Vieno tituluočiausių ir labiausiai patyrusių Lietuvos motokroso sportininkų, Dovydo Karkos karjera tęsiasi jau 22 metus, nors jam pačiam – vos 27-eri. Dovydo iškovotų sportinių pasiekimų kolekcijai išvardyti prireiktų atskiro straipsnio, todėl paminėsime tik keletą ryškiausių: penkis kartus jis tapo Lietuvos čempionu, šešis kartus atstovavo Lietuvos motokroso rinktinei, tris kartus iškovojo Baltijos šalių čempiono titulą.
Mama čempioną augino su nerimu širdyje
Dovydas Karka pirmose varžybose dalyvavo būdamas vos ketverių metukų. Treniruotis jis pradėjo trejų – tokio amžiaus vaikai dar net tvirtai nevaikšto, o jis jau sėdo ant motociklo. Mūsų pokalbyje dalyvavusi Dovydo mama Ilona prisipažįsta, kad niekada nemanė, jog sūnus pasieks tokias aukštumas ir visą savo gyvenimą paskirs motociklų sportui.
– Tuomet man atrodė, kad tai tik laikinas užsiėmimas, hobis, kuris netaps pagrindine gyvenimo kryptimi. Dovydui buvo treji, kai tėtis jam padovanojo vaikiško dydžio tikrą motokrosininko aprangą, o vėliau – ir mažą motocikliuką. Juo iki tol jau buvo išmokę važiuoti dešimt vaikų. Vos tik jis išmoko vaikščioti, iš karto užsėdo ant motociklo.
Ant pirmojo motociklo buvo pritvirtinti papildomi ratukai, kad būtų lengviau išlaikyti pusiausvyrą, tačiau jų beveik neprireikė. Jis greitai perprato važiavimą ir sparčiai mokėsi. Kol buvo mažas, važinėdamas motociklu rimtų traumų nepatyrė – daugiausia jų pasitaikydavo važiuojant dviračiu. Matyt, jausdavo tokį pat azartą kaip ir ant motociklo, tik važiuodamas dviračiu neturėdavo jokių apsaugų. Galima sakyti, kad dviratis jam buvo pavojingesnis už motociklą.
Pirmieji važiavimai vyko Pasvalio stadionuose, vėliau netoli namų pasidarėme nedidelę trasą. Dar vėliau vykdavome treniruotis į specialias trasas Pakruojyje ir Biržuose. Kai tėtis būdavo užsiėmęs, pati veždavau jį į treniruotes – tėtis viską paruošdavo ir sukraudavo.
Ar jaudindavausi stebėdama jo pasirodymus motokroso varžybose? Kol buvo mažas, viską priimdavau ramiai – jei nugriūdavo, padėdavau atsistoti, užsėsti ar net šiek tiek pastumdavau į priekį, kad tęstų važiavimą. Tačiau kai jis užaugo, atsirado vidinis nerimas, nes didesni greičiai, galingesni motociklai. Niekada negalėjau ramia širdimi stebėti varžybų – atrodydavo, kad važiuoju trasoje kartu su juo. Net kirpykloje juokaudavau, kad po kiekvienų varžybų man padaugėja žilų plaukų.
Laimei, sportuodamas ilgą laiką jis išvengė rimtų traumų. Pirmą rimtesnį lūžį patyrė Italijoje, būdamas, berods, vienuolikos metų. Kai Dovydas nusprendė dalyvauti Dakaro ralyje, aš buvau vienintelė, kuri tam nepritarė. Labai jaudinausi, tačiau atkalbėti jo buvo neįmanoma. Supratau, kad negaliu atimti iš sūnaus jo svajonės… Dakarą stebėjau namuose. Jam neskambindavau, nenorėjau trukdyti – nuolatinį ryšį palaikėme per Dovydo brolį.
Užaugęs užsienio trasose
Motociklai Dovydo šeimoje – ne naujiena. Šia sporto šaka domėjosi jau kelios kartos, o Dovydas šiandien tęsia šeimos tradiciją. Jo tėtis ne kartą bandė važinėti motociklu, tačiau tuo metu nebuvo tinkamų sąlygų siekti profesionalios karjeros. Tuo tarpu senelis pats, savo rankomis, remontuodavo motociklus – šlifuodavo, pritaikydavo detales, nes anuomet atsarginių dalių įsigyti nebuvo taip paprasta kaip dabar.
Į Dakaro ralį Dovydas vyko kartu su tėčiu ir broliu – tai jam buvo itin svarbi palaikymo komanda. Pasak Dovydo, kai šalia savi žmonės, važiuoti kur kas ramiau, visada žinai, kad po kiekvieno greičio ruožo tavęs laukia nuoširdžiai palaikantys artimieji, o ne svetimi žmonės, kad ir kokie profesionalūs jie bebūtų. Visa komanda nakvodavo kartu – į varžybas atsivežtame šeimos kemperyje, tik tėtis miegodavo šalia palapinėje, nes visiems vietos neužteko.
„Mano šaknys Pasvalyje – jos visada čia liks“
Dovydas visada didžiuojasi, kad yra kilęs iš Pasvalio. Jam svarbu garsinti ne tik Lietuvą, bet ir savo gimtąjį miestą. Besimokydamas Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, jis visus ketverius metus derino mokslus su treniruotėmis ir treniruočių stovyklomis Belgijoje. Mokslai jam sekėsi gerai – grįžęs sėkmingai atsiskaitydavo, o mokytojai buvo geranoriški ir palaikantys. Jis daug mokėsi savarankiškai, visus vadovėlius veždavosi į užsienį. Ilgainiui įprato prie tokio gyvenimo ritmo, prasidėjusio šeštoje klasėje dar besimokant Lėvens pagrindinėje mokykloje. Jam visada buvo aišku, kad norint siekti motociklų sporto aukštumų, būtina ir gerai mokytis – tapti visapusiškai išsilavinusiu ir išprususiu žmogumi. Sportininko karjeroje nuo pat paauglystės jam itin pravertė užsienio kalbų žinios. Jos tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, leidusia laisvai bendrauti treniruotėse ir varžybose užsienyje. Baigęs mokyklą jis buvo įstojęs į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, verslo administravimo studijas, tačiau po pusmečio suprato, jog sporto su mokslais suderinti niekaip nepavyks.
„Mano šaknys Pasvalyje – jos visada čia ir liks. Net dabar jaučiu nostalgiją gimtosioms vietoms, šalia namų tekančiai Lėvens upei. Grįžęs iš Dakaro lenktynių pirmiausia nuėjau prie jos…“ – sako sportininkas.
– Ką tau teko paaukoti, kad pasiektum tai, kur esi dabar?
– Aš niekada nežinojau, kas yra įprastas laisvalaikis ar savaitgaliai. Pasibaigus pamokoms kuprinę su vadovėliais kiekvieną penktadienį iškeisdavau į jau paruoštą motokroso kuprinę, o tėtis veždavo mane į treniruotes ir stovyklas Estijoje. Ten prabėgdavo ir visos atostogos – dulkėse, purve, nesvarbu, koks bebūtų oras: ar snigtų, ar lytų, ar būtų šalta.
Grįždavau sekmadienį vakare, o pirmadienį vėl sėsdavau į mokyklos suolą. Toks buvo mano ir tėčio pasirinkimas. Dėl treniruočių praleidau daugelį tuometinių pramogų – klasės ekskursijas, šventes, draugų gimtadienius. Mano klasė buvo labai draugiška, kartais net mama vykdavo į ekskursijas vietoj manęs. Savo laisvalaikį paaukojau ne tik aš – jį aukojo ir visa mano šeima.
– Kaip atėjo apsisprendimas dalyvauti Dakare – sunkiausiose pasaulio lenktynėse?
– Tai nebuvo mano gyvenimo siekiamybė, nes savo svajonių aukščiausiame lygmenyje aš siekiau ir pasiekiau kitoje disciplinoje – motokrose. Kai baigėsi profesionalus motokrosas, man pasidarė sunku gyventi be tikslo. Todėl prieš pora metų sau išsikėliau naują. Pradėjau ruoštis, bendrauti su Arūnu Gelažninku, vienu sėkmingiausių Lietuvos motociklininkų, geriausiai žinomu dėl savo pasiekimų Dakaro ralyje.
– Kadangi nuolat sportuoji, fi ziškai sunkioms varžyboms esi pasiruošęs. Ar įmanoma Dakarui pasiruošti emociškai?
– Lietuvoje ruoštis Dakarui nėra pakankamai sąlygų. Treniruodavausi trasose, bekelėse miškuose, kur daugiau smėlio. Geriausia būtų vykti į Dubajų ir ten dykumose treniruotis su motociklu, tačiau tai labai brangu. Dakaro ralyje svarbu ne tik greitis, reikia mokėti skaityti kelio knygą, o Lietuvoje tokių treniruočių galimybių nėra. Tobulai pasiruošti Dakarui gali tik dykumų šalyse.
Norint dalyvauti Dakare, būtina įveikti tam tikrą ralių skaičių. Aš važiavau Lenkijoje ir Maroke. Maroko ralis savo sąlygomis buvo panašus į Dakarą, tik atstumai trumpesni. Be rimto pasiruošimo Dakaro neįveiksi – į viską stengiuosi žiūrėti labai atsakingai. Emociškai tam pasiruošti beveik neįmanoma, nes nuolat patenki į nenuspėjamas, kritines situacijas. Reikia būti itin stipraus charakterio, kad atlaikytum visus iššūkius. Važiuoju maksimaliai susikoncentravęs, tačiau kartu turi būti susitaikęs su visais galimais scenarijais – net ir su tuo, kad gali nebegrįžti gyvas.
Nesitikėjau, kad susirgsiu, bet tai nutiko jau antrajame Dakaro ralio etape. Priekyje dar laukė dešimt. Važiavau su aukšta temperatūra, buvo labai sunku susikaupti ir susikoncentruoti. Tačiau kol dar gali užlipti ant motociklo – važiuoji pirmyn. Įsijungia tarsi „autopilotas“, kai kuriuos etapus net sunku prisiminti.
Vieną dieną siaubingai skaudėjo galvą, todėl tiesiog norėjosi, kad kelyje pasitaikytų kuo mažiau duobių. Sunku suskaičiuoti visus griuvimus – jų buvo labai daug. Trečiajame etape važiavau sirgdamas. Dėl ligos pora naktų iš viso nemiegojau. Sunku buvo susikoncentruoti, todėl stipriai kritau net keturis kartus, susižalojau riešą, koją, skilo alkūnė. Skausmas lydėjo per visas likusias ralio dienas, jį jaučiu iki šiol. Tuo metu net noras važiuoti buvo dingęs, tačiau į priekį vedė valia ir užsibrėžtas tikslas – pasiekti finišą.
– Kaip atrodo Dakaro ralio trasos, kuo jos išskirtinės?
– Saudo Arabijos dykumos trasose tik apie penkis procentus sudaro smėlis ir kopos, visa kita – akmenys. Iš šalies gali atrodyti, kad Dakaras vyksta vien smėlynuose, nes būtent tokie vaizdai dažniausiai matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose.
Tačiau realybėje didžiąją trasos dalį sudaro nesibaigiantys akmenynai. Tokiomis sąlygomis reikia būti itin atsargiam, kiekviena klaida gali kainuoti labai brangiai. Kritimai pavojingi ne tik technikai, bet ir pačiam sportininkui.
Naktys dykumoje būna šaltos, o dienomis temperatūra pakyla iki 30 laipsnių karščio, nuolat pučia stiprus vėjas. Sergant važiuoti tokiomis sąlygomis buvo ypač sunku. Kiekviename greičio ruože dar tekdavo saugotis kupranugarių – ne kartą vos išvengiau susidūrimo, nes jie, pamatę ir išgirdę artėjantį motociklą, dažnai kaip tyčia pradeda bėgti tiesiai į tave.
– Kokios mintys aplanko, kai vienui vienas važiuoji per dykumą? Ar turi laiko pasigrožėti įspūdingais vaizdais?
– Minčių kyla daugybė – juk dvi savaites kasdien po dvylika valandų praleisdavau ant motociklo. Vienam būti nelengva, šalia nėra jokio pašnekovo, lieki tik tu ir tavo mintys. Kaip tai ištverti? Manau, tuo metu vyksta savotiška psichoterapija. Ateina ir nesąmoningų, negatyvių minčių, tada jas veju šalin ir nuolat sau kartoju: susikaupk. Kuo arčiau finišo, tuo jos tapdavo įkyresnės ir labiau vargino.
Kalbu ne apie mintis „ką aš čia veikiu ir kam man to reikia?“ – tokių klausimų galvoje kildavo daugybę kartų, bet ilgainiui jie tapo nebe neįprasti, o tiesiog kasdieniai. Problema kyla tada, kai nepastebi trikdančių minčių, tuomet užtenka akimirkos – ir praleidi kelio knygoje pažymėtą svarbų momentą, padarai klaidą ar net nugriūni. Tokios mintys primena, kad čia atvykai ne filosofuoti, o lenktyniauti. Važiuodamas pirmąjį etapą kelis kartus bandžiau pasigrožėti vaizdais, tačiau nepastebėjau kelyje gulinčio akmens. Tuo visi pasigrožėjimai ir baigėsi – čia nėra kada dairytis, dideli greičiai, šimtas kilometrų per valandą ir daugiau, reikia atidžiai sekti kelio knygą ir akylai stebėti trasą.
Vargina ne tik mintys – kartu keliauja baimės ir stresas. Paskutinius keturis pasiruošimo Dakarui mėnesius bei pačių lenktynių metu jutau didelę įtampą. Vis dėlto nežinomybę pakeliu lengvai – mėgstu nuotykius ir dalykus, kuriuos darau pirmą kartą. Būtent tai mane veda į priekį.
Kai visą dieną vienas važiuoji per dykumą, neapsakomai geras jausmas pamatyti smėlynuose išskleistą didžiulę Lietuvos vėliavą ir mus palaikančius sirgalius. Užtenka vos kelių plojančių tautiečių, kad tave užlietų palengvėjimas ir sugrįžtų jėgos. Mane labai palaikė ir pasvaliečiai, keli buvo net čia atskridę.
Pasiekęs finišą maniau, kad šokinėsiu iš laimės, tačiau viskas buvo kitaip – per kūną nubėgo šiurpuliukai, o akyse pasirodė džiaugsmo ašaros. Tai buvo didžiulis palengvėjimo jausmas, kad pagaliau baigėsi ši sunki našta.
– Ant tavo šalmo užrašytas šūkis „Už šeimą, už draugus, už Lietuvą, už save“. Ką jis tau reiškia?
– Tai man svarbiausi dalykai. Šūkį sugalvojau labai paprastai, natūraliai ir nuoširdžiai – norėjau, kad šis užrašas perduotų žinutę visiems, kas jį perskaitys. Jo prasmė mane motyvavo ir vedė į priekį važiuoti už tai, kas iš tiesų svarbiausia.
Motyvavo ir ant motociklo vairo užrašyta frazė: „Aš atvažiuosiu iki finišo!“ Jei tuo netikėsi, tikslo nepasieksi. Aš nežinau, kokia būtų riba pasitraukti, visada važiuoju iki galo. Gyvenime reikia tikėti tuo, ką darai.
Kadangi pats esu ir dizaineris, vienas iš mano verslų Vilniuje – motociklų dizainas ir tam skirtų drabužių kūrimas. Todėl Dakarui viską kūriau pats, įskaitant ir savo aprangos dizainą.
Kitas mano verslas – motokroso mokykla. Esu treneris, kartu su kolega organizuojame treniruotes ir stovyklas Lietuvoje bei užsienyje. Turime savo garažą, patys prižiūrime motociklus, o už techninę priežiūrą atsakingas mano brolis. Mokykloje veikia kelios grupės – nuo vaikų, kuriems vos penkeri metai, iki vyresnių entuziastų, perkopusių 40 ar net 50 metų ribą. Amžius – ne riba. Jau po kelių dienų kartu su savo mokiniais vyksime į treniruočių stovyklą Ispanijoje.
– Kokia atmosfera tvyro Dakaro trasose ir tarp pačių dalyvių?
–Trasose stengiamės vieni kitiems padėti – negalima pravažiuoti pro bėdos ištiktą bendražygį. Nors ralio taisyklės nereikalauja sustoti, tai jau tapę visų nerašyta taisykle. Ne kartą stojau padėti kitiems, o prireikus pagalbos sulaukiau ir pats. Tiesa, ne visi taip elgiasi, tačiau tokių yra mažuma. Dakare labai draugiška atmosfera, o mes, lietuviai iš skirtingų komandų, ypač palaikome vieni kitus.
Maratono etape, kai visi Dakaro dalyviai nakvojome palapinėse dykumoje, atrodė, kad čia nėra nei čempionų, nei favoritų – visi esame lygūs. Stovėjome ant smėlio prie laužo pavargę, bet vieningi…
Dalyvavimas Dakaro ralyje kainuoja labai brangiai – neužteko net šimto tūkstančių eurų. Vien startinis mokestis siekia apie 20 tūkstančių. Todėl be rėmėjų pagalbos išsiversti neįmanoma. Jų paieškos užtrunka, tačiau džiaugiuosi, kad visi mano rėmėjai – iš Lietuvos. Dakaras mūsų šalyje labai populiarus, žmonės aktyviai domisi šiuo renginiu, jam skiriama daug žiniasklaidos dėmesio. Tai naudinga ir rėmėjams, juolab kad kai kurie jų patys yra dideli šių lenktynių entuziastai.
Atstovavau Nyderlandų komandai – jie suteikė visą techniką ir rūpinosi motociklo priežiūra. Vienas komandos narių, su kuriuo kartu gyvenome kemperyje, yra iš Čilės ir jau pakvietė mane į svečius. Gegužę vyks ralis Argentinoje, tad visai norėčiau jame dalyvauti ir jį aplankyti Čilėje. Deja, intensyviame Dakaro ritme didesniems pokalbiams ar naujoms pažintims su užsienio sportininkais laiko beveik nelieka.
– Ko tave išmokė Dakaras?
– Supratau, kad net ir sudėtingomis dykumos trasomis galima nuvažiuoti 800 kilometrų sergant ir su beveik 39 laipsnių temperatūra. Iki tol to nežinojau, gal net nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma. Grįžęs iš dykumos labai pasikeičiau. Pradedi visai kitaip matyti ir vertinti paprastus dalykus: namų komfortą, šiltą lovą, karštą dušą, susitikimus su draugais. Dakaras trunka dvi savaites, tačiau mums jos prilygsta mėnesiams – atrodo, kad laikas ima slinkti neįtikėtinai lėtai.
Tai, kas anksčiau atrodė labai sunku, dabar jau primena poilsį. Man tai buvo sunkiausios lenktynės gyvenime. Kai įveiki tai, kas pranoksta tavo ankstesnes ribas, keičiasi ir požiūris į save – supranti, kiek daug iš tikrųjų gali.
