Palei sienas susėdę keturmečiai Joniškėlio darželio auklėtiniai trumpam nuščiūva – prasidaro salės durys ir į vidų įeina Mulan – gražuolė vokiečių aviganė. Šuo inkščia. Tik ne iš baimės ar skausmo – jai reikia vaikų. „Galima!“ – trumpa komanda, po kurios Mulan neria į vaikų glėbį. Prieina prie kiekvieno, paliečia savo didele nosimi ir kantriai kenčia daugybės mažų delniukų glostymą, maigymą ir tampymą.
Mulan – nepaprastas šuo. Tai viena iš devynių Lietuvoje paruoštų šunų asistentų, kurie padeda gyventi įvairias negalias turintiems žmonėms.
Mulan Joniškėlyje viešėjo praeitą penktadienį. Ir nors išmintingas šuo buvo neabejotina tos popietės žvaigždė, tikrasis stebuklas buvo ją atlydėjusi šeimininkė Ajana Lolat-Pažarauskienė.
Gimusi neišnešiota, sukaustyta cerebrinio paralyžiaus, medikų nurašyta, aplinkinių atstumta, šiandien ši moteris yra mokslininkė, Gineso rekordininkė, kuri, pasiremdama dviem lazdomis, leidžiasi į kelių šimtų kilometrų keliones pėstute ir įkvepia daugybę žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Už pagalbą negalią turintiems žmonėms A. Lolat-Pažarauskienė pelnė LRT metų asmenybės titulą.
Būtent Ajana įkūrė „Mulan“ fondą, kuris ruošia šunis asistentus ir vienintelis Baltijos šalyse turi tarptautinę akreditaciją. Iš šalies žiūrint jie moka daryti tikrus stebuklus – jaučia ir įspėja šeimininką apie artėjantį cukrinio diabeto ar epilepsijos priepuolį, padeda autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams ir t. t.
Geriausias mažos mergaitės draugas
Mulan šmirinėja tarp vaikų. Klegesys blaško dėmesį, tad kai Ajana paprašo šuns atnešti numestą kepurę, vokiečių aviganis ignoruoja komandą ir toliau žaidžia su vaikais.
– Ji supranta, kad tai tik žaidimas, todėl komandos nėra privalomos, – šypteli Ajana.
Moteris numeta į šalį ramentus, sunkiai sėdasi ant grindų – taip patogiau bendrauti su vaikais. Ir čia Mulan dėmesys iš karto nukrypsta į šeimininkę. Šuo yra išmokytas padėti, jei kartais Ajana parkristų.
– Man viskas gerai, aš sveika, – švelniai glosto susirūpinusios Mulan galvą viešnia.
Šuo įsitaiso šalia savo šeimininkės. Glostydama galvą geriausiai savo draugei Ajana pasakoja apie mažą mergaitę, kuri vaikystę praleido viena, be draugų, prikaustyta prie lovos. Ir vienintelis jos draugas buvo šuo. Primena nuo Mulan akių nenuleidžiantiems vaikams, kaip svarbu draugauti ne tik vieniems su kitais, bet ir su tais, kurie sėdi vežimėlyje ar vaikšto pasiremdami lazdomis.
Trumpa pamokėlė baigiasi. Mulan pasileidžia link krykštaujančių vaikų, o tuo metu Ajana bando atsistoti. Apsiverčia ant pilvo, ir pamažu,pasiremdama rankomis, susilenkia dvilinka ir paskutinę akimirką, paprašiusi paduoti ranką, atsistoja.
Mes augome visuomenėje, kurioje buvo mokoma, kad žmogaus su negalia reikia gailėtis, jį užjausti. Bet matant, kaip stojasi moteris, kurios visas kūnas sukaustytas cerebrinio paralyžiaus ir žinant jos istoriją, gailestį keičia nuostaba ir pasididžiavimas.
Liepė atsikratyti vaiko
Ajana Lolat-Pažarauskienė gimė Žemaitkaimio kaime Šilutės rajone. Ajanos tėtis, kaip ji pati sako, „prūselis“ – vokietis, mama – žemaitė.
– Po Antrojo pasaulinio karo būti vokiečiu šiapus geležinės uždangos buvo ne pats saugiausias dalykas, todėl pasakę, kad dokumentai sudegė, tėvai išsiėmė naujus su lietuviška pavarde. Atgavus nepriklausomybę, močiutė kreipėsi į teismą, parodė senus dokumentus, kurie buvo anaiptol nesudegę, o saugiai paslėpti, ir šeima atgavo senąją pavardę. Aš mokiausi gal antroje klasėje, kai teko išmokti ant sąsiuvinio rašyti naują, anuomet man neįprastą pavardę, – prisimena pašnekovė.
Ajana gimė 1989 metais.
– Negalėjau nei sėdėti, nei vaikščioti – tik gulėti. Gimiau anksčiau laiko – aštuonių mėnesių, tad visi galvojo, kad nieko čia baisaus – tiesiog vaikas lėčiau vystosi. Vėliau viskas bus gerai. Tačiau kai sukakus trejiems metams to „vėliau“ vis nebuvo, pradėjo ieškoti diagnozės. Iš pradžių iš viso gydytojų mintis buvo, kad nieko čia gero nebus ir mane reikia atiduoti į Vasaros 5 (sovietmečiu liūdnai pagarsėjusi Vilniaus psichiatrijos ligoninė – aut. pastaba). Pamenu, kaip už durų mama kalbėjo su draugėmis, kad mane reikia atiduoti, bet kaip paaiškinti aplinkiniams, kur dingo trejų metų vaikas? – pasakoja Ajan.
Visgi tėvai rado savyje jėgų pasipriešinti sistemai – dukrą pasiliko. Prasidėjo nesibaigiančios kelionės pas medikus, kyšių nešimas ir ieškojimas, kaip padėti vaikui.
– Mano močiutė turėjo draugą vokietį, su kuriuo galvojo kurti šeimą. Deja, karas, po to sovietų okupacija juos išskyrė visam laikui. Jie niekuomet taip ir nesusitiko. Ir nors močiutė ištekėjo už kito, šilti jausmai pirmajai meilei neišblėso visą gyvenimą. Kai reikėjo man vaistų, tėvai dar per tuomet egzistavusią geležinę uždangą skambindavo tam žmogui į Vokietiją ir prašydavo surasti ir atsiųsti. Medikai ir tėvai padarė viską, ką galėjo. Kai užaugau, mano pareiga buvo pratęsti jų darbą.
Vaikystė be draugų
Pasakodama vaikams apie vienišą mergaitę, kurios geriausias draugas – šuo, Ajana iš tiesų kalba apie save.
– Aš nelankiau mokyklos. Man buvo skirtas namų mokymas. Po to gal pusantrų metų lankiau normalią mokyklą ir iš jos išvažiavau į internatą. Dabar yra žmonių, kurie labai nusistatę prieš namų mokymą ir grūda vaikus į mokyklas. Aš nesuprantu, kodėl jie taip daro. Aš visuomet pasisakau už mokymąsi namuose, nes tai suteikia vaikui laisvę mokytis savo greičiu, savo gebėjimais. Jį galima daugiau sudominti, – įsitikinusi Ajana.
Mergaitė namuose mokėsi tik trijų disciplinų – lietuvių kalbos, matematikos ir istorijos, tačiau vien tuo anaiptol neapsiribojo.
– Kai turėjau tik tris vadovėlius, tai juos mokėjau mintinai. Tėvai buvo ūkininkai, bet tai nereiškia, jog neišsilavinę. Mūsų namai buvo pilni knygų. Man patiko mokytis, tad skaitydavau jas. O kadangi nebuvo draugų, tai nebuvo kam iš manęs tyčiotis. Sunku būdavo tik tada, kai matai pro langą žaidžiančius vaikus ir žinai, kad tau negalima arba kad tu negali, – šypteli Ajana.
Meilė viskam, kas gyva – iš šeimos
– Aš draugų neturėjau niekada. Esu per keista, kad prie kažko pritapčiau. Aš visuomet buvau ta, kuri šoko aukščiau bambos, tad nepritapau prie žmonių su negalia. Kadangi esu lėtesnė, man reikia tam tikro prisitaikymo, tai nepritapau ir prie tų, kurie neturi negalios. Nebent prie Justo komandos (Ajanos vyras – Lietuvos vyrų golbolo (aklųjų futbolo) rinktinės narys, 2016 m. paralimpinių žaidynių čempionas – aut. past.), nes jie čempionai, supranta tokį charakterį kaip mano. Ir kai esu nei su vienais, nei su kitais, atsiranda suvokimas, kad geriausias draugas turi būti iš gamtos. Net ir dabar, turėdama daktaro laipsnį, aš galvoju taip pat.
Jau man paaugus, kad neišlipčiau pro langą sakydama, kad Dievas manęs nemyli ir nežinia už ką baudžia, tėtis parnešė mažą šuniuką, kuris bėgiodavo paskui mane. Mes tapome geriausiais draugais. Kai jis mirė… Aš tuomet vaikščiojau su vaikštyne. Būdavo, tik palieka mane kieme ir aš dingstu. Eidavau prie jo kapo ir sėdėdavau ištisomis dienomis. Tėtis suprato, kad taip negerai, tad išvežė mane į internatą mokytis socialiai gyventi. Bet aš vis tiek nusipirkau šuniuką, – kvatojasi pašnekovė.
Moteris tikina, kad natūralią ir nuoširdžią meilę gyvajai gamtai atsinešė iš šeimos.
– Gyvūnai pas mus niekada nėra mušami. Jei reikia karves pervesti iš vienos ganyklos į kitą, tėtis apsimauna sportbačius ir bėga paskui vedlę, kurią seka visa banda. Visas kaimas dyvijasi – kaip taip įmanoma. Beje, karvės, be mano tėvų, nieko neprisileidžia. Jos visos turi savo vardus ir juos žino. Kai reikia melžti, jos ateina ir tvarkingai sustoja į eilę. Kiekviena žino, kada turi būti pamelžta ir, neduok Dieve, kas nors užlįs priekyje. Mama vis žada ant namo sienos užrašyti, kad čia – kačių ir šunų prieglauda. Pas mus yra tokia taisyklė – jei kažkas atklydo į namus – reikia priimti. Išmesti negalima. Vienu metu pas mus buvo penki katinai ir penki šunys. Buvo net kiek neramu pasidarę – visi sulipa į lovą ir gyvena sau laimingai, o tėvai nustumti į kamputį. Aš taip užaugau, – šypsosi Ajana.
Justas
Pagrindinė Ajanos profesija – pedagogika. Vytauto Didžiojo universitete ji baigė pedagogikos ir edukologijos studijas. ISM Vadybos ir ekonomikos universitete įgijo vadybos magistro laipsnį. Dabar čia pat baiginėja socialinių mokslų doktorantūrą. O savo malonumui Vilniaus universitete studijuoja Azijos kultūras.
Kaip atsitiko, kad ta, kuri buvo tinkama tik psichiatrijos klinikai, tapo mokslininke?
– Matyt, diagnozė buvo klaidinga, – gūžteli pečiais besišypsanti Ajana.
Moters vyras Justas dirba programuotoju. Nardyti nesibaigiančių skaičių jūroje jam visiškai netrukdo tas faktas, jog yra visiškai aklas.
Justas iki 10 metų matė puikiai. Kartą, meistraujant su tėčio medžio apdirbimo staklėmis, viena detalė atitrūko ir trenkė į akį. Vaikinas paniro į tamsą.
Mokykloje nuo 6 klasės jis ir pradėjo žaisti golbolą (aklųjų ir silpnaregių riedulį) – pradžioje mėgėjiškai, o vėliau buvo pakviestas į Lietuvos rinktinę ir ėmė sportuoti rimčiau. 2016 m. iš Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių Lietuvos golbolo rinktinė parsivežė auksą, 2021 m. džiaugėsi bronza.
– Man rašant disertaciją reikėjo paimti interviu iš sėkmingai dirbančio žmogaus su negalia. Justas užpildė anketą ir mes susitikome. O kai pasakė, jog yra paralimpinis čempionas – man seilė nutįso. Pasiūliau bendradarbiauti ir surinkti pinigų fondui. Pradėjome bendrauti. Justas mane pamokė šokti, aš jį – kung fu… – pažinties su būsimu vyru aplinkybes prisimena Ajana.
Kung fu
Išgirdęs veiksmo filmuose girdėtą kovų meno pavadinimą, kilsteliu antakius – su dviem ramentais sunkiai vaikštanti trapi moteris ir kung fu?
– Aš turiu kung fu instruktorės sertifi katą. Galiu mokyti kiniškų sveikatai naudingų dalykų. Tikrasis kung fu – ne spardytis ir muštis, o mokėti nekovoti. Mane išmokė ne kovoti su pačia negalia, o tvarkyti savo gyvenimą taip, kad jis teiktų džiaugsmą. Aš nebuvau tokia, kokią jūs dabar matote. Mano diagnozė – viso kūno paralyžius. Aš negalėjau pasukti galvos. Negalėjau pakelti šaukšto ir pavalgyti sriubos, nes skaudėjo. Liga buvo tiek pažengusi, kad apie jokius ramentus nebuvo nė kalbos, man jau reikėjo vežimėlio. Su tuo buvau tarsi susitaikiusi, bet griebiausi paskutinio šiaudo – kinų medicinos. Man pasakė, kad jei turiu kantrybės, galima užsiimti, bet tikrasis rezultatas bus po 18–19 metų. Sutikau. Kelis kartus važiavau į Kiniją. Dabar prabėgo jau maždaug 15 metų, – pasakoja pasaulio Gineso rekordininkė, per 9 val. 39 min. su ramentais nuėjusi 14,5 km, vėliau kitame žygyje pėsčiomis įveikusi 333 kilometrus.
„Mulan“ fondas
Kitais metais Ajanos Lolat-Pažarauskienės įkurtam fondui sukaks dešimt metų.
– Ne žmogui su negalia yra baisu gyventi, o jo tėvams. Aš labai gerai žinau, ką išgyveno mane auginę tėvai, todėl norėjau padėti kitiems. Kadangi pakankamai sėkmingai užaugau su negalia, jaučiau atsakomybę prieš kitus. Norėjau kitiems panašaus likimo vaikų tėvams suteikti šviesos, vilties. Kad nors kiek jiems būtų lengviau gyventi. Taip gimė mano fondas, kuris kasmet apmokėdavo bent vienam vaikui delfi nų terapiją. Tačiau vėliau įsisteigė labai daug organizacijų, kurios darė tą patį, ką ir mes. O tada atsirado Mulan ir mes sužinojome, jog Lietuvoje niekas neruošia šunų vedlių. Mes per vieną naktį pakeitėme savo veiklą ir ėmėme dirbti su šunimis. Aš iš karto žinojau, kad Mulan bus šio fondo žvaigždė. Niekas nenori nuotraukų su manimi, tik su ja (juokiasi). Mulan negali susikalbėti su žmonėmis, todėl tai už ją darau aš – fondo atsiradimo pradžią prisimena Ajana.
Fondas dirba su devyniais šunimis asistentas. Pagrindinė veiklos kryptis – padėti autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams. Ajana kartu su Mulan daug keliauja po Lietuvą, vaikams ir suaugusiems veda edukacijas.
– Kad nebankrutuotume, kasmet reikia 30–40 tūkstančių eurų, todėl iš kur gauti lėšų – nuolatinis galvos skausmas. Gegužės mėnesį sieksiu dar vieno rekordo – parą be sustojimo eisiu ramentais. Ir visą tą parą visais įmanomais kanalais kviesime aukoti pinigus mūsų šunims.
Paklausta, iš kur tokioje trapioje būtybėje tiek jėgos, moteris nusišypso.
– Svarbiausia gyvenime daryti tai, kas artima tavo širdžiai ir dūšiai. Dirbti tai, kas jums yra faina. Pradžioje sulaukėme daug kritikos ir keiksmų net iš pačių neįgaliųjų: kokias čia nesąmones darot? Jei būtume tų žmonių paklausę, nebūtume nieko pasiekę.
Keturkojai angelai
Mulan užsuka į lopšelinukų grupę. Puspenktų metų vokiečių aviganė greta nė dvejų metukų neturinčių vaikų atrodo kaip tikra milžinė. Vaikai apsikabinę auklėtoją ir šeimininkutę. Mulan neramiai muistosi greta Ajanos.
– Nieko nebus, vaikai per maži, jie bijo, – ištaria kažkas iš suaugusiųjų.
Ir iš tiesų, žvelgiant iš šalies, blaivus protas sufl eruoja, kad gal tokiam dideliam gyvūnui ne vieta pas lopšelinukus?
Bet juk čia kitoks šuo ir visiškai kitokia šeimininkė. Mulan nemoka pasakyti, kad ji nori draugauti, bet už ją juk kalba Ajana. Ko gero, žodis „stebuklas“ šioje vietoje skamba kiek pompastiškai, bet kai po penkių minučių buvimo greta kalbėti dorai nemokantis pipiras atsistoja ir apkabina Mulan galvą – kitokių palyginimų į galvą daugiau neateina.
Visa tai iš šalies stebi ir Mulan mokytojas – 20 darbo metų patirtį turintis kinologas Vladimiras Babičevas, kuris jau antri metai kartu su kolegomis ruošia šiuos ypatingus šunis.
– Tarnybiniai šunys yra ruošiami tam tikrai specializacijai – ginklų, narkotikų paieškai ir pan. Šunys asistentai pritaikomi žmogui pagal jo poreikius, kurie gali būti labai įvairūs – nuo daikto atnešimo iki raminimo prisiglaudus, – pagrindinius tarnybinių ir šunų asistentų skirtumus akcentuoja Vladimiras.
Kinologas pasakoja, jog yra tam tikri kriterijai, kuriais remiantis atrenkami tokiam darbui tinkami šuniukai.
– Jie turi būti drąsūs, socialūs, bet nei per daug aktyvūs, nei pasyvus. Žinoma, įvertinti dviejų mėnesių mažiuką nėra paprasta. Šuo, kaip ir žmogus, – augant išlenda visokių dalykų, – pasakoja Vladimiras.
„Mulan“ fondo ruošiami šunys asistentai – nepaprasti. Tiesą pasakius, girdint Vladimiro pasakojimą ir matant jo telefone nufi lmuotas treniruočių akimirkas, pradedi tikėti, jog jie ruošia keturkojus angelus.
– Šunys turi labai išlavintą uoslę. Kai artėja kažkoks priepuolis, organizmas siunčia tam tikrus signalus – išsiskiria hormonai, pakinta širdies ritmas. Mes išmokom šunis atpažinti tuos pokyčius ir apie tai informuoti šeimininką. Dabar ruošiame šunį, kuris įspės vaiką apie artėjantį epilepsijos priepuolį ir padės jam pasiruošti. Epilepsijos priepuolį šuo atpažįsta pagal prakaito kvapą.
Daugiausia dirbame su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. Mano paruoštas šuo gyvena šeimoje, kur yra toks vaikas. Kad jam būtų lengviau socializuotis, šuo išmokytas surinkti ir į vietą sudėti žaislus. Taip berniukas mokomas kartu su šunimi tvarkytis. Jei artėja panikos ar streso priepuolis, šuo moka prisiglausti, tarsi apkabinti ir išgyventi sunkias akimirkas.
Kitoje šeimoje sutrikimą turintis vaikas linkęs staiga nevaldomas pasileisti ir bėgti. Kartu gyvenantis šuo moka užblokuoti jam kelią. Kitas šuo moka sekti pabėgusio vaiko pėdsakais ir jį surasti.
Yra šeima, kur mažos mergaitės lipa ant palangės ir stengiasi pabėgti pro langą. Nors rankenos nuimtos, šuo mergaites prevenciškai nutempia žemyn ir nuramina.
Turime paruošę šunį kurčiam žmogui. Jis išmokytas, jei kas jo šeimininką kviečia gatvėje, duoti jam ženklą. Šuo reaguoja į durų skambutį ar beldimą, pakviečia šeimininką, jei verkia vaikas.
Šuo asistentas – ne tas pats, kaip vedlys. Asistentas vien savo buvimu padaro darbą. Vaikai, kurie nenori su niekuo bendrauti, suranda geriausią draugą, – pasakoja kinologas.
Šunų asistentų ruošimas užtrunka apie trejus metus. Iki maždaug dešimties mėnesių šuniukai gyvena ir mokosi su kinologu, vėliau perkeliami į šeimas, kur mokslus tęsia jau su naujais šeimininkais.
– Du kartus per savaitę važiuoju į šeimas, kur yra mūsų augintiniai. Iššūkių yra daug. Mano – vienos taisyklės, naujų šeimininkų – kitos. Reikia, kad būtų vienodos. Be to, labai svarbu ne tik namai, bet ir socialiniai dalykai – viešasis transportas, prekybos centrai, buvimas su kitais šunimis. Šuo turi nebijoti eskalatorių, liftų, daugybės kitų dalykų. O ir patys šunys taip pat yra gudročiai – jie žino, kam galima „lipti ant galvos“, kam ne. O kai jiems (kaip ir žmonėms) prasideda paauglystė – galva visiškai susisuka – darbo tikrai daug, – tikina kinologas.
Turėti geriausią draugą
Ajana Lolat-Pažarauskienė pasakoja, kad neužtenka vien norėti šuns asistento.
– Tikrai ne kiekvienas gali turėti tokį šunį. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tai ne šeimos narys, o robotas, kuriuo nereikia rūpintis, vedžioti, kuris neserga ir t. t. Kai gauname prašymą, važiuoja kinologai, kurie apžiūri, kur šuo gyvens, kokios sąlygos, ar žmonės realiai įsivaizduoja, kaip jis jiems gali padėti. O tada sėdame visi ir kartu sprendžiame, kas tą šunį gaus. Galutinį žodį visuomet taria kinologai, – pasakoja fondo įkūrėja.
Net ir mažiausia parama svarbi „Mulan“ fondui.
– Darželyje, mokykloje su neįgaliais vaikais niekas nenori bendrauti, nenori būti šalia. Kai mūsų paruošas šuo atkeliauja į kieno nors namus, aš žinau, kad dar bent vienas vaikas niekuomet nebebus vienišas. Tai, kad vaikas turi negalią, jam netrukdo turėti geriausią draugą – šunį, kuris kartu gali padėti ir šeimai, pavyzdžiui, surinkdamas išmėtytus žaislus, – įsitikinusi Ajana.
