Virginija Zeliauskienė – judesio korekcijos specialistė Pasvalio lopšelyje-darželyje „Žilvitis“. Su šios įdomios specialybės atstove pasikalbėjome apie gausėjančius sutrikimus, pakankamai neįvertintą prevencijos galią ir tėvų vaidmenį vaiko sveikatai.
Virginijos Zeliauskienės tikslas – mokyti judėti taisyklingai. Lopšelyje-darželyje „Žilvitis“ ji veda individualius ir grupinius užsiėmimus vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Daugiausia tai – įvairūs kalbos sutrikimai.
Pagal specialybę Virginija – kūno kultūros dėstytoja. Jau beveik tris dešimtis metų ji dirba įvairiose Pasvalio įstaigose ir padeda vaikams sveikai augti – įgijo patirties Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje, dabartinėje „Riešuto“ mokykloje, dirbo „Viltyje“. Ir pati sportuoja visą gyvenimą.
Nuo šeštos klasės Pasvalio krašte gyvenanti Virginija savo sporto kelionę pradėjo nuo rankinio, pamėgo lengvąją atletiką, o šiandien lanko baseiną, mėgsta daug vaikščioti ir šoka liaudiškus šokius. Smegenų aktyvumą palaiko nuolat ko nors mokydamasi, pavyzdžiui, anglų kalbos.
Ilgametė specialistė pripažįsta, kad įvairių sutrikimų – daugėja. Dažniausiai ateina vaikai, turintys netaisyklingą laikyseną, plokščiapėdystę ar šleivapėdystę. Taip pat – autizmo spektro sutrikimą. Jei sutrikusi kalba, „automatiškai“ atsilieka ir motoriniai įgūdžiai. Virginija tiki, jog valstybė ir visuomenė dar turi nueiti ilgą kelią, kad įsisavintume, jog šie dalykai susiję ir galėtumėme kryptingai padėti.
Kalba ir judėjimas – dvi medalio pusės
„Visuomenė vis dar mano – jei vaikui sutrikęs kalbos vystymasis, jam tereikia logopedo“, – pastebi specialistė ir pabrėžia, kad tokiu atveju ypač svarbu lavinti ir judėjimo bei laikysenos įgūdžius, smulkiąją motoriką. Vaiko pirštų miklumas, kūno judrumas ir kalbos raida yra tiesiogiai susiję.
Tai svarbu suprasti ir dėl to, kad sutrikimų daugėja, jie sunkėja. Stabilumo neteikia ir nesibaigiančios, nuolat kintančios valstybės reformos. Na, o nuosekliai dirbant, rezultatai anksčiau ar vėliau nudžiugina:
– Būna ir džiaugsmo, ir nusivylimo ašarų… Kartais nusvyra rankos. Prisimenu – dirbau su dvejų metų vaiku, dar lopšelyje. Ką daryti? Ko imtis? Bet po truputį, įsitraukiant ir tėvams… jis tiek daug patobulėjo. Kuo mažesnis vaikas pradeda, tuo lengviau. Pats imlumas – iki penkerių metų, tuo metu jis viską nori daryti pats. Paskui išmokyti jau sunkiau. Pavyzdžiui, kūdikiui pakanka dešimties procedūrų, o penkerių metų vaikui jau reikia dviejų šimtų, kad pamatytum pokytį! – iliustruoja.
Virginija įsitikinusi, kad darželyje turėtų dirbti ir neurologai, o kiekvienam mokiniui laiko bei individualių užsiėmimų su logopedu ir judesio korekcijos specialistu turėtų būti daugiau: „Tai būtų tikras įtraukusis ugdymas – kiekvienas vaikas gautų pagalbą. Nes mokykloje jau vėlu – nebėra kada mokytis kalbėti, kai reikia siekti akademinių rezultatų“, – svarsto pašnekovė.
Tėvai nepakankamai įvertina savo autoritetą
Egzistuoja opi stigma – atsakomybė už vaiko auklėjimą neretai perkeliama mokytojams, įvairiems specialistams. Kad vaikai iš tiesų augtų sveiki ir savarankiški, tai turi keistis:
– Tėvai galvoja, kad viską padarys mokytojai, logopedai… Paroje – dvidešimt keturios valandos, o mes su vaiku turime tik pusvalandį. Didžiausias darbas yra namuose ir priklauso nuo tėvų. O dažnai matau, kad penkerių metų vaikas nemoka apsirengti, apsiauti batų. Turiu omenyje, kai jis tai gali, tačiau nedaro. Reikia išsireikalauti ir įskiepyti įprotį, nedaryti visko už vaiką. Didžiausias autoritetas ir mokytojai yra būtent tėvai, – primena V. Zeliauskienė.
Kartais būna, kad tėvai tarsi teisina raidos sutrikimus – esą toks buvo senelis, dėdė, tėtis… tai ir vaikas toks. Arba teisinasi, jog su vaiku susikalba, nors jis ir bendrauja sava šneka. Bet to nepakanka… Tėvus neretai kankina ir diagnozės baimė:
– Jei tik tėvai nebijotų, kai auklėtoja užsimena, jog kas nors ne taip, kai patariame apsilankyti pas specialistus. Apie tai kalbame labai atsargiai – tėvai reaguoja jautriai. Bet diagnozė ant kaktos juk neparašyta… O ją žinodamas, turi nuo ko atsispirti – žinai, ką gali daryti, ko ieškoti, kur kreiptis. O dabar juk yra daug įvairių centrų, galima konsultuotis. Galbūt baugina tai, kad tenka palaukti eilėse. Bet pagalbos galima gauti visur. Svarbu prisidėti patiems ir suprasti, kad dirbti ir pamatyti rezultatus galima esant bet kokiai situacijai“, – drąsina Virginija.
Geriausi vaistai – prevencija
Virginija vienareikšmiškai sako, jog geriausi vaistai prieš įvairius sutrikimus – prevencija. Tad kaip nuo mažens sudominti vaikus sportu, judėjimu? Triukas paprastas – leisti ir skatinti vaiką daryti tai, ką jis nori: mesti ar spardyti kamuolį, ridentis, ropoti, bėgioti… Ir pamažu pratimus sunkinti, įtraukti kliūčių, kas leidžia stiprėti ir tobulėti.
Ir pati Virginija visų pirma sužino, kas vaikui sekasi geriausiai, kokioje srityje jis stipriausias. Pasirodo, visi vaikai – krepšininkai! Jau dvejų metų žino, kaip reikia „dėti“ į krepšį… Turbūt tai – genuose. Įpratus tiesiog judėti, prasideda silpnesnių gebėjimų lavinimas, kas jau reikalauja daugiau vaiko pastangų. Išmokus taisyklingų judesių, labai svarbu juos įtvirtinti nuolat kartojant: „Pokyčiai nevyksta greitai, greito rezultato negali būti. Būna, jį pamatome per metus“, – pasakoja specialistė.
V. Zeliauskienė džiaugiasi, kad vaikai, nors ne visi, bet juda ir mankštinasi noriai. Jiems patinka paįvairinti dieną ir ateiti į užsiėmimą. O čia juk ir gimnastikos kamuoliai, ir daugiau vietos bėgioti, ir kamuoliukų baseinas… Tiesa, Virginija patvirtina dažnai girdimą teiginį, jog šiuolaikiniai vaikai – visai kitokie. Jie mažiau išlaiko dėmesį, yra nekantresni, nori dažniau keisti veiklą.
Ir patys įsitikinome – vos pradėję bėgioti aplink salę, vaikai ėmė krykštauti ir džiūgauti… Kaip paprasta ir genialu – judėjimas suteikia žmogui džiaugsmo ir palaiko stiprią sveikatą.
