Apie kompiuterinius žaidimus, stereotipus ir saiką

Šiandien laikraščio „eteryje“ – Sigitas Vyšnauskas, kurį galime vadinti ir kolega. Iš Žadeikonių kilęs sistemų analitikas laisvalaikiu ne tik žaidžia kompiuterinius žaidimus, bet ir apie jų įdomybes pasakoja beveik aštuoniasdešimčiai tūkstančių žmonių tinklalaidėje „Žaidimų Balsas“.

Kraštietį labiausiai traukia netgi ne kompiuterinių žaidimų keliamos emocijos, bet jų kūrimo industrija, „užkadriniai“ niuansai. Žaidimai, kaip ir muzika, fi lmai bei kita kūryba – žmonių darbo vaisius. Intriguoja tai, kaip jie atsiranda. Autorinė kūryba – ir tinklalaidė „Žaidimų Balsas“, kurios savininkas bei vienas iš vedėjų šiuo metu ir yra Sigitas. Anksčiau viso to šaknys atrodė kažkur toli toli, už Atlanto… O šiandien mėgstamiausių kompiuterinių žaidimų kūrėjams turi galimybę paspausti ranką ir kalbėtis akis į akį. „Jauti, kad jau pats esi to pasaulio dalis“, – šypsosi Sigitas. 

Vienoje šeimoje užaugo trys analitikai 

Sigitas gimė Žadeikoniuose, Petro ir Stasės Vyšnauskų šeimoje. Baigė Saločių mokyklą. Su klasiokais kaip tik tariasi, kur vyks susitikimas po dvidešimt metų!

„Pasakysiu atvirai – matematikos nekenčiu (juokiasi). Paradoksas kad iš visų dvyliktos klasės egzaminų būtent informatikos pažymys, ko gero, buvo žemiausias“, – šypsosi pašnekovas. Bet visai ne pažymiai rodo tai, kas labiausiai domino. 

Kartu mokėsi bei paskui studijavo ir dvi Sigito sesės – Jovita ir Ramutė. Šiandien jos su šeimomis taip pat gyvena Vilniuje. Ir visi trys tapo informacinių technologijų specialistais! „Visi skundžiasi, kad Lietuvoje blogai gyventi. Bet mes kaip ir nesiskundžiam“, – šypsosi sistemų analitiku jau daug metų dirbantis vyras. 

Prisimena, kaip laukdavo, kai vasarą sesė iš studijų parsiveš kompiuterį. Tiesa, pirmoji pažintis su internetu įvyko tik pirmaisiais paties studijų metais. Tuomet gyvenime atsirado ir kompiuteriniai žaidimai. Būdavo, bežaidžiant pasitikdavo ir tekančią saulę… Nors tada dar nenutuokė, kad vėliau gyvenime ir pats taps šio pasaulio dalimi. 

„Žaidimų Balso“ kelionė

Tinklalaidę „Žaidimų Balsas“ amžinatilsį Sigito draugas Giedrius įkūrė 2011 metų kovo 14-ą – Pi dieną. Maždaug po metų Sigitas pasiūlė savo pagalbą ir drauge vieni pirmųjų Lietuvoje ėmė pristatinėti kompiuterinių žaidimų pasaulio naujienas. „Laiku ir vietoje pataikėm – buvo tikras bumas“, – prisimena. Per dieną kartais atsirasdavo ir po tūkstantį naujų sekėjų. 

Bendradarbiavo ir su „TV6“ televizija. Bet šiandien to kartoti nenorėtų. Reikia taikytis prie griežtų rėmų, montuoti kartais baigdavo šeštą ryto. Pusė darbo – vien atitikti televizijos standartą. Nors buvo smagus iššūkis, norėjosi daugiau kūrybos laisvės. 

Vėliau su draugais apie žaidimus kalbėjo ir „Power Hit Radio“. Tačiau vieną vasarą, kai kolegos turėjo kitų darbų ir laida „išėjo atostogų“, administracija pasiūlė ir nebegrįžti – esą klausytojai nelabai pasigedo. Skaudėjo, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – net jei tuo momentu taip neatrodo. 

Greitai „TV3“ pasiūlė transliuoti „Žaidimų Balsą“ kaip tinklalaidę (angl. podcast) ir padengti visas gamybos išlaidas. Podkastas – ypač laisvas žanras. Tai – tiesiog pokalbis tarp dviejų ar daugiau žmonių apie mėgstamus dalykus, kas kūrėjams nuo pat pradžių labiausiai ir patiko. Tinklalaidėje jie analizuoja kompiuterinių žaidimų ir technologijų naujienas, ieško atsakymų į prenumeratorių klausimus, kalbina žymius šalies žmones, kurie laisvalaikiu irgi geimina.

Tačiau dar po metų vyrai pradėjo kurti visiškai savarankiškai. Dirbant televizijoje nebepavyko išlaikyti vertybinių principų – pavyzdžiui, nereklamuoti lažybų. 

Tik iš kur gauti pinigų? „Kam labiausiai patiko laida? Žiūrovams. Kas gali remti? Žiūrovai!“ – atskleidžia Sigitas. Gelbėja „Contribee“, „Patreon“ platformos. Dabar lėšų surenka tiek, kad gali padengti visas gamybos išlaidas bei investuoti į papildomą turinį. Ir rėmėjų ieškoti jau nebereikia – patys rėmėjai susiranda „Žaidimų Balsą“. O prenumeratorių – beveik aštuoniasdešimt tūkstančių. Kiekvieną epizodą peržiūri ne mažiau nei penkiolika tūkstančių žmonių. Daugiau nei du Pasvalio miestai!

„Ir kiekvienas skaičiukas yra žmogus. Tai padeda suvokti savo žodžio svorį. Kartais juokiamasi iš žodžio influenceris – nuomonės formuotojas. Bet jie iš tiesų formuoja nuomonę – tas žodis turi pagrindo. Kalbant viešai svarbu, kad viskas būtų tikra ir nuoširdu – kad nebūtų feiko“, – tiki S. Vyšnauskas – kalbant masėms žmonių, kaskart jausti atsakomybę ir nepradėti gvieštis vien skaičių bei populiarumo. 

Jei nemėgsti žaisti – dar neradai savo žaidimo 

Kompiuterinių žaidimų pomėgiai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo lyties, nei nuo profesijos. Pavyzdžiui, „Farming Simulator“ žaidžia ir miesto, ir kaimo gyventojai, ir tikri ūkininkai, ir tie, kurie žemės niekada nelietė rankomis. Sykį Sigitą užkalbino Trakų meras – pasidžiaugė, kad žiūri „Žaidimų Balsą“ ir pačiam patinka geiminti! 

O geimerių bendruomenė Lietuvoje – išties nemaža: 

– Dauguma galvoja, kad žaidžia būtinai tik jaunimas. Pagal mūsų kanalo statistiką, tai daugiausia 28–35 metų žmonės. Nors, prieš dešimt metų ir jie tikriausiai buvo jaunesni – juk auditorija augo kartu su mumis. 

Liko tai, kad apie devyniasdešimt procentų – vyrai. Nors atsiranda ir merginų. Tačiau tarp moterų tai nėra tiek populiaru. Bet – nėra ir populiaru viešai atskleisti, kad žaidi. Ir vyresniam žmogui pasakyti, kad vakarais geimina, šiandien dar gėda. Dar yra klišė – geimina tik vaikai. Savo laidose stengiamės tai pakeisti. Pavyzdžiui, vyriausias mūsų tinklalaidės svečias buvo aktorius Giedrius Savickas. Jis dievina geiminimą (šypsosi). Tas pats Mantas Katleris – mano amžiaus. O Marijonas Mikutavičius, „X faktoriuje“ turėdamas laisvą minutę, visada žaidžia tankiukus, – šypsodamasis pasakoja Sigitas.

Kaip ir visur, svarbiausia – saikas 

Sigito žmona Živilė – vilnietė ekonomistė, dirba Lietuvos kariuomenėje. Dukrytei Augustei – jau šešeri, Emai – ketveri. 

– Visada palaikau žmonos hobius, o ji – mano. Živilė labai mėgsta konditeriją. Sausainiai, keksiukai, tortukai – visada ir visur (šypsosi). O aš dalyvauju žaidimų renginiuose, filmavimuose. Ji tai supranta, – atskleidžia vyras. Leidžia mėgautis savo laisvalaikiu, pavaduoja vienas kitą ir išlaiko pusiausvyrą – tokia svarbiausia taisyklė, kai turi daug laiko reikalaujantį hobį.

Kompiuteriniai žaidimai – nevienaprasmiškai vertinamas dalykas. Ir tam tikrų „saugiklių“ reikia. Sigitas žiūri paprastai: 

– Daug kas sako – žaidimai atima laiką, geimeriai tik sėdi rūsiuose, yra asocialūs… Bet hobis yra hobis. Kaip ir, tarkime, žvejyba. Manau, viskas, kas su saiku – yra gerai. Kai saiko nėra – kenkia. Jei neapleidi šeimos, draugų – viskas gerai. 

Ir reikia geros, ergonomiškos kėdės (juokiasi). Ofise dirbu stovėdamas, o į darbą ir namo vaikštau pėstute, – apie savo „saugiklius“ pasakoja vyras. 

Juk kiekvienas malonus pomėgis kelia šiokią tokią priklausomybę. „Serialai, pavyzdžiui, labai įtraukia. Vienu prisėdimu gali peržiūrėti visą sezoną. Tas pats ir su žaidimais. Randi tokių, kurių istorijos – geresnės nei tų pačių serialų ar filmų, ir sunku jas „paleisti“. Yra smagus posakis: dirbti aštuonias valandas sunku. Geiminti aštuonias valandas – naujokų skaičiai“, – šypsosi pašnekovas. 

O ir sėdėti iki ryto, kaip studijų laikais, jau nebesinori: 

– Dažnai manęs klausia – kaip randi tam laiko? Juk yra šeima, darbas… Man šeimos laikas yra šventas. Kiekvieną dieną po darbo iki maždaug dešimtos vakaro niekada nežaidžiu. Kaip ir savaitgalio dienomis – visą šį laiką skiriu šeimai. Bet kai vaikai sumiega – žmona gali pažiūrėti savo serialą, aš – prisėsti prie savo žaidimų konsolės (šypsosi). Svarbiausia – rasti balansą.

Žaisti – kad atsipalaiduotum, o ne pamestum galvą 

Kalbėjomės ir apie jautrią temą – kompiuterinių žaidimų pavojų vaikams: 

– Ne veltui šiandien žaidimuose egzistuoja amžiaus cenzas. Bet kada vaikai nerado galimybės rasti to, ko nori? Žinoma, kad yra tokių žaidimų, kuriuose – ir smurtas, ir seksas. Man atrodo, tėvų atsakomybė yra žiūrėti, ką vaikai žaidžia. Tai pamoka tėvams – domėtis, ką jų vaikai daro. Tegul žaidžia, bet – ką? Mano vyresnė dukra jau žaidžia su poniais (juokiasi). Bet atrenku žaidimą, kuris sudomintų, teiktų geras emocijas ir riboju laiką, – Sigito šeimai taisyklės šioje srityje – nepajudinamos. 

Tiesa ir tai, jog kompiuteriniai žaidimai gali būti naudingi – padėti lavinti anglų kalbą, strateginį mąstymą, reakciją, gilinti istorijos pažinimą… Kartais žaidimų patirtis gali kūrybiškai pritaikyti ir gyvenime. Vienas įdomesnių pavyzdžių – kai „Nascar“ lenktynininkas Ross Chastain išsiveržė į priekį atlikęs vieną manevrą, kurį prisiminė iš žaidimų su broliu. Tik vėliau dėl saugumo jis buvo uždraustas…

Ne tik vaikus – ir pačiam save, net suaugus, reikia prižiūrėti. Juk tai, ką matai, paveikia: 

– Būna, žaidimas įdomus, bet teikia neigiamą emociją. Arba kiti žaidėjai vadina vienas kitą nevykėliais ar dar blogiau. Dabar visada išjungiu galimybę kitiems ką nors man sakyti, pats nieko nesakau ir tiesiog mėgaujuosi, – apie ribas kalba Sigitas. Viešojoje erdvėje „laido riteriai“ siautėja laisvai, nejaučia atsakomybės ir nevaldo emocijų, kalbos. Svarbu ne tik prižiūrėti, kokio turinio žaidimus vaikai žaidžia, bet ir matyti, kokią kompiuterinio pasaulio aplinką patiria, bei mokyti atskirti tai, kas žalinga. 

Paties Sigito netraukia aštrus varžymosi ir priklausomybės jausmas: 

– Nesu pergalės siekiantis žmogus. Man pergalė yra lygiosios. O mano draugui, pavyzdžiui, tai – laiko švaistymas. Man svarbu, kad visi smagiai praleistų laiką, neliktų neigiamų jausmų. Todėl labiausiai mėgaujuosi žaidimais su istorija – juos gali žaisti atsipalaidavęs ir bet kada atsitraukti. Nesu azartiškas. Nueičiau į kazino – laimėčiau, pasiimčiau ir išeičiau, – šypsosi pašnekovas.