Keturis dešimtmečius į Ąžuolpamūšės piliakalnį pasukti kvietė medinė skulptūra-rodyklė, stovėjusi prie „Via Balticos“ magistralės. Tačiau laikas negailestingas. Pernai vasaros pabaigoje ąžuolinis paminklas neatlaikė audros… Saločių seniūnijos darbininkai, tvarkydami suirusias liekanas, aptiko netikėtą radinį. Po stogeliu paslėptame butelyje daugybę metų saugiai tūnojo į ritinėlį susukti popieriaus lapai. Šį testamentą ar laišką ateities kartoms 1983 metais parašė tuomečiame „Mūšos“ kolūkyje vykusios medžio drožėjų stovyklos dalyviai.
Suradus laišką, galime leistis į kelionę laiku, prisiminti buvusį laikmetį ir tuomet vykusią stovyklą-seminarą. Pavyko susisiekti ir pabendrauti su stovyklos dalyviais bei minėtos skulptūros autoriumi iš Ukmergės.
Pasak Saločių seniūno Sigito Savicko, skulptūra sutrūnijo, todėl ją restauruoti ir atstatyti nebebuvo jokių galimybių. „Pati skulptūra dar būtų gyvavusi, tačiau apatinė dalis buvo visiškai sutrūnijusi, nes statant ji buvo tiesiog įkasta į žemę. Panašus liūdnas likimas laukia ir prie Ąžuolpamūšės piliakalnio bei kitose vietose pastatytų skulptūrų. Reikėtų jas iškasti ir perstatyti iš naujo, tačiau tokiems darbams nėra numatytų lėšų. Nugriuvusios skulptūros liekanas mes parsivežėme. Darbininkai, ardydami stogastulpį, po stogeliu atrado butelį su laišku. Toks radinys mums buvo didelė staigmena. Prabėgę keturi dešimtmečiai gal ir nėra labai daug, bet tai jau istorija. Planuojame radinį perduoti Pasvalio krašto muziejui“, – teigė seniūnas.
Laiško autorius nežinomas
Laiške pristatomi visi stovyklos medžio drožėjai ir jų darbai. Deja, nepriekaištingo dailyraščio autoriaus nustatyti nepavyko. Įdomu, jog apie laišką nežinojo ir patys stovyklos dalyviai. Pasvalietis skulptorius Stasys Motiejūnas apie jį sužinojo tik po suradimo. „Mes dirbome visi kartu, bet aš net nežinojau, kad buvo parašytas ir stogastulpyje paslėptas toks laiškas. Niekas apie tai neprasitarė“, – stebėjosi menininkas.
Nugriuvusi skulptūra, kurios viršūnėje rastas laiškas, pavadinta „Didžioji rodyklė su karžygiais“. Ją sukūrė tuomet dar jaunas, o dabar garsus ukmergiškis skulptorius, ilgametis to krašto tautodailininkų vedlys Rimas Zinkevičius. „Skulptūroje pavaizdavau viduramžių herojus – karžygius, norėjau ją susieti su Lietuvos ir piliakalnio istorija. Surašyti visų meistrų pavardes ir sudėti juos į butelį buvo mano idėja. Norėjosi palikti laišką ateities kartoms, kad ardydami jau atitarnavusią skulptūrą jį surastų. Netikėjau, kad tai įvyks taip greitai. Kas parašė laišką? Jau nebeprisimenu, bet tikrai ne aš. Man tuomet buvo 27-eri, dar pati kūrybinio kelio pradžia. Tai vienas pirmųjų mano darbų ir nebuvau juo iki galo patenkintas. Panašią skulptūrą sukūriau Juodkrantėje, pavadinau ją „Ragana su kultuve“. 1983-iųjų stovykla mano praktikoje buvo antroji, o Pasvalio krašte tada viešėjau pirmąkart“, – senus laikus prisiminė tautodailininkas R. Zinkevičius, pasidžiaugęs, kad jo sumanymas pavirs muziejiniu eksponatu.
Laiško įžangoje rašoma apie stovyklos idėjos gimimą: „Pasvalio rajono vadovai, susiderinę su „Mūšos“ kolūkio pirmininku Vaclovu Goštautu, nutarė, kad reikia papuošti savo rajono apylinkes liaudies meno drožiniais – ąžuolinėmis skulptūromis. Šis pageidavimas buvo pareikštas Liaudies meno draugijos Panevėžio skyriui ir po atitinkamų projektų bei maketų suderinimo respublikinėje liaudies meno taryboje buvo pradėti darbai.“
„Pirmą kartą Pasvalio žemėje“
Laiškas butelyje ir pakalbinti medžio drožėjai paskatino prisiminti 1983 m. gegužės 23–birželio 12 dienomis vykusios stovyklos istoriją. Apie jos pradžią anuomet rašė žurnalistė Regina Butėnienė. „Pirmą kartą Pasvalio žemėje“ – taip vadinasi jos pirmoji žinutė 1983 m. gegužės 28 dienos „Darbo“ numeryje.
„Senojoje Ąžuolpamūšės mokykloje įsikūrė Panevėžio zonos liaudies meistrų kūrybinė stovykla. Prie storų ąžuolų susirinko 18 medžio drožėjų iš aplinkinių rajonų […]. Pasvaliečiai Povilas Tamulionis, Vytautas Jackūnas, Virginijus Jackūnas, Vytautas Kutkauskas. Panevėžietis kalvis Vytautas Kryževičius, kuriam teks visas skulptūras papuošti metalu. Nuo šviesos lig tamsos trunka liaudies meistrų darbo diena. Didelį ir gražų darbą ėmėsi jie įveikti: „Mūšos“ kolūkio vaizdingas kalveles, [Raubonių] gyvenvietę, Puškonių malūno kiemą papuoš ąžuolinių stulpų ansamblis. Didžiausia jų grupė puoš Ąžuolpamūšės piliakalnį, primindama krašto istoriją“, – rašė R. Butėnienė.
Jaunų menininkų stovykla
Stovykla truko net tris savaites. Buvo sukurta keliolika skulptūrų. R. Butėnienė kartkarčiais aplankydavo vyrus, dirbančius Ąžuolpamūšės senosios mokyklos kieme. Jos dėka apie stovyklos sumanymą turime vertingų duomenų, papildančių rastojo laiško tekstą. „Taip kartą ir susitiko rajono kolūkių miškininko Juozo Bagdono, kraštotyrininko Antano Stapulionio, liaudies meno draugijos Pasvalio skyriaus pirmininko Virginijaus Nudo, „Mūšos“ kolūkio pirmininko Vaclovo Goštauto svajonės ir planai. Bėgo dienos, metai. Tai atimdami, tai vėl grąžindami viltį pasikviesti į kūrybinę stovyklą-seminarą liaudies meistrų grupę, gražiai paprašyti, kad ir mūsų rajone paliktų tą nuostabią dovaną – ąžuolinių skulptūrų grupę, kuriomis jau daug kur pasipuošė respublika [….]. Jau nuo pat ankstyvo pavasario paaiškėjo, kad ne veltui ketvirti metai džiovinami drožėjams parinkti ąžuolai…“, – romantiškai nuteikia žurnalistė. Ir štai gegužės 23-ioji, stovykloje be iškilmių, be triukšmo užvirė darbas. Skulptoriai dirbo prie mokyklos, joje ir gyveno, šiais patogumais buvo patenkinti. Daugelis vyrų buvo dar tik pradedantys menininko kelią, pavyzdžiui, 22-ejų Virginijui Jackūnui tai pirmas stambus projektas. Apskritai, net 10 iš 18 stovyklos dalyvių buvo ką tik įkopę į ketvirtą dešimtį ir jaunesni.
Iki šiol prie kelio į Ąžuolpamūšės piliakalnį tebestovi penkios skulptūros, tiek pat jų puošia Raubonių gyvenvietę, dar trys primena seniai ugnies sunaikintą Puškonių malūną. Niekas nežino, kiek ilgai…
Pabaigai
„Ne kartą susimąstys menotyrininkai prie šių „Mūšos“ kolūkiečius džiuginančių ąžuolų, vertins, aptarinės. O atidarymo dieną pasakyti partijos rajono komiteto sekretorės A. Lenickaitės, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo S. Demenio […], „Mūšos“ kolūkio pirmininko V. Goštauto ir kitų iškilmių dalyvių žodžiai išreiškė džiaugsmą ir dėkingumą liaudies meistrams, neatlygintinai dovanojusiems kolūkiui stovyklos-seminaro metu sukurtus darbus“, – su aniems laikams būdingu patosu apie stovyklos pabaigą rašė R. Butėnienė.
Bėgs laikas, daug ką permąstysime, atsijosime, tačiau ąžuolo skulptūros stovės nepajudinamai. Jų autoriai susiburs dar ne vieną sykį, papuoš Pasvalio parką, kitas vietas, gims unikalus „Šilo genių“ sambūris. Ukmergiškis R. Zinkevičius daugybę kartų važiuos pro savo sukurtą piliakalnio karžygį, grožėsis pro automobilio langą, prisimins po stogeliu saugomą „lobį“, tačiau niekada prie jo taip ir nebesustos…
