• Home  
  • Nuo didinamojo stiklo iki dirbtinio intelekto
- Žmonės - TOP

Nuo didinamojo stiklo iki dirbtinio intelekto

Spalio 15-ąją minima Tarptautinė baltosios lazdelės diena. Šiemet Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) mini ir savo šimtmetį. Devyniolika metų Pasvalio rajono filialui vadovaujančios Rasos Rimkūnaitės gyvenimo istorija savaip liudija, kiek per kelis dešimtmečius pasikeitė silpnaregio žmogaus kasdienybė: vaikystėje – vienintelis didinamasis stiklas, šiandien – telefonas, galintis perskaityti užrašą, apibūdinti aplinką ir padėti susiorientuoti nepažįstamoje vietoje.

LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė

Aš niekada nemačiau, kas parašyta lentoje“

– Aš niekada nemačiau, kas parašyta klasės lentoje. Kiek mokiausi, tiek nemačiau, – sako Rasa Rimkūnaitė. 

Regėjimo problemos ją lydi nuo kūdikystės. Rasai buvo diagnozuota įgimta katarakta, ji gydyta Odesoje. Po operacijos atsirado glaukoma, su kuria gyvena iki šiol.

Rasa augo Narteikiuose, o mokyklą lankė Joniškėlyje. Prieš jai pradedant mokytis buvo svarstoma, ar mergaitės nereikėtų leisti į specialiąją mokyklą Vilniuje arba Kaune, tačiau tėvai nusprendė, kad dukra mokysis Joniškėlyje kartu su kitais vaikais. 

Dabar Rasa mano, kad gyvenimas mažoje bendruomenėje jai buvo privalumas – žmonės vieni kitus pažinojo ir žinojo apie jos regėjimo problemą. 

Mokykloje teko prisitaikyti. Suolo draugė pasakydavo, kas parašyta lentoje. Matematikos mokytoja Regina Žilienė, pati auginusi panašių regėjimo problemų turintį vaiką, kontrolinių užduotis Rasai pateikdavo ant popieriaus. Tuo metu nebuvo nei mokytojų padėjėjų, nei šiandien įprastų galimybių mokymosi medžiagą pritaikyti pagal vaiko poreikius. 

Rasa turėjo didinamąjį stiklą, tačiau klasėje ne visada drįsdavo juo naudotis. 

– Būdavo labai gėda išsitraukti. Jeigu matematikoje reikėdavo pamatyti kokį mažą skaičiuką, tai kažkaip slapta pasižiūrėdavau, – prisimena ji. 

Pasitaikydavo ir pašaipų – jei kur užkliūdavo ar ko nepamatydavo. Tačiau Rasa sako tarp bendraamžių nesijautusi labai išskirtinė. Mažame miestelyje ją pažinojo, žinojo ir apie jos regėjimą.

Vėliau Rasa pasirinko prancūzų kalbos pedagogikos studijas. Ir ten lenta liko beveik nematoma, todėl vėl padėdavo bendramoksliai. Tik studijų pabaigoje, kai dėl pablogėjusio regėjimo teko patirti kelias operacijas Kauno klinikose, kai kurios draugės pirmą kartą iki galo suprato, kiek mažai ji iš tiesų mato. 

Panašiai yra ir šiandien. Pažįstamoje aplinkoje Rasa juda užtikrintai, todėl aplinkiniams gali atrodyti, kad mato gerokai daugiau, nei yra iš tikrųjų. Tačiau nepažįstamoje vietoje situacija visai kitokia. 

– Mano regėjimas yra maždaug pusantro metro į priekį. Kitame mieste jau reikia baltosios lazdelės, kad galėčiau saugiai eiti, – sako Rasa. 

Vieta, kur nebaisu užkliūti 

LASS veikloje Rasa dalyvauja nuo jaunystės, nors pati pripažįsta – jaunam žmogui organizacijos renginiai iš pradžių neatrodė pats įdomiausias užsiėmimas. 

Daug kas pasikeitė, kai tuometė Pasvalio filialo pirmininkė Birutė Baltrūnienė pasiūlė suburti jaunesnius narius ir vadovauti Jaunimo klubui. Rasa vesdavo kalėdinius renginius, dalyvaudavo išvykose, vis daugiau bendravo su panašių regėjimo problemų turinčiais žmonėmis. 

Su tuo laikotarpiu susijęs ir neįprastas epizodas. Atlikdama pedagoginę praktiką Pasvalyje Rasa porą savaičių neoficialiai gyveno LASS patalpose. B. Baltrūnienė jai patikėjo raktus, o miegodavo ant ten stovėjusios sofos. 

Patalpos tuomet dar buvo senos ir neremontuotos, tačiau Rasa sako labiausiai prisimenanti ne jas. 

– Su tais žmonėmis kažkaip visada gerai jaučiausi, – sako ji. 

Būtent šis jausmas, regis, ir tapo svarbiausiu ryšiu su organizacija. Rasa yra sakiusi, kad čia nebaisu užkliūti, ką nors išpilti ar numesti – panašių situacijų yra patyrę visi, todėl dažniausiai iš jų kartu pasijuokiama. 

2007 metais B. Baltrūnienei nusprendus pasitraukti iš pirmininkės pareigų, Rasai teko apsispręsti. 

– Pagalvojau: arba aš einu dabar, arba į tą vietą atsisės kažkas kitas ir ilgam, – prisimena ji. 

Nuo tada praėjo 19 metų. 

Šiandien LASS Pasvalio rajono filialas vienija 67 žmones. Narių skaičius daug metų išlieka panašus – apie septynias dešimtis, tačiau bendruomenė sensta: 28 jos nariams jau 80 metų ar daugiau. 

Baltąją lazdelę pasidarė iš… karnizo 

Kai žmogaus regėjimas pradeda silpti ar jo netenkama staiga, pirmiausia reikia žinoti, kur ieškoti pagalbos. Pasak Rasos, LASS Pasvalio rajono filiale žmonės gauna informaciją apie reabilitaciją, specialiąsias priemones ir galimybes prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo. 

Vyresni žmonės dažniausiai kreipiasi ieškodami didinamųjų stiklų, kalbančių laikrodžių ar kitų pagalbinių priemonių. Čia jie sužino ir apie garsines knygas bei technologijas, galinčias palengvinti kasdienybę. 

Rasa su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentu Pauliumi Kalveliu. Asmeninio albumo nuotr.

Svarbus ir kitų regėjimo negalią turinčių žmonių pavyzdys. Rasa mini ir mūsų skaitytojams puikiai pažįstamą visiškai nematantį Praną Pliušką. 

– Žmonės nustemba: jis visai nemato, bet dirba, groja, sportuoja. Tai labai stiprus pavyzdys tam, kuris pas mus ateina pirmą kartą, – sako filialo pirmininkė. 

Per beveik du dešimtmečius Rasa matė labai įvairių žmonių likimų. Viena istorija jai ypač įstrigo. 

Apie visiškai nematantį Pasvalio rajono gyventoją ji sužinojo per televizijos laidą. Rasa paskambino į seniūniją, o vėliau su kolegomis nuvyko pas žmogų. 

Paaiškėjo, kad jis beveik nieko nežinojo apie neregiams skirtas priemones ir pagalbos galimybes. Vietoje baltosios lazdelės buvo prisitaikęs užuolaidų karnizą ir juo naudodamasis bandė orientuotis aplinkoje. Susipažinęs su LASS teikiama informacija ir galimybėmis, vėliau jis įsigijo ir kompiuterį. 

Kitokia, tačiau ne mažiau sunki patirtis tenka žmonėms, kurių regėjimas silpsta palaipsniui. Rasa prisimena ne vieną žmogų, vis dar ieškantį stipresnio didinamojo stiklo ir tikintį, kad šis leis vėl skaityti. Tačiau esama ligų, kai jokia tokia priemonė nebepadeda. 

– Turi įvykti tas lūžio taškas, kad žmogus pats suprastų. Reikia mokytis ir pratintis gyventi kitaip. Tam reikia laiko. Tai kaip netektis, su kuria reikia susigyventi, – sako Rasa. 

Vietoje pagalbos – „išsioperuokite!“ 

Rasa sako, kad regėjimo negalią turinčių žmonių vis dar dažnai pirmiausia gailimasi. Ypač vyresni žmonės nematymą linkę suvokti kaip vieną sunkiausių negalių. 

Tačiau kasdienybėje kartais tereikia labai paprastos pagalbos. 

Rasa prisimena vieną filialo narę, kuri parduotuvėje paprašė darbuotojos pasakyti, kokia varškė padėta lentynoje. 

– Užsidėkite akinius, – išgirdo moteris. 

Ji paaiškino, kad akiniai nepadeda. 

Tuomet sulaukė kito patarimo – išsioperuoti akis. 

O būtų užtekę tiesiog perskaityti kelis žodžius nuo pakuotės. 

„Mažame miestelyje esame girdimi“ 

Kalbėdama apie Pasvalį Rasa pastebi nemažai teigiamų pokyčių. Pagrindinės miesto gatvės, jos vertinimu, gana tvarkingos, abi šviesoforais reguliuojamos sankryžos turi garsinius signalus. 

Problemų buvo autobusų stotyje. Didelėje erdvėje neregiui sunku susiorientuoti, kur yra reikiama aikštelė. LASS nariams išsakius šią problemą, aikštelių numeriai buvo pažymėti taip, kad juos būtų galima apčiuopti, be to, skaičiai padaryti dideli ir gerai matomi. 

– Mažame miestelyje pliusas tas, kad mus girdi, – sako Rasa. 

Tačiau kliūčių vis dar lieka. Pasak jos, jų ypač pasitaiko prie privačių parduotuvių, vaistinių ir kitų įstaigų: laiptų pakopos ne visur aiškiai pažymėtos, o anksčiau buvusios kontrastingos žymos ilgainiui nusitrina. 

Kartu atsiranda ir naujų kliūčių. Jutikliniai ekranai, savitarnos kasos, įvairūs terminalai ar elektroninės eilių sistemos matančiam žmogui gali reikšti patogumą, tačiau neregiui ar silpnaregiui – papildomą barjerą. 

– Savitarnos kasos man yra didžiulis galvos skausmas, – neslepia Rasa.

Tai, apie ką vaikystėje galėjo tik svajoti 

Technologijos regėjimo negalią turintiems žmonėms atvėrė galimybių, apie kurias prieš kelis dešimtmečius buvo sunku ir svajoti. 

Rasa prisimena, kaip vaikystėje garsinių knygų klausydavosi juostiniu magnetofonu. Vėliau atsirado kasetės, kompaktiniai diskai, kurių tekdavo vykti pasiimti į biblioteką. Dabar telefone veikia garsinių leidinių biblioteka ELVIS, kurioje nuolat atsiranda naujų knygų. 

LASS Pasvalio rajono filialo bendruomenė 80-mečio proga sveikina savo ilgametę narę DanutęValeikienę. Asmeninio albumo nuotr.

Kompiuteriu Rasa dirba naudodama ekrano skaitymo programą, kuri įgarsina dokumentus, elektroninius laiškus, interneto puslapius. Panašias funkcijas turi ir išmanieji telefonai. 

Dabar prisidėjo dar vienas pagalbininkas – dirbtinis intelektas. 

Jeigu Rasa neįžiūri užrašo, kabineto numerio ar informacijos ant vaistų pakuotės, gali nukreipti telefono kamerą ir pasitelkti „ChatGPT“ ar „Gemini“.

– Įjungi kamerą ir klausi: ką matai, kur man eiti, kas parašyta, kokios rodyklės. Anksčiau, jeigu eidavau į miestą ir nepasiimdavau akinių, būdavo problema. Dabar labai daug kas yra telefone, – pasakoja Rasa. 

Vaikystėje Narteikiuose ji turėjo vienintelį didinamąjį stiklą ir dar gėdydavosi jį išsitraukti klasėje. Šiandien telefonas gali perskaityti tekstą ar padėti susiorientuoti nepažįstamoje vietoje. 

Tačiau yra problemų, kurių nei telefonas, nei dirbtinis intelektas neišsprendžia. 

Paklausta, ko šiandien labiausiai trūksta Pasvalio rajono neregiams ir silpnaregiams, Rasa pirmiausia įvardija transportą. 

Ypač sudėtinga kaimuose gyvenantiems žmonėms – reikia atvykti pas gydytoją, į renginį ar tiesiog pasiekti Pasvalį. Nevairuojantis žmogus dažnai priklauso nuo artimųjų ar kitų, galinčių padėti. 

– Jeigu turėtume transportą ir vairuotoją, galėtume atsivežti žmones, kažkur išvykti. Kaime gyvenantiems net pas gydytojus atvažiuoti yra didžiulė problema, – sako Rasa. 

Per kelis dešimtmečius regėjimo negalią turinčio žmogaus galimybės pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau Rasa sako, kad ne mažiau už technologijas svarbu žmogui pačiam ryžtis ieškoti pagalbos. 

– Žmonėms linkėčiau išdrįsti, domėtis, neužsidaryti tarp keturių sienų. Ieškoti pagalbos, – sako Rasa Rimkūnaitė.

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Komentuok su Facebook

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Pasvalio r. laikraštis „Darbas“

Leidėjas – UAB „Pasvalio laikraštis“

El. paštas pasvaliodarbas@gmail.com

Tel.: + 370 684 48554

Laikraščio „Darbas“ veiklą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Veiklai skirta 25 037 Eur paramos suma

Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.

„Darbas“  @2025. Visos teisės saugomos

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.