Talkonių kaime gyvenančių Janinos ir Virginijaus Židonių namuose sklando… angelai. Ne vienas, ne du, o 833. Bent jau tiek jų buvo prieš Kalėdas. Ir čia tik iš įvairių medžiagų pagamintos skulptūrėlės! O kur dar angelų atvaizdais papuošti atvirukai, dėlionės, knygos, raktų pakabukai, papuošalai… Tūkstančio angelų namai.
Monika
Janina – vietinė.
– Mes gyvenome Kalno kaime, paskui Paįstriečiuose, dabar – Talkoniuose. Visą laiką toje pačioje vietoje, tame pačiame name, tik skirtingų pavadinimų gyvenvietėse. Kartais juokaujame, kad po mūsų keturiomis čia esančiomis sodybomis, matyt, žemė pasisuko, ir tas pats kaimas kelis kartus pakeitė pavadinimą, – šypsosi Janina.
Moteris – diplomuota agronomė-agrochemikė.
– Mokiausi gerai, bet kur stoti baigus mokyklą, nežinojau. Padėjo tai, kas anuomet buvo vadinama profesiniu orientavimu. Atvažiavo iš Joniškėlio technikumo ir įkalbėjo rinktis naują specialybę – agronomiją-agrochemiją. Buvome pirmoji laida. Suvažiavome iš visos Lietuvos. Visi gerai besimokantys, motyvuoti – dėstytojai juokavo, kad mums paskaitose nėra ką veikti, – prisimena pašnekovė.
Čia pat, gimtajame kaime, draugų vestuvėse, sutiko joniškėlietį Virginijų. Pora susituokė. Netrukus gimė pirmagimė Monika, kuri šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Mergaitei buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius.
– Mums teko pereiti viską, ką patiria tokių vaikų tėvai: gydytojų įkalbinėjimą palikti dukrą, atiduoti į vaikų namus, pasigimdyti kitą… Bet ji liko pas mus. Kitokios minties net negalėjo būti. Iki tol net nebuvau mačiusi tokių žmonių. Pamenu, nuvažiavome į Vilnių nustatyti diagnozės. Ten pamačiau berniuką, kuris negalėjo pagauti baliono. Man buvo keista – kaip taip gali būti? O kad ir Monika negalės, tuomet net nepagalvojau… Augome, užaugome ir labai gerai „įsipaišėme” ir į šeimą, ir į bendruomenę. Yra tėvų, kurie tokių vaikų nerodo, niekur neveža, neleidžia. Bet čia ne apie Moniką. Ji visada visur buvo kartu. Buvo tokių, kas sakė – kam perkat, puošiat, vežat? kam to reikia? O kaip kitaip? Ji juk mūsų vaikas, toks kaip ir visi kiti, – moters balsas ima virpėti.
Pirmieji angelai
Po aštuonerių metų Janinai ir Virginijui gimė antroji dukra Kristina.
– Iki tol mes du kartus per metus su Monika važiuodavome į sanatoriją. Kai gimė sesė, pabandžiau išvažiuoti į stovyklą. Norėjau pabandyti, ar pavyks susitvarkyti su dviem. Pavyko, ir nuo tada važiuodavome visos trys. Monikai buvo 13, kai stovykloje viena moteris iš Pakruojo mums visoms trims padovanojo po angeliuką. Po to atvežė dar vieną – tėčiui. Tokia buvo pradžia. Penktą angelą gimimo dienos proga padovanojo mama, – beveik ketvirtį amžiaus trukusio kolekcionavimo pradžią prisimena Janina.
Angelas sargas
Jaukiuose ir šiltuose Židonių namuose nepastebėti angelų tiesiog neįmanoma. Šimtai jų sudėti dviejose kambario spintose specialiai tam pastatytose lentynose, kelios dešimtys žvelgia nuo spintos, keliolika – nuo komodos.
– Visi naujai atkeliavę angelai įsitaiso ant komodos. Čia toks savotiškas „karantinas“, kol suras savo nuolatinę vietą. Per šias Kalėdas gavau dvidešimt keturis naujus angelus, – kolekciją rodo Janina.
Ir čia tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie visi vienodi. Angelas-bobutė, riedlente važiuojantys kvatojantys angeliukai, metalinis angelas-kalvis, iš kūčiukų tešlos iškeptas angeliukas, makaroninis angelas ar net… kiaulė-angelas, atkeliavusi į Talkonius iš Tailando. Visa tai – menkutė milžiniškos ne vienerius metus rinktos kolekcijos dalis.
– Prancūzija, Vatikanas, Neapolis, Amerika, Brazilija – draugai, žinodami mano aistrą, atveža ar atsiunčia angelų iš viso pasaulio. O ir pati kokioje mugėje ar dar kur pamačiusi nesusilaikau ir nusiperku. Tikras Klondaikas – Panevėžio automobilių turgus, tik ne visada mane vyras ten nuveža. Labai patinka autoriniai, negalią turinčių ar dailės mokyklas lankančių vaikų darbai. Jie ne visada panašūs į angelus, bet labai mieli.
Paklausta, kuris angelas iš visos kolekcijos jai mieliausias, Janina beda į bene didžiausią.
– Kartą paprašiau draugės parvežti vienos Panevėžio keramikės pagamintą angelą. O ji sako – važiuojam kartu ir pasidarysi pati. Šis šamotinis angelas – mano rankų darbo. Geriau įsižiūrėjus matosi net pirštų antspaudai.
Turi kolekcionierė ir dar vieną nepaprastą eksponatą.
– Atsitiko taip, kad mūsų namus apvogė. Aš ta proga nuvažiavau ir nusipirkau angelą sargą. Jis – vienas iš tų kelių šimtų.
Vertę matuoja ne pinigais
Bene brangiausias kolekcijos eksponatas
– Pasvalio keramikės Nerutės Čiukšienės pagamintas angelas. Yra keli brangesni, atvežti draugų iš užsienio ar pirkti pačios Janinos.
– Jų vertę aš matuoju kitaip. Kartą paprašiau pusseserės parodyti, kuriuos angelus ji man dovanojo. Ji nežinojo. O aš žinau. Galiu papasakoti, iš kur atsirado, kas ir kaip man atvežė, atsiuntė, padovanojo ne mažiau kaip 70 procentų kolekcijos. Kiekvienas angelas turi savo istoriją, ir tai – brangiau už pinigus.
Angelų „daktaras“
Du kartus per metus moteris rengia kolekcijos reviziją.
– Dulkių valymas man – kaip meditacija. Niekam kitam neleidžiu dirbti šio darbo. Deja, kai tenka perkelti tiek trapių daiktų, neišvengiamai atsitinka nelaimių. Tuomet į pagalbą ateina angelų „daktaras“ Virginijus. Pagamintų iš stiklo jis jau nebereanimuoja, o kitus kruopščiai suklijuoja. Per kiekvieną reviziją jis turi bent porą „pacientų“, – šypsosi Janina.
Kolekcionierė pasakoja, kad dovanų gaunamus vaškinius angelus-žvakes ji sudegina:
– Bėgant laikui, vaškas tampa baltas ir nebegražus, todėl žvakėms leidžiu atlikti jų pagrindinę funkciją.
Angelai – ne vienintelė kolekcija
Janina viso pokalbio metu vis šmaikštauja, jog kolekcija nebetelpanti namuose ir būtų labai gerai, kad vyras pastatytų specialų tam skirtą priestatą.
Amerikietiška angelo formos sagė, prancūziški atvirukai su angelais, ant užuolaidų karnizų besisupantys grakštūs angeliukai. Atrodo, angelams nebus galo.
Tačiau įsikalbėjus paaiškėja, jog tai ne vienintelė moters kolekcija.
– Kol dar buvo gyva mano mamytė, pirkdavo iš prekių atvežusios laiškanešės degtukus ir dėdavo juos ant krosnies. Kartą padaviau juos Monikai. Ji išrankiojo ir atskirai sudėjo po vieną skirtingų rūšių dėžutę. Taip atsirado dar viena kolekcija. Vyras iš pradžių buvo kategoriškai prieš, jam jau angelų buvo per akis (juokiasi), bet vėliau susitaikė. Rinkome reklamines, įvairių prekybos centrų emblemomis papuoštas dėžutes, daug parsivežėm iš Latvijos. Kaimynai įdomūs tuo, kad ten net patys mažiausi miesteliai turi degtukų dėžutes su savo heraldika. Vėliau apie tai sužinojo draugai, tai greta angelų ėmė siųsti ir degtukų dėžutes. Jos labai tiko Monikai, nes galėjo nečiupinėti, dėlioti pagal dydį, spalvą. Telefone turiu degtukų dėžučių nuotraukas, kai pamatau kažką nematyto, kad galėčiau pasitikrinti, ar tokios jau neturiu, – pasakoja Janina.
Netrunka paaiškėti, jog ir tai dar ne viskas. Moteris atneša du didelius albumus, kuriuose keli šimtai kišeninių kalendoriukų.
– Jei viso šito nebūtų, kolekcionuočiau stiklinius sniego rutulius. Jie man labai gražūs. Bet dabar man svarbiausi yra angelai. Jie pirmoji pas mane atėjo.
Angelai – ne apie Moniką
Kai Pasvalyje atsidarė sutrikusio intelekto žmonių užimtumo centras „Viltis“, jo kūrėjai norėjo, kad su vaikais dirbtų bent viena mama.
– Sąlyga buvo viena – baigti mokslus. Baigiau ir 22 metus „Viltyje“ dirbau socialine darbuotoja, – Janina nutyla.
Ji paima nuo komodos nuotrauką. Joje – neįgaliojo vežimėlyje sėdinti rudaplaukė mergina.
Man šmėkšteli – aš ją tikrai žinau! Mačiau daugybėje renginių riedančią gatve Pasvalyje, apsuptą būrio žmonių. Pasirodo, mes kalbame apie Moniką, kurią iš matymo puikiausiai pažįstu.
Janinos skruostais ima ristis ašaros.
Mama pasakoja apie tas dienas, kai Monika riedėdavo vežimėliu į mokyklą. Apie pasirodymus scenoje. Apie neišskiriamą draugystę su seserimi. Apie namų „policininkę“, kuriai buvo labai svarbu, kad visi būtų laimingi. Apie mamos dukrą, kuri kaip toje pasakoje, turėjo gyventi „ilgai ir laimingai“…
Pasakoja apie paskutinę ir pačią skaudžiausią gyvenimo pamoką, kai teko išgirsti diagnozę – vėžys. Apie baimę, kad „tokie“ vaikai nebus gydomi. Apie dvejus metus trukusią kovą su liga. Ir apie visus įmanomus bei neįmanomus būdus, kad tik būtų šalia sergančio vaiko. Ir apie tai, kad vos prieš porą mėnesių, nedaug trukus iki trisdešimt aštuntojo gimtadienio, Monika iškeliavo pas angelus.
Ar angeluose Janina randa Moniką?
– Ne. Per jos laidotuves žmonės prinešė angelų. Kristina tąkart pasakė – angelai ne apie Moniką. Muzika, draugai, šeima, rūpestis aplinkiniais – tai yra mano Monika. Kai dukra susirgo, vyras pasakė – neberink tų angelų. Bet man to reikėjo. Jie juk nekalti dėl to, kas vyksta aplinkui. O Monika… Ji visada su manimi. Mes turėjome vieną gyvenimą. Visur ėjome kartu. Visur – nuo pradžios iki galo.
