Ingrida ir Vincas Rauduvės ūkininkauja Dirvoniškio vienkiemyje. Dirvoniškyje jie – vieninteliai gyventojai. Per darbymečius padeda sūnus Žygimantas, „Pasvalio agrodilerio“ vadybininkas. Jo žmona Agnė – „Saugaus darbo garanto“ darbuotoja.
Nors Agnė ir Žygimantas gyvena Pasvalyje, tačiau neretai suka į tėvų Rauduvių sodybą. Čia ir Žygimanto bitynas, ir kreivabudžių, tokių grybų, sugalvojo auginti, ir hektarą lazdynų pasodino. O per vasaros karščius vienkiemio sodyboje tikra atgaiva.
Ir per Velykas šeima suvažiuoja į Dirvoniškį.
– Kasmet iš Panevėžio atvažiuoja mano mama, kuriai 84-eri, – atskleidžia Ingrida Rauduvienė, gimusi ir augusi Panevėžio mieste, pasirinkusi konditerės profesiją ir iki šiol gardžiai gaminanti. – O kiaušinius marginam tradiciškai svogūnų lukštais, žolelėm.
Agnė sako, kad pirmą Velykų dieną su Žygimantu įprastai keliauja pas jo tėvus į Dirvoniškį, antrą – pas savo tėvus į Balandiškio vienkiemį Radviliškio rajone.
Tik šiemet Agnė per Velykas giedos Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios chore:
– Pradėjau jį lankyti prieš Kalėdas. Nuo mažumės giedojau savo parapijos Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčios chore. Jame giedojo ir mano brolis, abu tėvai. Mūsų giminėje ir iš mamos, ir iš tėčio pusės daug muzikų. Per susiėjimus visi dainuoja, groja. Giedoti Pasvalio bažnyčios chore pati pasisiūliau, nes ir taip sekmadieniais einu į Mišias. Mano balsas iš retesnių – esu altas. Anksčiau trumpai giedojau Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chore, tada buvo pakvietęs kunigas.
Pasisiūliusi giedoti Agnė, beje, chore jauniausia, pradžiugino kitus choristus ir vadovę Neringą Klimavičiūtę.
– Bet ir vėl nuliūdinau, kad nelabai ilgai lankysiu šį chorą, – šypteli Agnė, besilaukianti pirmagimio…
Rauduvės ūkininkauti pradėjo apie 1993-iuosius, tais pačiais metais gimęs ir jų vienturtis Žygimantas.
Vinco Rauduvės tėtis Jonas ir seneliai – tremtiniai. Tiesa, senelį kaip politinį kalinį išvežė dar anksčiau, nei visą šeimą.
– Kai ištrėmė į Sibirą, tėčiui buvo dešimt metų. Po tremties neleido gyventi savo krašte, taip ir atsidūrė Kupiškio rajone, – pasakoja Vincas, iki grįžimo prie savo senelių žemės, kurios jie turėjo daugiau nei 46 hektarus, dirbo vairuotoju, nors pagal profesiją – tekintojas.
Žemę atsiėmė tėtis ir abu su Vincu važinėjo iš Kupiškio jos dirbti. Kadangi iš senųjų Rauduvių sodybos Girsūdų vienkiemyje nieko nebuvo likę, viskas nuversta, sulyginta, atvažiavę dirbti žemės vyrai nakvojo tai po žaginiu, tai kokioje susikaltoje būdelėje.
Be to, Vincas pastebėjo, jog per tremtis sutrūkinėjo giminės ryšiai, žmonės vieni nuo kitų nutolo.
– Pradžioje tik padėjau tėčiui ūkininkauti, bet vėliau teko mesti autoparduotuvės vairuotojo darbą, – prisimena Vincas.
Jo žmona Ingrida buvusi panevėžietė, taigi miestietė, bet iki dvylikos metų turėjo kaime bobutę, kol melioracija sodybą nušlavė.
Rauduvių šeima vis dėlto persikraustė prie ūkio, Dirvoniškio vienkiemyje įsigiję šimtametę sodybą.
Buvo 1998-ųjų gegužės 12-oji, tądien Žygimantui suėjo penkeri metai. Pasitaikė be galo lietingas, šlapias laikas. Sodyboje prieš tai jau niekas negyveno, langai plėvele užkalti. Buvo tokia šlapynė, kad po lietaus plaukė ir karvė, ir šieno kupetos. Troba dar devynioliktame amžiuje statyta, kirviu tašyta.
Pinigus Rauduvės taupė traktoriui, padargams pirkti.
– Viską dirbam savo jėgomis, be skolų, paskolų, be ypatingų paramų, – Ingrida mėgsta kartoti posakį, kiek išsikasi, tiek ir sulesi, taigi, kiek pats savo triūsu pasidarai, tiek ir sunaudoji.
Daugiausia augina grūdinių kultūrų, sutikome Vincą sėjantį vasarinius kviečius.
Dar tvarte karvė, avys, paukščiai. Tiesa, pernai lapė papjovė septynis kalakutus, o vienas liko, išdidžiai vaikšto po kiemą.
Maistas daugiausia iš savo ūkio – kepa pyragus, spaudžia sūrius, gamina avienos patiekalus, ir kiaušiniai iš savų gūžtų…
Vienturtis Žygimantas augo šioje vienkiemio sodyboje, mokėsi Girsūdų pradinėje mokykloje, Pasvalio Svalios progimnazijoje, Petro Vileišio gimnazijoje. Išliko gamtos vaikas, stebėjęs peizažus, gimnazijoje lankęs fotografijos užsiėmimus, sukūręs „Medžio portreto“ seriją ir už ją net Lietuvoje pelnęs svarių apdovanojimų.
Aleksandro Stulginskio universitete Žygimantas baigė žemės ūkio inžineriją ir vadybą, dar studijuodamas pradėjo dirbti Tauragės įmonėje „Agronoja“, užsiėmė žemės ūkio technikos pardavimais.
Tauragėje Žygimantas dirbo ketverius metus, kol sugalvojo grįžti arčiau savo krašto. Ir taip tapo „Pasvalio agrodilerio“ vadybininku.
Agnė Vytauto Didžiojo universitete studijavo aplinkotyrą ir ekologiją, o gyveno buvusios Žemės ūkio akademijos bendrabutyje, kur buvo vien vaikinai, vien inžinieriai, tarp kurių – ir Žygimantas.
– Tik mes su kambario drauge buvom dvi panelės. Be to, mano brolis čia studijavo agronomiją, – Agnė prisiminė, jog jos ir Žygimanto pažintis ir draugystė užsimezgė jau pirmame kurse, taigi prieš trylika metų, o susituokę – trečius metus, gyveno Panevėžyje, bet prieš dvejus metus persikraustė į Pasvalį.
Dirbo Agnė „Kustodijos“ dirvožemio tyrimų, Agrokoncerno elevatorių, „Auridos“ vandens tyrimų laboratorijose.
Dabar Agnė – „Saugaus darbo garanto“ (SDG) kompanijoje, konsultuoja įmones darbo saugos ir kitais klausimais.
– Mūsų SDG, kurioje per tris šimtus darbuotojų, registruota Kaune, tačiau mano biuras Panevėžyje, jame dirbam dvylika žmonių, – paaiškina Agnė.
Jaunieji Rauduvės mėgsta pakeliauti. Automobiliu leidosi į Tatrus Lenkijoje, keliavo turistiškai. Aplankė Veličkos druskų kasyklą, pasiekė Zakopanę, kopė į kalnus ir grožėjosi nuostabiais peizažais. Nukeliavo ir į Slovakiją… Agnės ir Žygimanto kelionės, persipynusios su žygiais pėstute, aktyvios poilsinės, pažintinės.
O tėvų kelionės praktiškesnės. Tarkim, į Lenkiją pigiau apsipirkti, į Latviją, kur gyvena Vinco giminaičiai, po tremties negalėję grįžti į savo kraštą…
Ūkyje, ypač prie gyvulių, kasdien nemažai triūso. Čia nėra švenčių ir poilsio dienų. Per šienapjūtę, javapjūtę daugiau padeda ir Žygimantas.
– Ir detalėmis apsirūpinti, remontuoti, kad per darbymečius būtų greitai, kokybiškai ir nebrangiai, – šypteli Vincas.
Bitininkauti Žygimantas pradėjo dar būdamas gimnazistas:
– Tik iš pasakojimų žinojau, kad seneliai turėjo bičių. O tėvai nebitininkavo. Mamai nuo bičių įgėlimo tinsta. Tėtis irgi bijojo, bet jau padeda sukti medų, ir Agnė nuo pernai padeda. Turiu devynias bičių šeimas.
Tėtis prisiminė vaikystėje turėjęs skaudžios patirties:
– Žaidėm slėpynių. Pasislėpiau drevėje ir ten sugėlė širšės.
Žygimantui pirmą bičių spiečių padovanojo dabar jau amžiną atilsį Petras Stasiulionis, kuris kaip medžiotojas užvažiuodavo pas Rauduves, juk netoliese miškas. Jis ir pamokė bitininkauti.
– Studijuodamas taip pat buvau pasirinkęs bitininkystę pas Algirdą Amšiejų, gerai žinomą bitininką. Beje, mums dėstė ir agronomas Viktoras Pranckietis, vėliau pasukęs į politiką, – atskleidžia Žygimantas.
Jis pamėgęs ir medžio darbus, vis kokį indą nutekina, avilius pats gamina. Nors per tą meistravimą prieš septynerius metus buvo ir pirštus nusirėžęs. Gydytojai spėjo prisiūti, tik vieno pirštelio neišgelbėjo…
Rauduvės sodyboje pradėję statytis naują namą. Anksčiau apmūrijo senąjį tvartą.
– Kiek savo jėgomis suspėjam, išgalim, tiek ir pasidarom, – pripažįsta Ingrida ir pasidžiaugia, kad dabar didžiausias anūkų laukimas.
