Matas Mulevičius, prisistatantis kūrybiniu vardu Mato Nesimato, šiandien savo diskografi joje skaičiuoja jau penkis albumus. Priešpaskutinis jų – „Mamutas“ – dedikuotas amžinatilsį tėčiui Algirdui Mulevičiui (1962–2023).
– Gimei Tetirvinuose. Kokia buvo tavo vaikystė?
– Tiems, kas augo 1990-aisiais, mano vaikystė bus labai panaši. Tai buvo gan laukiniai laikai – daug laisvės, galimybių, bet ir pavojų. Tėvai tuo metu ūkininkavo. Repui – visai nebūdinga atmosfera (šypsosi). Tuo metu net neįtariau, kad tėtis buvo prisidėjęs prie įvykių, svarbių mūsų tautos valstybingumui, – pradeda pasakojimą.
Aušrelė ir Algirdas Mulevičiai užaugino keturis vaikus: vyriausiąjį Matą, Kamilę, Joną ir Pijų. Neseniai ir pats Matas sukūrė šeimą – vedė išrinktąją Dariją Vladą Skvarnavičiūtę, kino ir reklamos prodiuserę iš Vilniaus.
Kaime moterys man vis pabrėždavo, kad gimiau per Sąjūdžio suvažiavimą (1988 spalio 22–23 d. – aut. past.). Archyvuose net radome įrašą – suvažiavimo metu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys kompozitorius Julius Juzeliūnas praneša, kad Algirdui Mulevičiui gimė sūnus. Tėtis yra sakęs, kad nuo Sporto rūmų tada ėjo prie artimiausio taksofono prie Katedros ir skambino į Pasvalio ligoninę pasitikrinti informacijos.
Supratimas, kas visa tai buvo, atėjo vėliau. Galvoju, dabar esam tai primiršę – įlindę į savo buitinius rūpesčius, kovojam su nebūtais priešais tarpusavyje. Ir primirštame idealus, kurie gimė su Sąjūdžiu. Mane Sąjūdis visuomet įkvepia – labai šviesus, viltingas, stiprus laikas, kai žmonės labai drąsiai nusprendė išsilaisvinti, ir suprato, kodėl to nori. Tai nebuvo primesta.
– Papasakok, kada ir kaip pradėjai kurti?
– Buvau mokykloje, gal penkiolikos. Vieną dieną atėjo suvokimas – aš galiu kurti. Tik tuo metu tai nebuvo sąmoninga – tiesiog pajutau įkvėpimą. Jei atvirai, viskas prasidėjo nuo televizijoje pamatytos reklamos, kuri man labai patiko. Ji mane „užkrėtė“ copywriting‘u (liet. reklaminių tekstų kūrimas. – aut. past.) – nors tuo metu dar nežinojau tokio žodžio. Supratau, kad žodžiais galima kurti vaizdinius, pasakoti istorijas.
Prasidėjo eilėraščiai, mokyklos laikraščiai, literatų būreliai… Tada kūryba man buvo tik iš įkvėpimo. Dabar jau galiu brandžiai reflektuoti apie kūrybos pradžią.
Repas atėjo ne iš karto – maždaug po metų. Prisimenu, kad tuo metu jo net nemėgau, bet draugas iš paralelinės klasės vis duodavo paklausyti repo CD. Tuo metu gyvenome visai kitais laikais. 2004 metais Pasvalys buvo tikrai kitoks miestas nei dabar – be sutvarkytų parkų, takų, be šiandien įprastos infrastruktūros. Prie upės rinkdavosi jaunimas rūkyti, gerti, o alkoholį nusipirkti paaugliui nebuvo sunku.
Tačiau tuo pat metu prasidėjo visuotinė kompiuterizacija. Tai buvo lūžis – atsirado kompiuteriai, internetas, nors ir labai lėtas. Pasvalyje repo beveik nebuvo, klestėjo subkultūrų tradicija – metalistai, rokeriai, gotai… Tikrasis 90-ųjų subkultūrų vaibas. Tame kontekste, „dėka“ interneto, atsiradome ir mes.
Atradau, koks repas man patinka. Tuomet į eterį ką tik buvo šovęs „G&G Sindikatas“. Prisimenu – Tetirvinuose lipu į autobusą. Sėdi vaikai su magnetofonu, iš kasetės nonstop groja „Tomas“, daina, išgarsinusi „G&G Sindikatą“. Tada jie buvo kažkas visiškai naujo ir šviežio – atsvara per daug suvienodėjusiai pigiai popmuzikai. S
u tuo draugu (Andrius Balčiūnas-Gazas) pradėjome kurti grupę – „Rūkas“. Pats smagiausias laikas – visa pradžia. Neturėjome jokio suvokimo, kaip kurti muziką, tekstus ar kur yra muzikos ribos. Kartais perlenkdavom lazdą. Bene didžiausias metų įvykis jaunoms grupėms 2004–2008 metais buvo konkursas „Nauji veidai“. Į sceną sueidavo jaunimas iš visų rūsių ir palėpių, – pasakoja atlikėjas.
Mato mama tuo metu kaip tik dirbo Pasvalio kultūros centre, tad su draugais ten rinkdavosi repetuoti prieš pasirodymus. Vieno jų metu „Rūkas“ juokais atliko dainą, pavadinimu „Mes gotai“, taip nepiktybiškai ir kartu absurdiškai pašiepdami subkultūrų stereotipus, nė neįtardami, kad taip supykdys salėje gotams prijaučiančią publiką.
– Ir mokykloj pasitaikydavo visokių situacijų. Kai Viktoras Rimša dar buvo direktorius, gatvėje netoli gimnazijos klasiokai mėtė bambioškes, o aš tiesiog ėjau iš paskos. Tik girdžiu, kaip už nugaros policijos pareigūnas su pavaduotoja klausia, kas ten tokie ir bėga jiems iš paskos. Kitą dieną direktorius visai klasei paskelbė, kad aš esu teroristas „Numeris 3“ (nes tie kiti du klasiokai buvo Teroristas Nr. 1 ir Nr. 2), – nuotaikingai prisimena atlikėjas.
– Kaip kuri šiandien? Reikia vienatvės ar daliniesi detalėmis su artimaisiais?
– Procesą paprastai fiksuoju, dokumentuoju. „Užeina“ bangomis. Kurį laiką galiu nekurti, nieko nedaryti. Ir paskui „pagauti“ kokias nors mintis – jas užsirašau. Žodį, idėją, temą. Parašau, kas tuo metu pavyksta, palieku subrandinti. Po to, būna, žodžiai gražiai susidėlioja, o kartais dar reikia pasikankinti.
Bet jei darau – darau. Man kūryba nėra tai, kam būtina ieškoti įkvėpimo. Pradedu ir „užsiveda“. Gali lietis į visas puses, paskui tik reikia jai suteikti teisingą formą. Užrašau daug minčių nuotrupų, kurios paskui „keliauja“ per visas dainas.
Dabar parašiau ir jaučiu, kad tas mintis išliejau, išsakiau. Kurį laiką – štilis. Seniau forsuodavau save, kad būtinai turiu ką nors padaryti. Dabar tai nebepatinka. Galiu parašyti, palikti ir grįžti po kelerių metų. Jei, pavyzdžiui, matau, kad daina niekur neveda, užstrigau – pakeičiu temą, kryptį.
Su kiekvienu albumu sakiau – viskas, jau nebeturiu ką rašyti. Bet tai – vienkartinė emocija, daugiau nieko nereiškianti, – kūrybinio proceso kasdienybe dalijasi Matas.
– „Mamutas“. Kaip apibūdintum naujam klausytojui – apie ką šis albumas, koks jo jausmas?
– Pavadinimas „Mamutas“ – raktinis žodis, turintis kelis sluoksnius. Esu mamutas kaip atlikėjas. Jau kelios kartos užaugo, o aš vis dar esu čia ir bandau kažką daryti (šypsosi). Čia – mano vidinis bajeris. Taip pat mamutas – ir mano vardo bei pavardės miksas.
Gilesniu lygmeniu mamutas – išnykęs gyvūnas, kurį visi prisimename, nors nė vienas nematėme. Tai praeitis mūsų pasąmonėje, kuri vis dar gyva šiandien. Albume – dainos apie praeitį, nostalgiją, traumas, kurių vis nesugebame paleisti – kas formavo mane ir mus visus. Apie 1990-uosius, 2000-uosius ar laikmečio neturinčius dalykus, kurie kelia klausimą, kodėl viena prisimename, o kitko ne.
Šis albumas – savitas minčių muziejus. Teko matyti mamuto skeletą muziejuje Monake. Skeletas kaip skeletas. Bet kodėl mes apie jį taip kalbame, kodėl prisimename? Mamutas turi kažkokią aurą, mistiką. Nė vienas nematėm, bet visi žinom, galėtume nupiešti.
– Šį albumą skyrei tėčiui?
– Tai nebuvo suplanuota, bet tą dieną, kai turėjau patvirtinti galutinį albumo viršelio dizainą, tėtis netikėtai išėjo. Apėmė stiprus jausmas, kad neskyriau jam pakankamai laiko. Užkonservavau leidybos procesą gal pusei metų. Albume yra ir viena daina apie Lietuvą, kuri turi sąsajų su tėčio veikla – „Pastoviai“.
Repas man – puiki platforma kalbėti apie socialines problemas. Niekada nemėgau rėkti, kaip viskas blogai, nes manau, kad problemos – per daug kompleksiškos, kad jas supaprastintume, suprimityvintume. Tai – ir pavojinga, ir neteisinga. Lengva smerkti, teisti. Kūryboje bandau kapstyti giliau. „Rauda“, pavyzdžiui, – apie mus, kaip apie kultūrą, kurią formavo smurtas.
– Tėtis buvo tavo kūrybos gerbėjas?
– Palaikė. Niekada nežinojau, kiek jis klausėsi ir kiek jam viskas patiko. Bet, prisimenu, kartu su mama atvažiavo į pirmo albumo pristatymą Vilniuje, legendiniame „Brodvėjus Pub“. Pasvalyje taip pat ateidavo paklausyti. Ir kūryboje padėjo – nuveždavo į studiją, kūrė pranešimus mūsų grupės pristatymui. Kai jis išėjo, grupės draugai irgi jautriai prisiminė, kaip jis mus palaikė. Visada buvo šalia.
– Turi minčių simboliškai tęsti tėčio darbus?
– Taip, yra tokia mintis. Tėtis išėjo netikėtai, norisi bent išsaugoti jo atminimą. Esu įkūręs viešąją įstaigą „Mulevičiaus idėjos“ (taip pat – jutubo kanalą ir feisbuko paskyrą @mulevičiausidėjos), pradžiai skirtą išsaugoti jo archyvą.
Turiu pilną tėčio archyvą – vaizdo įrašų, kalbų, nuotraukų. Jis buvo ne tik Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, apdovanotas Laisvės nepriklausomybės medaliu, bet ir aktyvus bendruomenės narys. Pavyzdžiui, įdėjo daug darbo statant paminklą Vytautui Lapėnui. Organizavo šventes, susijusias su aviacija. Ėmėsi iniciatyvos minėti Vasario 16-ąją Tetirvinuose.
2008 metais, krizės metu, patriotiškumas buvo kažkur šone, visi užsiėmę savo reikalais. Tėtis norėjo tai pakeisti. Dovanojo Lietuvos vėliavas, o ruošdamasis minėjimui pats vienas darė transparantus – per naktis, savaitgaliais. „Matai, einam puošti kaimo“, – ankstų šventės rytą jis mane pakėlęs sako (šypsosi). Prisimenu, organizavo inciatyvą išsaugoti Tetirvinų paštą – ir apie penkerius metus jis dar dirbo! Jis turėjo daug idėjų, jam patiko veikti ir kalbėti apie tai, kas svarbu. Todėl ir noriu išsaugoti jo palikimą – kaip pavyzdį, kad ir vienas žmogus gali daug pakeisti.
„Aš nieko negaliu, aš nieko nepakeisiu…“ – iš tėčio niekada nesu to girdėjęs. Supykdavo, kai taip kalbėdavom. Kai kas nesisekdavo mokykloje, pradėdavom dejuoti – mėgdavo įkvėpti.
– O kas jį patį įkvėpdavo?
– Geras klausimas. Jo tėvai, seneliai. Jie gimė tarpukarinėje Lietuvoje, buvo patriotai. Pilietiškumą slaptai skatino ir sovietmečiu – tėtis tai jautė visą savo vaikystę, paauglystę. Aplinka, giminės istorija jam darė įtaką. Man niekada nėra sakęs, kodėl toks yra. Ir pats to klausimo nekėlė. Toks buvo.
Visuomenėje norėtųsi daugiau tokio mąstymo. Mažiau įgimto, išmokto pasyvumo, bejėgiškumo, būdingo lietuviams, polinkio pasiduoti. Patogaus užsiprogramavimo, kad negaliu nieko padaryti, nieko pakeisti. Taip tikrai prarasime savo laisvę.
Apie tai reflektuoti pradėjau po to, kai tėtis išėjo, gilintis, kas jis buvo, ką darė. Atėjo kitoks suvokimas, prisiminimai. Džiaugiuosi, kad šį pagrindą ir pavyzdį turėjau šeimoje.
– Ačiū tau už pokalbį.
Mato Nesimato muziką ir jo veiklą galima sekti: https://www. facebook.com/mato.nesimato https://www.instagram.com/mato.nesimato https://www.youtube. com/@mato.nesimato Taip pat rasti muzikos platformose Spotify, Apple Music, SoundCloud ir kitose.
