Vieno žmogaus gyvenimas kartais gali talpinti labai daug skirtingų pasirinkimų. Vieniems jis orkestro ir meno vadovas, kitiems – dujinės įrangos meistras, nuo mažens gyvenantis su muzika. Tai pažintis su pajiešmeniečiu Audriumi Baronu – Pasvalio kultūros centro Pajiešmenių skyriaus varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Pajiešmenių T Brass“ vadovu, šiemet pelniusiu geriausio darbuotojo apdovanojimą „Metų skruzdė“.
– Audriau, kaip atrodė tavo kelionė į muzikos pasaulį? Išbandydamas save kitur, vieną dieną vis tiek sugrįžai ten, kur galbūt turėjai būti jau labai seniai?
– Iš vaikystės man išlikęs tik vienas su muzika susijęs prisiminimas. Sovietmečiu kultūros namai buvo įsikūrę Pajiešmenių dvare, tėtis mane ant pečių atsinešė į dvaro rūmus, įsiminė įspūdingi mediniai laiptai ir daug blizgančių dūdų… Nežinau, kas ten vyko, gal koncertas ar repeticija. Polinkį muzikai paveldėjau iš jo, nes, be dūdų, tėtis mėgdavo groti armonika. Sovietų laikais, kiek tuo metu buvo įmanoma, senąsias tradicijas tęsė ir puoselėjo sumanus tuomečio Naradavos sodininkystės tarybinio ūkio vadovas Julius Savickas. Jis buvo labai aukštos kultūros žmogus, skatinęs ir pats palaikęs daug kultūrinių iniciatyvų. Ūkyje įkūręs pučiamųjų instrumentų orkestrą, jis labai noriai priimdavo į darbą žmones, nors truputį susijusius su muzika. Mano tėtis Povilas Baronas šiame orkestre daug metų pūtė baritoną.
Ūkio vadovas Julius Savickas rūpinosi ne tik prasmingu žmonių kultūriniu gyvenimu, bet ir kokybišku kaimo vaikų išsimokslinimu mieste – sąmoningai Pajiešmeniuose nestatė mokyklos. Jo iniciatyva ūkio autobusas vaikus kiekvieną dieną veždavo į tuometę Pasvalio vidurinę mokyklą. Tuo pačiu autobusu važinėdavau ir aš, Pasvalyje baigiau pradinę mokyklą ir dar keletą klasių. Deja, pasikeitus ūkio vadovams pajiešmeniečių mokslai iš Pasvalio persikėlė į Saločius.
– Kas tave, anuomet dar paauglį, „užkrėtė“ muzika? Juk iš pradžių norėjai tapti staliumi…
– Pasimokęs keliose ugdymo įstaigose, po aštuonių klasių bandžiau stoti į Panevėžio profesinę mokyklą, ją pabaigęs, dirbti staliumi. Tačiau iš Panevėžio pabėgau tą pačią dieną, nes prie manęs, anuomet neįprastai atrodžiusio ilgaplaukio paauglio, ėmė agresyviai kabinėtis vietiniai panevėžiečiai.
Sugrįžęs į gimtuosius Pajiešmenius įsitraukiau į įdomias, naujas veiklas ir mokslams vietos nebeliko. Su šviesaus atminimo bičiuliu Sauliumi Savicku (jo tėtis – minėto ūkio vadovas Julius Savickas, – aut. past.) pradėjome fotografuoti šventes, vestuves, jis filmuodavo, aš fotografuodavau. Saulius dirbo meno vadovu Pajiešmenių kultūros namuose, pastatas tuo metu buvo paverstas sporto sale. Atėjęs pažaisti krepšinio girdėdavau mažoje operatorinėje klavišiniais grojantį Saulių. Klausydavausi jo pro praviras duris, kol vieną kartą Saulius pakvietė užeiti. Jis buvo labai muzikalus, muzika „užkrėtęs“ ne tik mane, bet ir beveik visą kaimą. Iš to ankšto, tačiau pilno muzikos kambarėlio daugiau taip ir nebeišėjau… Greitai mano rankose atsirado bosinė gitara, savo malonumui muzikuodavome iki paryčių.
Esu šiek tiek grojęs tuomečiuose Pasvalio kultūros namuose susibūrusiame Vyginto Trepekūno vadovaujamame pučiamųjų orkestre. Pirmąsias natas pažinti mane išmokė muzikos mokytojas Rimas Tamošiūnas. Orkestras gyvavo neilgai, o aš pasukau į visiškai kitą sritį.
– Keli dešimtmečiai prabėgo darbuojantis technikos srityje, bet muzika visada buvo šalia?
– Daug metų užsiėmiau automobilių prekyba, juos veždavau iš Suomijos ir kitų šalių, Jungtinėse Amerikos valstijose gyvenančio dėdės pagalba nemažai jų atplaukdavo laivais. Pats remontuodavau ir vėliau parduodavau Lietuvoje. 1992 metais, išsilaikęs visas licencijas, pradėjau dirbti savo automobilių dujinės įrangos montavimo įmonėje Pajiešmeniuose.
Ilgainiui darbas garaže su geležimis pradėjo nusibosti, nejučia ėmiau laukti darbo pabaigos ir orkestro repeticijų. Polinkis muzikai nugalėjo. Mano ilgamečiai klientai jau kuris laikas randa užrakintas garažo duris…
Taip susiklostė, kad vidurinę mokyklą baigiau tik prieš keletą metų Vabalninke, ten įgijau ir pardavimų vadybininko specialybę. Šioje Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriaus mokykloje nebuvau pats vyriausias mokinys, sutikau kelis panašaus amžiaus klasiokus. Mokslai man niekada nebuvo prioritetas. Baigti mokslus privertė aplinkybės, kitaip nebūčiau įsidarbinęs Pasvalio kultūros centro Pajiešmenių skyriaus, Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro meno vadovu. Dabar mano darbas tarsi hobis.
– „Pajiešmenių Brass“ orkestrą prieš kelis dešimtmečius pradėjote burti su keliais entuziastingais bičiuliais – Gediminu Andrašūnu, Vaidotu Gikiu. Stengėtės sukurti prasmingą laisvalaikį viso kaimo ir savo vaikams?
– Iš pradžių visi tiesiog susirinkdavome smagiai praleisti laiką, pagroti, pabendrauti. Dar neturėdami jokių instrumentų ir natų. Pirmuosius, nemokamus, senus ir jau nurašytus instrumentus iš Norvegijos mums siųsdavo Saulius Trepekūnas. Paprašiau mums padėti, kai jis su savo pučiamųjų orkestru buvo atvykęs koncertuoti į Pasvalį. Keletą dūdų paskolino Pakruojo kultūros centras. Patys remontavomės ir visiškai nugyventą Pajiešmenių kultūros namų pastatą, daug metų neprižiūrimas, jis buvo likęs be langų ir durų. Po nebeveikiančius kultūros namus vietiniai važinėdavo su „birbynėmis“… Savo iniciatyva susiremontavome vieną kambarėlį repeticijoms, pasistatėme nedidelę krosnį. Tais laikais dar nebuvo išmaniųjų technologijų, visi buvo užsidegę muzika. Rinkdavomės kiekvieną vakarą ir repetuodavome po keturias valandas, niekas neskubėdavo skirstytis į namus. Buvome savamoksliai ir begrojant pajutome, jog mums reikia profesionalaus vadovo. Pasikvietėme orkestrui vadovauti Pasvalio muzikos mokyklos varinių pučiamųjų instrumentų mokytoją, trombonininką Vytautą Bičkauską. Pajiešmenių orkestras gyvavo sėkmingai, daug koncertuodavome, LRT televizijoje 2015 metais mes laimėjome „Vario audrų“ muzikinį projektą. Tais pačiais metais pelnėme aukščiausią mėgėjų meno kolektyvų „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Kūrimosi pradžioje nebūtume galėję įsivaizduoti, kad nedidelio kaimo kolektyvas jau po kelerių metų džiaugsis tokiais aukštais įvertinimais.
– Bėgo metai, vaikai užaugo, išvažiavo studijuoti, orkestrui reikėjo augintis naują kartą. Kaip vyko tie pokyčiai, kokie jūs esate dabar?
– Norėjosi, kad orkestras neišsiskirstytų, nes turėjome pilną koncertinę programą, natas ir instrumentus. Ėmiausi iniciatyvos burti naują jaunųjų muzikantų kartą, šiek tiek pakeitėme pavadinimą. Tapau varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Pajiešmenių T Brass“ vadovu. Jaunimas dabar labiau domisi kitais dalykais, savo laisvalaikiui mieliau renkasi išmaniąsias technologijas. Prieš dvidešimt metų buvo paprasčiau juos sudominti muzika.
Džiaugiuosi savo kolektyvu, nes ne mieste, o nedideliame kaime suburti orkestrą yra unikalus reiškinys. Mes stengiamės ir mums sekasi, konkursuose, čempionatuose dažnai laimime prizines vietas. Daug keliaujame, stovyklaujame, visa tai ugdo ne tik vaikų muzikinius gabumus, bet ir jų savarankiškumą, bendruomeniškumą.
Šiuo metu kolektyve apie 20 narių, pačiam jauniausiam – dar tik šešeri. Orkestre groja visi trys mano vaikai – Arnas, Ąžuolas ir Ieva, pastebiu jų gabumus muzikai.
Kartu su jungtiniu Naujamiesčio orkestru „Aukštyn“ (vad. Remigijus Vilys) mes dažnai koncertuojame, kartu repetuojame, dalyvaujame Lietuvos ir Europos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatuose. Gegužę mūsų jungtinis orkestras dalyvaus viename prestižiškiausių renginių – Europos varinių pučiamųjų instrumentų čempionate Stavangeryje, Norvegijoje. Šį šeštadienį 16 val. čempionatui skirta koncertinė programa skambės Pajiešmenių kultūros namuose.
