Praėjusių metų pabaigoje Pasvalio kraštiečių bendrija išrinko naująjį pirmininką – iš Iciūnų kaimo kilusį ekonomistą, verslininką ir aktyvų visuomenininką Marių Grigelionį. Sutarėme dėl skambučio. Ir, jam vykstant iš sostinės į renginį Pakruojyje, visą kelią prakalbėjome apie savojo kelio paieškas, ateities vizijas bei visą gyvenimą jį lydinčią aistrą savanorystei.
Ryšys
„Jeigu pasvalietis tarmės neatsimena, tai, matyt, į Pasvalio molį nebrido“, – pasvalietiškai atsakė Marius šypsodamasis, kai paklausiau: „Gal tarmiškai?“ O ir domėjimasis savo šeimos istorija, šaknimis jam leidžia savyje rasti vidinės stiprybės. Nemažai laiko yra praleidęs archyvuose su bendraminčiais ieškodamas įrašų apie savo bei visos Šiaurės Lietuvos šeimas. Ėmė burti giminės susitikimus, atrado ir užmezgė ryšį su nepažintais artimaisiais Naujojoje Zelandijoje, Baltarusijoje, JAV…
Smalsumą kelia pašnekovo pavardė – tokia pati, kaip ir žymiojo matematiko Broniaus Grigelionio, irgi gimusio Iciūnuose. Žino, jog nuo XIX a. pradžios Mariaus ir Broniaus šeimų protėviai kartu kėlėsi į Galkus, iš ten – į Iciūnus. Glaudžiai bendravo, vis laikydavosi kartu. Norėtų atlikti genetinius tyrimus – gal būta ir kraujo giminystės.
„Daug kas pasakytų, jog Bronius Grigelionis per savo gyvenimą buvo visoks. Bet svarbiausia – tvirtų vertybių ir didelės širdies žmogus“, – kalbėjo Marius, kuriam su Broniumi teko pabendrauti.
Apie Pasvalio kraštiečių (tuo metu – Vilniaus pasvaliečių) bendriją taip pat sužinojo iš šio bendrapavardžio mokslininko bei kraštiečio docento Antano Apynio, Vilniuje studijuodamas ekonomiką – beveik prieš dvidešimt metų.
„Tačiau tada dvi skirtingos kartos, kaip bendruomenė, neradome „jungiamojo audinio“ arba kaip tik – nepriėmėme skirtybių kaip normalių“, – atvirauja Marius apie tuomet išmoktas pamokas. Atskleidžia, kokią bendrijos ateities viziją puoselėja šiandien:
– Man atrodo, svarbu įtraukti į kontaktą tuos žmones, kurie nebūtinai yra Vilniuje ir Lietuvoje. Daugiau bendravimo perkelti į elektroninę erdvę. Darbai šiomis kryptimis jau pradėti – juos tęsime.
Taip pat užtikrinti ilgalaikį santykį su Pasvalio krašto išeiviais, kurie gali vykdyti mecenatystę – šios tradicijos šiandien nepalaiko šiuolaikinė karta. Tačiau taisyklė ta, kad laikui bėgant meilė savo kraštui niekur nedingsta.
Tai, ką norėčiau po savęs palikti – tvaresnės struktūros organizacija: kad būtų reprezentuojamos skirtingos amžiaus grupės ir čia ateitų žmonės, turintys tikras pilietiškas vertybes ir rūpestį savo kraštu bei žmonėmis, ne tik asmeninius tikslus.
Visi mes – daugiau panašūs nei skirtingi
Savanoriška, bendruomeniška veikla Marių traukia nuo pat vaikystės. Pradžia – bendraamžių telkimas valyti kaimo prūdų. „Porą dienų žali pavaikštome ir turime kur maudytis (šypsosi). Visada rūpėjo – jei yra vienaip, negi negali būti kitaip? Pasiklausi pas vieną, pas kitą – lyg ir gali… Bet niekas nieko nedaro. Tad padarome mes“, – prisimena pirmąsias iniciatyvas. Paskui – olimpiados, atstovavimas Pasvaliui su lengvosios atletikos treneriu Kęstučiu Mačėnu ir vis augantys darbai. Už pilietiškumo geno ugdymą dėkoja artimiesiems ir mokytojams. Prisidėjo ir tai, kad jaunystės vasaras leido Prancūzijoje pas giminaičius:
– Tai formavo pasaulėžiūrą, plėtė akiratį. Kai pažįsti skirtingas kultūras ir žmones, tautas… Supranti, kad visi mes esame daugiau ar mažiau vienodi (juokiasi). Daugiau ar mažiau – sesės ir broliai. Ir savanorystė ateina iš supratimo, kad esi ne tik Pasvalio, bet ir pasaulio pilietis – ir tau rūpi daugiau nei tavo kiemas.
Visgi sunkiu etapu, nesiklostant verslui, kilo ir minčių savanorystės visai atsisakyti. Tačiau atsitiktinai pasikalbėjo su panašią patirtį išgyvenusiais žmonėmis ir šiandien tvirtai sako: „Vienas iš geriausių sprendimų, kurį priėmiau – tęsti savanorišką veiklą.“
Argentina, alus ir rudos akys
Pasikalbėjome apie pašnekovo šeimą – kokios patirtys jį augino?
Mariaus mama Sigita Rolaitė kilusi iš Butniūnų, tėtis Gintautas – iš Iciūnų. Turi du brolius – jaunėlis Tadas šiandien gyvena gimtajame krašte, o vidurinysis Gvidas– išvykęs į Norvegiją. Palaiko ryšį ir su abiem močiutėmis – iciūniete Zinaida Grigelioniene bei butniūniete Aldona Roliene.
Tėtis yra dirbęs traktorininku, daręs alų, ūkininkavęs ir visada domėjosi technikos remontu. Mama – socialinė darbuotoja. Marius prisimena, jog ji visuomet, kai būdavo sunku, rasdavo, kaip prasimanyti pinigų – nuo prekybos iki maisto ruošimo. Šį bruožą, gali būti, paveldėjo iš savo mamos, o ši – iš savo tėvuko. Buvo verslūs, darbštūs. „Ir visi rudų akių“, – šypsosi pašnekovas. „O geriausias darbuotojas – alkanas. Tada nekyla klausimų, ar nori dirbti. Tiesiog darai“, – iš patirties sako.
Pasidalija tarpukario meto istorija apie apsukrius savo prosenelius. Tekę imti paskolą, nes derlių nunešusi didelė liūtis. Tačiau prosenelis Jonas Mikašis pasiryžo septyneriems metams keliauti į užsienį, užsidirbti ir skolas grąžinti. Ne bet kur – į Argentiną. Archyvuose proanūkis rado įrašų – pasirodo, burlaiviu plaukęs į Vokietiją, o iš ten – garlaiviu į Buenos Aires, kur įsidarbino alaus darykloje, išmoko ispanų kalbą. O jau pasvalietiškas alus vėliau išgelbėjo šeimą ir nuo tremties. Sužinojęs apie pasmerktųjų sąrašus, važiavo į Vaškus – ten per tris dienas gerai „atgirdė“ tuomečius valdininkus. Tik taip liko savo namuose…
Vieni proseneliai dirbo arba gyveno Latvijoje, kur buvo geresnės algos, arba ūkininkavo. Dalis giminės kilusi ir nuo Pumpėnų–Pušaloto krašto. Pavyzdžiui, Katinų kaime gyveno Mitkos. Pasakojama, kad jie parėmę Pumpėnų bažnyčios statybą, bendravo ir su knygnešiais. Šeimos atmintis mena, jog Jurgis Bielinis Katinų kaimo sodyboje išleidęs ir paskutinį savo atodūsį.
Apie pašaukimą
„Tu turi apsispręsti, žmogau. Nori būti politikas, teisininkas ar verslininkas?“ – prisimena dėdės žodžius.
– Aš to sprendimo labai ilgai ieškojau. Bandžiau daug naujų dalykų. Nemokėjimas pasakyti „ne“ šiuo atveju man išėjo į naudą – domiuosi skirtingomis sritimis. Pagal standartinę mokyklą, turėčiau save uždaryti į siaurą tunelį ir turėti vieną, konkretų pašaukimą. Gyvenime labai vėlai (buvau gal trisdešimt dvejų) supratau, jog man tai nuobodu. Čia tas pats, kas išspręsti visus matematikos uždavinius ir galvoti, ką veikti toliau. Ir imti rašyti eilėraščius (šypsosi). Kai pripažįsti, jog viena specialybė – ne tavo kelias, gali pradėti su tuo dirbti ir tai išnaudoti kaip privalumą, – apie savo gyvenimo ir karjeros kelionę pasakoja pašnekovas.
– Buvo laikotarpis, kai labai sunkiai gyvenome. O aš mėgstu pakovoti – nepatinka man taip, kaip yra (šypsosi). Būdavo burokų normos. Mama ravėjo, o mes su broliu jai trukdėme. Ką ji nuravi – atgal sumetam… Prisimenu – galas žiauriai toli. Apima bejėgiškumo jausmas (juokiasi). Kalbėjomės tada su mama ir iš to išplaukė, kuo norėčiau būti. Dirbti su fi nansais – bankininku ar ekonomistu. Ta svajonė, vizija įsirašė atmintyje.
Jau vaikystėje norėjo būti pardavėjas. Mokykloje teikdavo diskų įrašymo paslaugas – tai ir buvo jo verslo pradmenys. Prisimena, kai į Vaškų mokyklą 1997-aisiais atvežė pirmuosius kompiuterius – jam buvo dvylika. O studijų metais kompiuterius jau pats remontuodavo, konsultuodavo. Savanoriškai mokė vaikus ir matematikos bei anglų kalbos. Vasaromis Prancūzijoje dirbo restorane. „Supratau, ką reiškia paragauti duonos už brangiai ir daug išlieto prakaito. Po to iliuzijų – ar reikia studijuoti, ar ne – nebuvo“, – pripažįsta.
Po ekonomikos bakalauro studijų – fi nansų magistrantūra. Paskui – patirtis dėstant šimtams studentų universitete. Vadovavimas savo statybų įmonei. Šiandien – nekilnojamojo turto plėtra, statybų projektų valdymas ir konsultavimas.
„Ne visada gali įvertinti, ką ir kiek gali „pavežti“, bet eigoje – mokaisi. Svarbu neprarasti motyvacijos ir vilties. Jei jau užsibrėžei ir esi iš Šiaurės Lietuvos, tai turi pakankamai užsispyrimo eiti iki galo (šypsosi), kad ir kokios būtų aplinkybės“, – įsitikinęs kraštietis.
Nuo visko pavargus, atsigauti padeda ne tik tai, jog išlošė genų loterijoje bei turi daug energijos. Ir gamta, pasivaikščiojimai miške, sportas… Atrado ir meditacijos vaikštant metodą – po to nebereikia nė kavos. Taip pat pripažįsta, jog ne mažiau svarbu – gyventi taikoje pačiam su savimi, mokytis atleisti ir priimti tai, kas esi.
Paprasta laimės paslaptis
Šiandien Marius – ir „Rotary International“ Apygardos 1462 (kuri Mokykloje gynė bendrapavardžio matematiko Broniaus Grigelionio garbę. Vėliau jo dėka sužinojo ir apie Pasvalio kraštiečių bendriją, kuriai šiandien vadovauja. Apie 2001 m. apima visą Lietuvą) valdytojas. Jo žinioje – šešiasdešimt vienas šios tarptautinės labdaros organizacijos klubas, po keliolika – „Rotaract“ (vienijančių 18–30 m. žmones) ir „Interact“ (13–18 m.) klubų. Tačiau pabrėžia: „Vienas čia nieko nepadarysi.“
„Rotary“ – išskirtinė organizacija, pasižyminti ypač gerai „sukalta“ sistema, kas užtikrina skaidrumą. „Požiūris į struktūrą – rimtas. Koks iš tiesų ir turėtų būti“, – atsiliepia Marius. Tai – viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl ir jis pats prieš devynerius metus nusprendė tapti viso šio didžiulio organizmo dalimi.
„Rotary“ dėka šiandien jau daugiau nei dviejų milijonų eurų parama pasiekė Ukrainą. Svarbu, kad kitoje pusėje taip pat būtų „Rotary“ klubas – tada ramu, kad vertybės sutaps ir parama tikrai pasieks adresatą. 2018–2020 m. sėkmingai vykdytas jaunimo savižudybių prevencijos projektas, apėmęs ir Pasvalį. „Labiausiai džiugina, kad savižudybių skaičius ženkliai sumažėjo. Kelios savivaldybės pasitvirtino projekto gaires kaip krizių valdymo metodiką“, – pasakoja valdytojas. Apie vadinamąjį Kupiškio fenomeną sukurtas ir dokumentinis fi lmas „Būsiu su tavim“ – jame vaidino meškalaukietė bendruomenės pareigūnė Gintarė Meškienė.
„Žmonės tiki „Rotary“ idėja. Kitaip nesavanoriautų tiek daug metų“, – svarsto M. Grigelionis. Ir tiki, jog savanoriaudamas kartais gali gauti daugiau naudos nei iš brangių prestižinių studijų. Juokauja – savanorystė, paradoksalu, yra labai savanaudiškas užsiėmimas. Tyrimais įrodyta, jog ji mažina stresą, didina pasitikėjimą savimi, suteikia prasmę… Paprastai tariant – be atlygio padėdamas kitam, esi laimingesnis.
– Kai važiuodamas per Lietuvą matai, kiek žmonės daro gerų darbų… Atsiranda nenusakomas pasididžiavimas savo kraštu, žmonėmis, pilietiškumu. Ir jauti, kad viduje esi dėkingas. Gali nieko nesakyti, bet tikrai esi, – jautriai sako kraštietis.
Atverti dūšią – tiesią ar kreivą
„Mariau, tu tik nemeluok pats sau“, – šis vieno artimo žmogaus raginimas jam kone pats svarbiausias. Kalbantis su Mariumi, pajunti – kertinius sprendimus jis priima vadovaudamasis pamatinėmis vertybėmis. Stengiasi nuolat prisiminti jau prieš daug amžių pranašų, išminčių ir filosofų įvardintą auksinę taisyklę – su kitu elgtis taip, kaip norėtum, jog jis elgtųsi ir su tavimi.
Pasidalijo ir vienu gyvenimo įvykiu, kuris paskatino žvelgti į žmones ir gyvenimą atvira širdimi.
Ketvirtoje klasėje susipažino su jau minėtais giminaičiais, gyvenančiais Prancūzijoje. Kažkaip sugebėjo, dar nemokėdamas anglų kalbos, visą vakarą jiems vertėjauti. „Kartais kalbos nereikia, kad jaustum kitus žmones“, – svarsto. „Po tos pažinties jie patikėjo manimi – kad būtų smagu „neužleisti“ šito jaunuolio (šypsosi). Ir man tai buvo pavyzdys – kad gali patikėti kitu žmogumi, jo nepažindamas, ir jam padėti“, – dėkingas kalba Marius.
Tarpusavio ryšys. Turbūt jis – visa ko esmė. Apie tai sukasi ir šių metų Mariaus veiklos „Rotary“: „Mano misija – drąsinti kalbėtis apie patirtis, atverti dūšią – kokia ji jau yra, tiesi ar kreiva. Parodyti, kad ir kiti gali tai padaryti. Esame broliai ir sesės. Buvimas pažeidžiamam nors tas kelias minutes yra labai stiprus. Tai gydo.“
Iš tėvo pasakojimų. Tuoj, antrą kart okupavus Lietuvą kacapams, jis nuo ėmimo į sovietų karuomenę slapstėsi Katinų kaime pas brolį Jackūną. Dėl paveldėjimo turtu tapusi Morkūnu. Artimiausi kaimynai buvo Mitkos.Šie po fronto turėjo pasizapasine ginklų. Kada maskoliai žygiuodavo Levaniškis Pušalotas keliu šie atidengdavo ugnį į maskolius. Po to greitai slėpdavosi.