji kliūtis. Elektros prijungimo vieta buvo įrengta atokiau nuo namo, todėl dar reikėjo nutiesti požeminį kabelį. Rangovai darbus įvertino maždaug 1 300 eurų.
Tokių pinigų Aušra jau nebeturėjo. Tuomet į pagalbą atėjo Anglijoje likę draugai ir pažįstami, padėję surinkti reikiamą sumą.
Rangovas, pamatęs, kokiomis sąlygomis gyvena moteris, taip pat neliko abejingas. Už darbus sutiko paimti maždaug trimis šimtais eurų mažiau. Sutaupytų pinigų užteko nedidelei krosnelei, kuri dabar šildo Aušros namus.
Pagaliau atsirado ir elektra.
Iki tol gyvenimą tekdavo derinti pagal saulę. Kol šviesu – atsinešti vandens, pasigaminti maisto, apsitvarkyti, pasirūpinti Rokiu. Sutemus daugelį darbų tekdavo atidėti kitai dienai.
Dabar šeimininkė gali įjungti šviesą, šaldytuvą, naudotis būtiniausiais elektros prietaisais. Ir apie šį daugeliui savaime suprantamą patogumą kalba su šypsena:
– Mes jau ponai. Galim ir panaktinėti!
Tačiau elektra – tik vienas iš daugelio dalykų, kurių šiems namams trūko.
Vandentiekio nėra iki šiol. Vandenį Aušra semia iš šulinio ir kibirais neša į antrame aukšte esantį būstą. O maudymuisi susikūrė savotišką dušą – į kibirą įleidžia nedidelį akumuliatoriumi maitinamą siurbliuką, prie kurio prijungta žarnelė su dušo galvute.
Moteris rodo savo įrenginį, aiškina, kaip jis veikia, ir juokiasi. Tik pagalvojus, kiek pastangų reikia kiekvieną kartą norint paprasčiausiai nusiprausti, juoktis nebesinori.
Dar viena neįprasta detalė – skalbimo mašina. Ji stovi šiltnamyje, tarp Aušros auginamų pomidorų ir agurkų. Šalia – talpa, į kurią moteris pati prineša vandens iš šulinio. Iš jos skalbyklė pasiima reikalingą vandenį. Tiesa, skalbia tik šaltu vandeniu. Ar taip yra dėl neįprasto vandens tiekimo būdo, ar dėl pačios skalbyklės gedimo, Aušra nežino. Tačiau ir toks įrenginys jai didelė pagalba – bent jau nereikia visų skalbinių skalbti rankomis.
Ateityje moteris norėtų persikelti į pirmąjį aukštą. Ten būtų galima įsirengti tikrą vonios kambarį, nereikėtų laiptais nešioti vandens ir kitų sunkių daiktų. Kol kas tai tik planai.
Tačiau kiekvienas jau atliktas darbas – įžiebta lemputė, šildanti krosnelė, pakeistas langas – Aušrai reiškia dar vieną mažą žingsnį gyvenimo, apie kurį ji svajoja, link.
Vieną skylę užtaisai – atsiranda kita
Artėjant žiemai didžiausias Aušros rūpestis – kaip išlaikyti namuose šilumą. Senas daugiabutis nesandarus. Tuo įsitikinu ir pats: nors lauke dar gana šilta, pravėrus kambario duris kojas iškart apgaubia šaltis.
Aušra rodo plyšius, pasakoja apie planuojamus darbus. Pati domisi šiltinimo medžiagomis, ieško pigesnių sprendimų, skaičiuoja, kiek galėtų kainuoti vienas ar kitas remontas. Medžio plaušo plokščių jau nusipirko, tik kol kas nėra kam jų pritvirtinti.
Vis dėlto kai ką sutvarkyti pavyko. Padedant kaimynei Sigitai Černiauskienei ir jos artimiesiems buvo pakeisti seni, vėją praleidžiantys langai. Aušra juokdamasi prisimena, kad anksčiau pro juos pūsdavo taip, jog net karštos arbatos garus nunešdavo į šoną.
Su dėkingumu ji mini ir kaimyną Juozą, kuris prireikus padeda nuvažiuoti ten, kur reikia, parsivežti reikalingų daiktų. Atsirado ir kitų gerų žmonių. Vienas padėjo medžiagomis, kitas – darbu. Neseniai vienas meistras neatlygintinai sutvarkė skardinimą aplink kaminą, pro kurį anksčiau skverbdavosi drėgmė.
Tačiau darbų yra daugiau, nei leidžia atlikti turimos lėšos. Vienoje vietoje reikia taisyti grindis, kitoje – šiltinti sienas. Vieną skylę užtaisai – pamatai kitą.
Nerimą kelia ir malkos. Aušra pasakoja už 500 eurų pirkusi dešimt kubinių metrų malkų, tačiau atvežtas kiekis, jos vertinimu, buvo gerokai mažesnis, nei sutarta. Be to, mokėjimo dokumentą gavo tik už dalį sumos – 250 eurų. Moteris skaičiuoja, kad turimų malkų gali pakakti vos porai mėnesių.
O prieš akis – visa žiema.
Ketvirtą kartą – ta pati grėsmė
Sugrįžusi į Lietuvą Aušra sulaukė dar vienos sunkios žinios – jai diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys. Tai jau ketvirtasis jos susidūrimas su onkologine liga.
Pasak moters, šį kartą gydytojai reagavo greitai. Tačiau net ir turint tokią patirtį prie panašios diagnozės priprasti neįmanoma.
Kaskart sugrįžta baimė, nežinia, klausimai, į kuriuos niekas negali iš anksto atsakyti.
Aušra prisipažįsta, kad dabar į ligą žvelgia kitaip. Nebeieško atsakymo, kodėl visa tai nutiko būtent jai. Jei reikia tyrimų – juos atlieka.
Jei būtinas gydymas – gydosi. Ir stengiasi neleisti, kad nerimas dėl rytojaus atimtų šiandieną.
Nori būti reikalinga
Šiuo metu Aušra gyvena iš socialinių išmokų. Pasak jos, mėnesio pajamos siekia maždaug 326 eurus. Iš jų reikia pasirūpinti maistu, kasdienėmis reikmėmis, Rokiu ir bent po truputį tvarkyti namus.
Tačiau moteris nenori visą likusį gyvenimą priklausyti nuo paramos. Ji tikisi susirasti darbą, kurį leistų dirbti sveikata.
Socialinių darbuotojų rūpesčiu Aušra dalyvauja Pasvalio rajono savivaldybės 2026 metų užimtumo didinimo programoje. Ji tikisi pasinaudoti šios programos suteikiama galimybe išsilaikyti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą.
Gyvenant kaime, kur kone kiekvienai kelionei reikia prašyti kitų pagalbos, galimybė pačiai sėsti prie vairo reikštų gerokai daugiau nei patogumą. Aušra galėtų savarankiškai nuvykti pas gydytojus, apsipirkti, o svarbiausia – atsivertų daugiau galimybių susirasti darbą.
Aušra neslepia dėkingumo žmonėms, kurie jai padeda. Prisimena Anglijoje sutiktus bičiulius, kaimynus, pažįstamus, prisidėjusius prie namų tvarkymo. Vieni padėjo pinigais, kiti darbu, treti tiesiog neatsisakė pavėžėti ar išklausyti.
Tačiau ji nenorinti būti ta, kuriai nuolat reikia pagalbos. Nori pati dirbti, užsidirbti ir, kai tik galės, padėti kitiems.
Ne tas nugalėtas, kas daugiau neteko
Klausantis Aušros istorijos, mane ne kartą aplankė mintis, kiek daug tuštybės kartais būna mūsų gyvenime. Kaip lengvai priprantame prie to, kad namuose šilta, iš čiaupo teka vanduo, o atsikėlus ryte nieko neskauda. Kaip dažnai sureikšminame menkus nepatogumus, net nesusimąstydami, kokia didelė dovana yra paprasta, rami kasdienybė.
Aušra apie savo negandas kalba atvirai, tačiau nesistengia jomis sukelti gailesčio. Ji neslepia, kad buvo ir nevilties, ir ašarų, ir dienų, kai nebežinojo, ko griebtis. Tačiau mieliau kalba apie žmones, kurie padėjo, nei apie tuos, kurie įskaudino.
Kitą dieną po mūsų susitikimo sulaukiau jos žinutės.
Joje Aušra prisipažino, kad sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai atrodydavo, jog nebėra išeities, ją lydėjo viena mintis, tapusi jos stiprybės šaltiniu.
Netrukus ji atsiuntė ir nuotrauką. Joje – 2002 metų lapkričio 14 dieną Pasvalyje išduota Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 53-iojo bataliono padėka. Už nepriekaištingą tarnybą ji skirta 531-osios kuopos savanorei eilinei Aušrai Kiznytei.
Dokumento viršuje įrašyti žodžiai:
„Ne tas nugalėtas, kas daugiau neteko, bet tas – kurio dvasia palaužta…“
Kai Aušra gavo šią padėką, dar nežinojo, kad dėl ligos vieną dieną teks atsisveikinti su kariuomene, kuri buvo tapusi antrąja šeima. Kad laukia ne viena operacija, ilgi gydymo metai, finansiniai sunkumai ir nelengvos dienos svetimoje šalyje.
Prieš daugiau kaip du dešimtmečius į padėką įrašyta mintis ilgainiui tapo jos išgyvenimo kodu. Aušros stiprybė – ne gebėjimas niekada nebijoti ar neverkti. Jos stiprybė – užsispyrimas nepasiduoti net tada, kai aplinkybės atrodo stipresnės už ją.
Jos namuose dar daug ką reikia sutvarkyti. Nežinia, kaip seksis ateinančią žiemą, ar pavyks susirasti darbą, įgyvendinti visus planus. Tačiau Aušra labiau linkusi žvelgti į ateitį, o ne gręžiotis į praeitį. – Kad ir kaip blogai būtų, žmogus vieną dieną turi suprasti, kad saulė vis tiek patekės, – šypsosi Aušra.
Vietoj P. S.
Jau ruošiant šį straipsnį spaudai pasiekė žinia, kad trečiadienį Aušrą Migoniuose aplankė Pasvalio miesto seniūnas Donatas Dilys ir Pasvalio apylinkių seniūnas Volodymyr Bilobrovko. Po apsilankymo buvo sutarta imtis konkrečių darbų, kad moteris galėtų persikelti į šiltesnį ir patogesnį pirmąjį aukštą.
Su V. Bilobrovko kalbėjausi telefonu. Seniūnas pasakojo, kad Aušros problemomis rūpinasi nuo pat jos sugrįžimo į Lietuvą. Teko net skambinti į Angliją, aiškintis su moters sveikata, negalia ir socialinėmis garantijomis susijusius klausimus. Seniūnija ėmėsi iniciatyvos sprendžiant elektros grąžinimo problemą. Nemažai prie pagalbos organizavimo prisidėjo ir socialinė darbuotoja Laimutė Šaniauskienė.
Dabar nuspręsta pirmiausia sutvarkyti pirmojo aukšto patalpas, o antrąjį, kuriame Aušra šiuo metu gyvena, kol kas palikti ramybėje. Pradėjus jį remontuoti, moteris paprasčiausiai neturėtų kur glaustis.
Pasak D. Dilio, pirmame aukšte būtina išbetonuoti grindis, pakeisti senus, šilumos nelaikančius langus bei duris, atnaujinti elektros instaliaciją, apšiltinti sienas ir atlikti vidaus apdailą.
Pirmieji pagalbininkai jau atsiliepė. UAB „Žviedra“ pažadėjo nemokamai išbetonuoti didžiojo kambario grindis. Seniūnai tikisi, kad dalį kitų darbų, kiek leis galimybės, pavyks atlikti seniūnijų darbuotojų ir elektrikų jėgomis. V. Bilobrovko taip pat susisiekė su savo buvusia darboviete, kuri pažadėjo prisidėti prie remonto.
Dar viena gera žinia – Pasvalio apylinkių seniūnas pažadėjo, kad jau kitą savaitę Aušrą pasieks sausos malkos, kurių turėtų užtekti visai žiemai.
Abu seniūnai neslėpė, kad susitikimas su Aušra paliko stiprų įspūdį. D. Dilį ypač nustebino jos optimizmas. Matant, kokiomis sąlygomis moteris gyvena ir kiek išbandymų jai teko patirti, toks pozityvus požiūris į gyvenimą, anot seniūno, yra pavyzdys daugeliui mūsų.
V. Bilobrovko taip pat pabrėžė Aušros atkaklumą ir pastangas kabintis į gyvenimą. Ji nesėdi sudėjusi rankų ir nelaukia, kol visas problemas išspręs kiti. Stengiasi pati, kiek tik leidžia galimybės.
Tačiau gerų norų ir darbščių rankų neužtenka. Labiausiai dabar reikia statybinių medžiagų ir lėšų joms įsigyti. Pirmiausia – šiltesnių langų, durų, elektros instaliacijos, sienų šiltinimo bei apdailos medžiagų. Seniūnai tikisi, kad prie šios iniciatyvos prisidės rajono verslininkai ir geros valios žmonės.
Galbūt būtent bendromis pastangomis pavyks pasirūpinti, kad Aušrai daugiau nebereikėtų žiemoti šaltuose namuose.
Padėti Aušrai pajusti žmonių gerumą ir gyvenimo šviesą galite ir jūs.
Paramą Aušros namų remontui galima pervesti šiais rekvizitais:
Gavėjas: VšĮ „Gerumas gerumu“
Sąskaitos Nr.: LT027300010173495772
Mokėjimo paskirtis: Parama Aušrai
„PayPal“: vsigerumasgerumu@gmail.com
