neblėstanti ligšiol. Ją papildė japoniška animė ir korėjietiški komiksai, arba manhva. A. GARASTAITĖS nuotr.
Jūratė Jovaišienė. Apie šią mokytoją, politikę ir moterį yra girdėję turbūt visi pasvaliečiai. Tačiau įdomu pažvelgti, apie ką galvoja, ką veikia ir kuo gyvena vieši asmenys, sugrįžę namo… Susitikome su Jūrate jos sodyboje Titkoniuose. Susėdusios prie arbatos puodelio, įsikalbėjome… ne apie politiką. Apie gyvenimo bangas, apie vyriškumą, apie televizorių montavimą ir ją sužavėjusią japonų kultūrą. O pokalbius pratęsėme prie ekrano, žiūrėdamos animę. Bet apie viską nuo pradžių.
Jūratė Jovaišienė – „grynakraujė“ vaškietė, gimusi Pasvalio palatvėje, Puodžiūnuose. Paklausta apie šeimą, atsako lakoniškai: „Tėveliai buvo paprasti žmonės, kolūkiečiai. Brolis mirė gan jaunas, po nelaimingo atsitikimo.“ Na, o Jovaišų šeima išaugino tris vaikus: Mindaugą, Brigitą ir Gediminą Jaunių. Vyresnysis Mindaugas dirba tarptautinėje bendrovėje, užsiimančioje lėktuvų technine priežiūra ir remontu. Agronomė Brigita augina antrą dukrytę. Gediminas Jaunius – profesionalus virėjas. Džiaugiasi, kad visi jie – Lietuvoje, o jaunesnysis ir gyvena kartu.
Jūratė vidurinę mokyklą baigė Vaškuose, o po jos sumanė metus pasimokyti elektroninės aparatūros montavimo – specialistus tada ruošė Šiauliuose: „Man kažkaip pasirodė labai faina remontuoti televizorius… Bet nuėjusi į gamyklą, supratau, kad tai ne man. Aš energijos pilna, o ten reikia sėdėti prie konvejerio. Pažiūriu – tik penkios minutės praėjo…“ Bet mokslus baigė: „Aš nenumetu. Jei jau pradėjau, tai iki galo.“
Po šio jaunystės eksperimento įgijo matematikos dėstytojos specialybę Vilniaus universitete. Porą metų dirbo mokykloje Krinčine, o nuo 1998-ų yra Panevėžio mokymo centro Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio padalinio mokytoja. Kitąmet – jau ketvirtis amžiaus. Tiesa, čia dirbdama, išmoko dar vieno amato – floristikos. „Visada turėjau meno gyslelę“, – nusišypso.
– Per šį laiką keitėsi ir pavadinimas, ir mokinių srautai, ir pats rajonas… Kokius laikus mokykla išgyvena šiandien?
– Labai keitėsi. Buvo ir aukštesnioji mokykla, o mokinių – apie šešis šimtus. Šiandien – iki dviejų (įeina ir nenuolatiniai mokiniai – gimnazistai, siekiantys traktorininko pažymėjimo). Sunkius laikus išgyvena. Kaip ir visos mokyklos aplinkui. Pagrindinė priežastis – žiūrėkite, kiek vaikų nebėra. Per dvidešimt penkerius metus mūsų rajonas neteko trečdalio žmonių. Išvyko jauni, sukūrė šeimas, jų vaikai jau ten. Kad grįžtų, reikia darbo vietų. Nes ką jiems veikti? Mūsų kaimelis prie kelio, namus dar perka. Bet Vaškuose jau daug negyvenamų, – kalba J. Jovaišienė, tačiau sutinka, kad problemos sprendimas – sudėtingas:
– Kas čia žino, kaip geriau. Pasvaly įmonėms kurtis galimybės irgi ribotos. Svarbu galvoti – ką mes galime pasiūlyti? Iš kitos pusės, dabar tragedijos nėra. Žmonės važinėja. Man iki darbo irgi trisdešimt penki kilometrai. Atrodo – juk niekas nelaiko…
Animacija – ne tik vaikams
Pajutusios, kad ėmėme politikuoti, grįžtame prie pomėgių. Šalia gėlininkystės – ir kiek neįprastas hobis – korėjiečių komiksai, vadinami manhva, ir japoniška animacija, arba animė. Kaip Jūratę įtraukė populiarioji Azijos kultūra?
– Buvo sunkus laikotarpis, kai mirė vyras, – prieš ketverius metus. Vyresnysis sūnus Mindaugas parvažiuoja ir įsijungia animę. Klausiu: „Ką tu čia tuos multikus žiūri (juokiasi)?“ Jis man – tu nežinai, kokios čia rimtos istorijos, reikia pamatyti! Na, ir vieną kartą, tiesiog per prievartą, sako – sėsk, žiūrėk. Įjungė istoriją apie nevykėlį vyruką, išgėrusį stebuklingą tabletę ir grįžusį į mokyklą, kad galėtų rasti savo problemą. Komiksų ir animės istorijos kartais – sunkios, psichologinės. Beskaitydamas, bežiūrėdamas, gali ir apsiverkti, – užsimena.
Istorijos įtraukė kaip reikiant. Būna ir bemiegių naktų. O su kaltininku sūnumi Mindaugu puoselėja svajonę nuvykti į Japoniją. Beje, yra išties nemažai lietuvių, ypač jaunimo, pamėgusio japoniškąją animę. Susidomėjo ir keli Jūratės kolegos. Lietuvoje suaugusiems žiūrėti šią savitos estetikos animaciją – šiek tiek keista, juolab kad nedaugelis vyresnės kartos žmonių kalba angliškai. Tuo tarpu Japonijoje animė labai populiari. Yra net įgarsintojo specialybė. Tai kaip ir bet kurie kiti filmai – draminiai, istoriniai, fantastiniai ir kitų žanrų – tik pateikti animuotu vaizdu. O ir komiksų lietuviai kuria labai mažai. Jūratę labiausiai sužavėjo prasmingos animės ir manhvos istorijos. Be to – daug sužinai apie kultūrą, tarpusavio santykius, šalies problemas. O ir smegenų pusrutulius tenka palavinti – komiksai skaitomi iš dešinės į kairę. Gali ir kalbos pramokti. Pašnekovė pastebi, kad japonų kalbos tarimas, nors skamba sudėtingai, lietuviams yra gan artimas.
Taisyklės matematikoje ir gyvenime
– Man, kaip mokytojai, įdomi animė apie mokyklą. Imponuoja ir japonų švietimo sistema. Matydama ir kai kurias Europos šalis, įsitikinau – pačios geriausios švietimo sistemos yra tradicinės. Be jokių superišmanių mokymo priemonių. Ne jose esmė. Pavyzdžiui, matematikos Japonijoje mokomasi taip: paprasta klasė, mokytojas, lenta, sąsiuviniai.
Be to, ką mes Lietuvoje esame apleidę, nors bandome atgaivinti – griežti atsiskaitymai. Jei nepasiekei mokyklos nustatyto lygio – stenkis, eik pataisų. Jei nepavyko ir po jų – kartoji klasę, kol pasieksi lygį. Sėdėsi, kol išmoksi. Niekas nekelia. O pas mus dažnai „tempia“…
Taip pat kiekvienas lanko būrelį. Namo japoniukas grįžta maždaug aštuntą vakaro. Iš to ir aukšti pasiekimai, technologijų lygis. O pas mus, jei tik pasisuka kalba apie mokymosi dienų skaičiaus didinimą, bijoma nukankinti vaikus…
Japonijoje labai svarbus ir profesinis orientavimas, karjeros planavimas. Nuolat rūpinamasi – kur toliau? Vyksta pokalbiai su mokytojais ir tėvais, ieškoma profesinių galimybių, derinant prie mokinio galimybių ir įgūdžių. Dar mokykloje jaunimas planuoja savo profesinę ateitį.
Žinoma, yra ir kraštutinumų. Mokyklose net nurodoma, kokios spalvos turi būti apatiniai – kad niekas neišsiskirtų. Viena mokinė Tokijuje kreipėsi į teismą, nes turėjo juodai nusidažyti plaukus, kad atitikų standartą.
– Kalbant apie tikslumą. Ar matematikės charakteris jus lydi ir gyvenime?
– Man patinka strateguoti, planuoti į priekį. Nemėgstu gesinti paskutinės nakties gaisro. Na, būna visokių situacijų gyvenime. Bet man turi būti tvarka, taisyklės. Esu taisyklių žmogus. Jei taip parašyta – taip ir turi būti (juokiasi). Taisyklės žmonėms suteikia saugumą. Žinai, ko laukti. Pati blogiausia sistema – kai nėra taisyklių. Bet kurioje srityje.
Na, o politikoje… Esu labai sena politikė, bet man labai sunku meluoti (juokiasi). Negaliu sakyti, kad gyvenime nesu melavusi, bet negaliu to daryti. Geriau tada patylėsiu. Negaliu apgaudinėti žmonių. Negali prižadėti to, ko negali įgyvendinti.
Va, sako, – visi politikai vagys. Arba – politika tai blogas dalykas. Na, nėra taip… Tik žmonės kai kurie netikę, bet tokių yra ne vien politikoje – tik viešumoje jie daugiausia matomi.
– Esate Pasvalio rajono tarybos narė nuo 2007 metų. Turbūt daugelis jus žino būtent kaip politikę. Ar nesunku atskirti šią gyvenimo sritį nuo kitų? Kartais atsiriboti? O gal to visai nereikia?
– Manau, mane pažįsta ir kaip mokytoją, nes mokinių per dvidešimt penkerius metus rajone – daug. Mokykloje yra ir mano partijos narių. Tad su nariais, kaip su nariais. O mokiniams negaliu politikuoti ar prašyti, kad už mane balsuotų – tai būtų naudojimasis tarnybine padėtimi. Galiu tik bendrai pakviesti, kad eitų atiduoti balso. O su rajono politika mūsų mokykla nesusijusi, priklauso ministerijai. Darbas yra darbas, politika yra politika. Netrukdo (šypsosi).
Apie netektis ir atradimus
– Gediminą Jaunių pavadinote tėčio garbei. Koks buvo jūsų vyras?
– Labai geras žmogus. Irgi pakankamai valdingo charakterio. Mes – du cholerikai, energingi žmonės (šypsosi). Bet jis buvo toks vyras, už kurio jausdavaisi kaip už sienos. Labai stiprus ir dvasiškai, ir fiziškai. Girų kilnojimo čempionas, pasikačialinęs (nusišypso). Negaliu pakęsti nevyriškų vyrų (juokiasi). Vyras turi būti vyriškas. Dirbo vairuotoju, labai mėgo savo darbą. Bet ligos suėda ir pačius stipriausius. Koks likimas duotas – nepasirinksi. Vienam tiek atmatuota, kitam tiek.
Nuo tada, kai sužinojome apie vėžį, iki pabaigos praėjo pusantrų metų. Labai sunkus laikas… Suprantu visus, kurie šalia savęs turi sergančius žmones. Kai matai, kaip tavo brangus žmogus gęsta, kai žinai, kad kelias eina ir kad pabaiga tik tokia… Matai, kaip jam skauda ir lauki, kad numirtų… Net didžiausiam priešui to nepalinkėčiau.
Iš kitos pusės… Esu labai daug palaidojusi – artimiesiems pastačiau keturis paminklus. Žmogui duota užsimiršti. Jei viską atsimintum taip, kaip šiandien… būtų tragedija. Neveltui sakoma, kad laikas gydo viską, – dalijasi moteris.
Užėjus į Jovaišų svetainę, akį patraukia knygų lentyna – tai Pasaulinės fantastikos aukso fondas, kurios gerbėjai buvo Jūratė su Gediminu. Beje, abu mėgo ir kompiuterinius žaidimus, ypač „Heroes“:
– Jauni irgi žaisdavom. Prisijungi prie televizoriaus pristavkę, įsidedi kasetę ir šaudai ką nors (juokiasi). Paskui, maždaug prieš dvidešimt metų, įsigijom kompiuterį. Nupirkom sūnui „Heroes“ diską. Sūnus žaidė ir paskui tėvai kartu žaidė (juokiasi). Ir dabar kartais žaidžiu. Kuri savo teritoriją, miestą, armiją, eini nukariauti kitų. Labai strategiškas, labai politiškas žaidimas (šypsosi). O politiškiausias, kokį esu žaidusi – „SimCity“. Tampi meru, statai miestą ir skirstai jį zonomis. Turi ribotą pinigų kiekį, o reikia nutiesti kelius, komunikacijas. Kai praturtėji, gyventojai ima streikuoti, ko nors reikalauti. Jei įkursi gyvenamą zoną prie elektrinės, dar nereiškia, kad ten kas nors kursis. O kad turėtum finansų, reikia surinkti mokesčius. Tam reikia pritraukti gyventojų, – su Jūrate juokiamės, kad tokį tikrovės modeliuką reikėtų panagrinėti ir pažaisti kiekvienam, kandidatuojančiam į merus.
Na, o kalbant apie neįprastus pomėgius, Jūratė šypsosi: „Vis kas nors atbanguoja…“
