Septynis vaikus užauginusi ir neseniai Motinos dienos proga apdovanojimą iš Prezidento rankų gavusi pasvalietė Elena Jaruševičienė prisipažįsta verkianti retai.
– Atpratau. Kažkada, kai buvo labai liūdna, bandžiau, bet pavyko tik labai trumpai. Liūdesys ir ašaros kaip pelkė. Bijau tokių dalykų. Jei pradėsi galvoti, kokia esu nelaiminga, kaip man blogai, negerai – tamsios mintys užvaldys ir pabėgti nuo jų bus labai sunku. Net pačiose sudėtingiausiose situacijose ieškau išeities. Mano amžinatilsį mama sakydavo: akys baisininkės – rankos darbininkės. Kad ir kaip sunku – imi ir darai. Aš kaip ta varlė, kuri įkrito į grietinės puodynę ir tol šokinėjo, kol suplakė sviestą ir išlipo lauk.
Mama
Paklausus, kas užaugino Eleną, mintimis nusikeliame į Pakruojo rajone esantį Devynergių kaimą. Tėtis Kazimieras Pauša kilimo iš Devynergių, o mama Pranė Žukauskaitė – iš netoliese buvusio, vėliau melioracijos sunaikinto, Paplonės kaimo.
– Tėtis buvo darbštus. Mokėjo ir mašina, ir motociklu, ir traktoriumi važiuoti. Nors jokių mokslų nebaigęs, gan neblogai taisė televizorius. Man buvo gal šešeri metukai, kai jis nupirko televizorių. Vienintelį visame kaime! O mama buvo minkštos dūšios, geruolė. Labai norėjo mokytis, tačiau šeimoje gimus jaunesnei dukrai, vyresnėlei teko ją prižiūrėti, tad baigė tik keturis skyrius. Tačiau labai mėgo skaityti. Būdavo, pareina iš darbo fermoje – rankos, kojos „atmuštos“, dar namų ūkis, o ji po visų rūpesčių atsigula į lovą ir ima į rankas knygą ar žurnalą. Jai tai ir poilsis, ir, kaip dabar pagalvoju, pabėgimas nuo sunkios kasdienybės. Mes prenumeruodavome kone visus to meto žurnalus – „Šluotą“, „Švyturį“, „Tarybinę moterį“, „Jaunimo gretas“, „Genį“ ir net „Nemuną“. Ir, žinoma, visus laikraščius. Palyginus su kaimynų vaikais, mes buvome labai apsiskaitę.
Kai Elenai suėjo 15 metų, nelaimingo atsitikimo metu žuvo tėtis – nutrenkė elektra. Motina liko viena su trimis vaikais:
– Gyvenom ūkiškai. Kas suars, išakės, atveš? Kiek tik galėjom – padėjom mamai. Bet buvo visko – ir priešgyniavimo, ir atsikalbinėjimų… Juk vaikai buvom, norėjosi ir pažaisti, ir į kiną nulėkti. Kinas – 10 kapeikų. Norint eiti į kiną, reikia pagirdyti karvę, priskinti burokų lapų, prinešti malkų. Ir viską reikia padaryti iki 18 val., kad dar spėtum nulėkti į Degesius, kur ir buvo rodomi filmai. Bet kažkaip išgyvenom. Nebuvo nei didelės kontrolės, nei per didelio dėmesio. Buvo visos sąlygos nueiti šunų keliais, bet taip nenutiko. Aš dabar net nepamenu, ar mama yra buvusi nors viename tėvų susirinkime. Ji tik visada kartojo: jei nesimokysi – eisi paskui karvės uodegą. Tą patį sakau ir savo vaikams. Mama visą gyvenimą tarsi nieko specialiai nedarydama viską padarė labai gerai. Užaugom, baigėm mokslus. Brolis Antanas gyvenimą sukūrė Tetirvinuose, Rimas – Klovainiuose, Pakruojo rajone.
Suprasti ir žmogų, ir gyvulį
Vidurinę mokyklą Elena baigė Linkuvoje:
– Man kartais gaila savo vaikų, kad jų gyvenime nebelikę tų tikrųjų mokytojų. Aš turėjau prabangą tokių turėti ne vieną. Ir kas įdomiausia, kad tai buvo žmonės, kurie ne tik gerai išmanė savo dalyką, bet šalia dar buvo daugybė to, ką mes vadiname gyvenimu. Tarsi nebuvo jokios didaktikos – niekas nesakė daryk taip arba nedaryk anaip. Viskas susidėliojo natūraliai, savaime. Anuomet apie tai nesusimąsčiau, tačiau dabar tuos žmones prisimenu su didžiuliu dėkingumu.
Baigusi mokyklą pasirinko studijas Veterinarijos akademijoje:
– Mūsų dėstytojai buvo senosios kartos inteligentija, mokslus baigusi Berlyne, Ciuriche, Vienoje. Ateinam į paskaitas, o į mus, pirmo kurso studentus, kreipiasi: „Laba diena, kolega“, „Prašom, kolega“. Tai buvo visiškai nesuvaidinta pagarba, kuri mums, kaimo vaikams, darė didžiulį įspūdį.
Pirmoji darbo vieta po studijų – anuomet Tetirvinuose buvęs „Raudonosios žvaigždės“ kolūkis:
– Diplomą tarsi turi, bet prasideda gyvenimo etapas, kai pats savarankiškai turi priimti sprendimus, todėl iš pradžių buvo labai nedrąsu. Laimei, šalia buvo žmonių, kurie mane palaikė ir padėjo. Tokia buvo felčerė Žurauskienė iš Norių. Prisimenu ir Lapėnienę (garsiojo lakūno Vytauto Lapėno mamą), su kuria dirbome Norelių kiaulių fermoje. Lapėnienė man buvo tarsi mama, negailėjo nei gero žodžio, nei patarimo.
Elena fermose dirbs neilgai. Susituoks, gims vaikai. Šiems paaugus bus pakviesta į Pasvalio veterinarijos tarnybą, kur išdirbs daugiau nei keturis dešimtmečius.
– Norint būti tikru veterinarijos gydytoju, vien žinių neužtenka. Reikia kai ko daugiau, dobrai daugiau. Nuojautos, drąsos rizikuoti ir daryti ką nors tokio, kas peržengia tam tikras ribas. Be to, labai svarbu pagarba gyvuliui. Mes ir jie – skirtingos gyvybės rūšys, ir nė viena neprastesnė. Skirtumas tik tas, kad mes nesusikalbame. Mes nesuprantame, kodėl mums šuo įkando, bet šuniui tai aišku. Jis davė suprasti, jog nenori mūsų draugijos, bet mes jo siunčiamų signalų nepaisėm, nesupratom, todėl ir buvom nubausti. Amžinatilsį mano babytė kalbėdavo su gyvuliais. Nueina į kūtę ir pradeda: „Tai va – ir vėl nesuėdei. Tai ko dabar? Kas negerai? Žiūrėk, aš tau pakasysiu, gal pasidarys geriau?“ Aš užaugau tokioje aplinkoje ir man toks ryšys su gyvuliu buvo natūralus. Vėliau patyriau kad yra visokių žmonių, ir visokių santykių su gyvuliais, –pasakoja Elena.
Lemtingas vakaras
– Atmetus viską, kas nutiko mūsų gyvenime – daryčiau tą patį. Kazys – labai geras vyras, – ištaria Elena, paklausta apie sutuoktinį.
Pora susipažino bendros pažįstamos vestuvėse. Abu buvo pakviesti pabroliu ir pamerge. Abu – su skirtingomis pusėmis.
– „Atmušiau“ nuo kažkurios gerą vyrą, – šypteli Elena.
Pažintis buvo lemtinga. Pora, neilgai draugavusi, 1983 metais susituokė:
– Jis buvo darbštus, iš darbščios šeimos, gabus viskam. Kaip žmonės sako – „turėjo gyslelę“. Dirbo televizorių meistru, važinėjo po rajoną, mėgo konstruoti, racionalizuoti. Gimus pirmiems vaikams ėmėme galvoti apie nuosavus namus. Tam reikėjo pinigų, tad Kazys perėjo dirbti į Pasvalio sūrinę, kur prižiūrėjo šaldytuvus.
Taip norėtųsi šioje vietoje parašyti „gyveno jie ilgai ir laimingai“ ir padėti tašką. Tik kad tos gyvenimiškos pasakos anaiptol ne tokios paprastos.
1991 metų ruduo. Lapkritis. Po Jaruševičių namus bėgioja džiaugsmu trykštantys keturi vaikai, Pasvalio pakraštyje jau išlieti būsimo namo pamatai. Artėja Kalėdos, kurių stebuklas tais metais turėjo būti dvigubas – po Elenos širdimi – penktas vaikelis:
– Vakare į duris pasibeldė kaimynė. Ji dirbo ligoninėje. Pasakė: „Tavo vyras ligoninėje. Eik!“ Daugiau nieko. Viską mečiau ir bėgau. Tuo metu mūsų mašina buvo remontuojama, tad Kazys važinėjo dviračiu. Buvo vakaras, Joniškėlio gatvė neapšviesta. Keliu važiavęs išgėręs vairuotojas, vežęs pilną mašiną girtų statybininkų, partrenkė dviračiu važiavusį Kazį… Iš reanimacijos išėjęs gydytojas tepasakė „ruoškitės“ ir nuėjo. Tada pagalvojau – reikia kažką daryti. Verksiu, liūdėsiu paskui, bet dabar turiu ką nors daryti! Ėmiau organizuoti Kazio pervežimą į Panevėžio ligoninę. Nors viena daktarė atkalbinėjo, sakė, jog nebeverta tai daryti, bet mes jos nepaklausėme. Ir ačiū Dievui! Panevėžyje mes patekome pas labai gerą gydytoją Eugeniją Reinikovienę. Anuomet ji buvo reanimacijos vedėja. Ji Kaziu rūpinosi taip, kad aš abejoju, ar būtų daugiau dėmesio skyrusi, jei ten būtų gulėjęs jos vaikas.
Moteris prisimena, kad vyro būklė buvo kritiška – koma, paralyžius:
– Prognozės buvo labai neaiškios. Bet gydytoja man sakydavo: „Žinok, kai yra sutrenktos smegenys, niekuomet negali žinoti, kaip bus. Mačiau mirčių, kai žmogus turėjo pasveikti, ir pasveikimų, kai nebuvo jokių šansų išgyventi.“ Tai, kas nutiko Kaziui, gydytoja priskyrė stebuklui, kurių tuo metu jos praktikoje buvo keturi ar penki. Vyras atsigavo, pradėjo vaikščioti, atsistatė smegenų veikla. Bet buvo ir kitų bėdų. Kadangi buvo intubuotas, prasidėjo trachėjos randėjimas, jis ėmė dusti. Tad kas antrą dieną važiuodavom į Panevėžį, kur jam, esant bendrai narkozei, atlikdavo procedūrą, vadinama bužavimu. Iš pradžių ją atlikdavo specialiai iš Vilniaus atvažiuodavęs medikas, vėliau išmoko ir panevėžiečiai. Kadangi procedūrą dažniausiai atlikdavo po darbo, kai personalo jau nebebūdavo, tekdavo padėti ir man. Mano užduotis – pumpuoti deguonį. Išmokau leisti vaistus į veną. Kito kelio nebuvo, kai tavo akyse dūsta žmogus ir jam skubiai reikalingi vaistai.
Elena viską pasakoja tokiu ramiu balsu, tarsi kalbėtų apie kasdienius buities darbus. Bet juk situacijos tragiškumas daugiau negu gniuždantis: keturi maži vaikai, penktas pakeliui, namo statybos, neįgalus vyras. Kaip buvo įmanoma nepalūžti?!
– Aš niekuomet nebuvau viena. Ir ištikus nelaimei pamačiau, kiek daug aplink mane yra gerų žmonių. Šalia buvo Kazio broliai, pusbroliai. Mano brolis Antanas ir mama pakaitomis augino mūsų vaikus. Aš visą laiką laksčiau pirmyn atgal ir net nemačiau, kaip sūnus Jonas, kuris tuo metu augo pas mamą, pradėjo vaikščioti. Egidija buvo pradėjusi lankyti pirmą klasę, bet rūpesčių buvo tiek, kad aš ėmiau galvoti ją atsiimti iš mokyklos. Ir tada pasisiūlė padėti Kazio draugai – Kęstutis ir Zita Padkauskai, visiškai svetimi žmonės, kurie visus metus rūpinosi mūsų dukra. Visi šie žmonės labai mums padėjo, – pasakoja Elena.
Namas
– Aplink mus jau visi buvo pasistatę namus. Apie statybas aš negalvojau. Rūpinausi Kaziu, sukau galvą, kaip išsisukti iš tos gyvenimo situacijos, į kurią buvome patekę. Kai vyras sustiprėjo, pas mus pradėjo važinėti pirkėjai. Tai vieni, tai kiti. Pamenu, buvom grįžę iš Vilniaus po eilinės Kazio operacijos ir vienas iš jų vėl užsuko pas mus. Aš pasakiau griežtai – mes namo neparduosim, planuojame jį statyti! Aš pamenu to žmogaus akis, kuriomis jis žiūrėjo į mane. Jūs vis tiek nepastatysite – šaukte šaukė jos. Ir aš jį dabar suprantu. Tai buvo beprotybė: pinigų nėra, vyras ligonis, krūva vaikų. Bet mes to namo labai norėjome. Pamatai jau buvo, mediena (išardytas senas namas ir klėtis) – buvo. Kai Kazys sustiprėjo, pradėjome galvoti apie darbus. Bet jis vienas juk nieko nepakilos – rąstai dideli. Be to, ir apie medžio darbus nelabai išmanė. Tada Pasvalyje susiradom tokį Bagdonavičių. Jis buvo medžio meistras. Ir nors jau buvo 90 metų amžiaus, kiekvieną dieną atvažiuodavo su dviračiu ir kartu su Kaziu rentė namą. Vėliau gavome lengvatinę paskolą, kuri gerokai pagreitino statybas. Tačiau, be samdytų meistrų, čia labai daug dirbome ir mes patys. Vaikai daug padėjo. Kazio pusbrolis labai gerus medinius langus pagamino, kurie puikiai tarnauja iki šiol. Vieni skolino, kiti dovanojo – taip ir lipdėm. Čia yra mūsų namas. Ir džiaugsme, ir bėdoje – mūsų.
Vaikai
Elenos dukra Ieva mamai parašė laišką:
Kai laukiausi antrojo sūnaus, paklausiau tavęs, ar gimus jam pirmąjį vaiką mylėsiu mažiau, ar meilės užteks abiem? Tu man atsakei, kad motinos meilė ne mažėja, o dvigubinasi ir tik auga.
Iš tiesų tarp mūsų brolių ir seserų niekuomet nejaučiau konkurencijos – tavo meilės užteko visiems.
Ir ne tik meilės – saugumo, besąlyginio palaikymo, rūpesčio. Tik suaugusi, bendraudama su daugeliu žmonių supratau, kad tokią dovaną gauna anaiptol ne visi.
Išmokei to ir mus. Žinau, kad bet kada galiu kreiptis pagalbos į brolius bei seseris ir jie niekada neatsisakys padėti.
Tavo pavyzdžiu užaugome ir norėčiau nors dalelę tos išminties perduoti savo vaikams. Išmokyti džiaugtis paprastais dalykais, juos pamatyti kasdienybėje, mėgautis knyga, mylėti gamtą, nelaikyti pagiežos kitam, vertinti šeimą, mokėti duoti, ne tik imti.
Linkiu kiekvienam, vaikščiojant miške po lietaus, leidžiantis saulei vasaros pievoje, vėjui ošiant, patirti tą namų, saugumo, jaukumo jausmą, kurį viduje mums pasėjo Mama.
Egidija ir Ieva – pametinukės. Abi baigė Gedimino technikos universitete aplinkos inžineriją ir abi dirba pagal specialybę. Ieva projektuoja šildymo, vėdinimo ir vandentiekio sistemas.
Egidija dirba projektų vadove Lietuvos geležinkeliuose.
Milda bandė Vilniaus kolegijoje studijuoti dizainą, tačiau mokslų nebaigė – paviliojo gyvenimas Anglijoje. Pradžia svetimame krašte buvo sunki, tačiau pavyko užsikabinti. Baigė radiologijos studijas. Dirba su rentgeno, tomografijos aparatais. Neseniai perėjo į aukštesnį lygį – atlieka magnetinio rezonanso tyrimus. Nedingo ir meninė prigimtis. Milda mėgsta piešti, tapyti, aktyviai užsiima fotografija.
Jonas ir Eugenijus Vilniaus kolegijoje baigė statybos inžineriją. Jonas pagal specialybę dirba Pasvalyje ir Panevėžyje. Eugenijus gyvenimą kuria Anglijoje. Ten baigė dar vienus mokslus ir užsiima elektros sistemų projektavimu bei įrengimu.
Šeštoji, jauniausia – Akvilė – gimnazistė.
Pavėluotas skausmas
– Kai laukiausi Akvilės, pasimečiau – kaip dabar bus? Bet viena moteris man pasakė: „Čia yra tavo gyvenimas. Tu, o ne kiti, jį nugyvens“. Ir iš tiesų, tuomet aš jau buvau užsiauginusi „dramblio odą“. Mintis, kas ką apie mane pagalvos, buvo dvidešimtoje prioritetų vietoje, tad iki jos niekuomet neprieidavau. Turėjau dirbti, rūpintis šeima, vyru. Buvo daugybė kitų rūpesčių, – kiek patylėjusi moteris priduria, – buvo dalykų, apie kuriuos nežinojau, vaikai tik dabar papasakoja. Pasirodo, kadangi mūsų šeimoje daug vaikų, neįgalus vyras, tai kai kurie tėvai neleido savo vaikams draugauti su maniškiais. Kodėl? Aš nežinau. Gal daug vaikų kam nors asocijavosi su asocialios šeimos statusu? Bet aš niekada gyvenime jokių pašalpų negavau. Visą gyvenimą daug dirbau, kad tik mano vaikams nieko netrūktų. Dabar sutinku tuos žmones. Jie man sako: „Kaip tau gerai, visi suvažiuoja, daug žmonių, kokia tu šaunuolė…“ O aš galvoju: nelabai man rūpėjo, kai tu apie mane kitaip galvojai, nelabai rūpi ir dabar – ar tu pavydi, ar giri. Skaudu tik dėl vaikų, kad jiems tai teko patirti. Tas pavėluotas skausmas dėl jų. Ne dėl savęs.
Elena prisipažįsta, kad kartais sau tyliai papriekaištauja, jog gal per mažai davė savo vaikams, gal per retai sakė, jog myli:
– Bet mano meilės samprata nebyli. Kai mane augino, niekas nesakė: oi, kaip tave mylim. Net mama, ko gero, to nėra sakiusi. Bet aš augau tokiame meilės „burbule“, kur ir be žodžių buvo aišku, jog esu mylima. Aš tiesiog kvėpavau meile, rūpesčiu ir žinojimu, kad jiems rūpiu. Dabar labai daug paviršutiniškumo. Visi siunčia vieni kitiems virtualias širdutes, meilės žinutes. Bet ar iš tiesų jie myli? Ar tas rūpestis yra giluminis? Aš taip nemoku. Man geriau įdėti stiklainį uogienės, paklausti, ar šiandien pavalgė, ar nieko neskauda?
Nors ir retai, bet visai gausiai šeimai kartais pavyksta susėsti prie didelio bendro stalo.
– Tuomet būna geras jausmas. Jaučiuosi panašiai kaip višta, po sparnais pasikišusi visus savo viščiukus (juokiasi). Ar būnu laiminga? Labiau džiaugiuosi ne dėl savęs, bet dėl vaikų. Kiek jie turi pašnekesių, žaidimų, bendravimo. Laiminga, kad jiems pavyko įdiegti, kas yra šeima. Gal nesame iš tų, kurie tris kartus per dieną skambiname vieni kitiems. Kartais man užtenka žinutės „Viskas OK“ ir aš žinau, kad iš tiesų viskas yra gerai. O jei jau bus kokia bėda… Tada jie kaip kumštis. Kaip vienas didelis kumštis, – džiaugiasi mama.
Aristidas
– Akvilė buvo mažutė. Visi vaikai išvažinėjo mokytis, tad ji jautėsi labai vieniša. O ir aš buvau įpratusi, kad namuose visi kampai kruta. Pagalvojau – namuose vietos yra, likę vaikų kambariai, gal pabandyti. Neturėdama jokių konkrečių planų, baigiau globėjų kursus. Po kurio laiko man paskambino ir paklausė, ar negaliu paimti savaitgaliui brolio ir sesers. Buvo gal lapkričio mėnuo, kai mes su vienu iš sūnų nuvažiavome į Grūžius. Pamenu, stovi tokie du išsigandę. Mergaitė kiek didesnė, o Aristidas visiškai nedidukas. Jam tik treji metukai buvo. Parsivežėm vieną savaitgalį, kitą. Tada pagalvojau – juk tie vaikai kaip kokie šuniukai, kuriuos išveda ir vėl parveda. Iš pradžių susitvarkiau laikiną, vėliau ir nuolatinę globą. Ar buvo sunku? Svetimus vaikus užauginti sunkiau, nes rūpestis ir atsakomybė didesni.Viskas buvo gerai, kol Aristido sesutei neprasidėjo paauglystė. Bandėm visaip ją sulaikyti, bet mergaitė pasirinko gyvenimą ne šeimoje. Nelaikau pykčio ant jos – kartais susirašome žinutėmis. O Aristidas liko. Neseniai jam suėjo šešiolika metų ir jis pasikeitė savo pavardę į Jaruševičiaus. Tai buvo tvirtas jo apsisprendimas, apie kurį kalbėjo jau ne vienerius metus.
