Pasvalio krašto muziejuje vykęs susitikimas su Tiberiados bendruomenės vienuoliais broliais Vytautu, Jonu ir Joachimu suteikė galimybę iš arčiau pažinti vienuolišką gyvenimą bei išgirsti jų įžvalgas apie gavėnios prasmę, pasninką ir dvasinę kelionę šiuolaikiniame pasaulyje.
Broliškas gyvenimas
Tiberiados bendruomenė, įsikūrusi atokiame kaime Zarasų rajone, pasižymi paprastumu, broliškumu ir gyvu tikėjimo liudijimu. Belgijoje įkurtos kongregacijos vienuoliai Baltriškėse apsigyveno dar 2001-aisiais. Šiandien čia nuolat gyvena septyni broliai. Didžiąją dalį darbų jie nudirba patys – kepasi duoną, rūpinasi buitimi, prižiūri gyvulius, daržą ir dirbamus laukus. Ūkininkaudami pragyvena iš savo rankų darbo.
Katalikų vienuolyno broliai užsiima vaikų ir jaunimo ugdymu, važiuoja į susitikimus mokyklose, organizuoja stovyklas, bendrauja su šeimomis, vyksta į misijas atokiose pasaulio vietose. Pas juos žmonės atvyksta norėdami pasisemti dvasinės stiprybės, ieškodami užuovėjos, ramybės ir vilties – pasimetę gyvenime ar kamuojami priklausomybių.
Skirtingos kultūros, patirtys ir charakteriai bendruomenėje susilieja į visumą, nes brolius vienija bendros vertybės ir tikėjimas. Jie sako, kad sunkumų neišvengia nė vienas, tačiau svarbiausia, kaip juos priimame ir kokias pamokas iš jų išmokstame. Visiems čia galioja bendros taisyklės ir skirtingos atsakomybės.
Lietuvis, latvis ir belgas
Pasvalyje užaugęs vienuolis brolis Vytautas Balzaris susitikime muziejuje pasakojo savo pašaukimo istoriją ir ne iš karto atėjusį apsisprendimą rinktis vienuolio kelią.
„Prieš tapdamas vienuoliu baigiau matematikos studijas. Mokydamasis Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje vaidinau Gintaro Kutkausko teatre ir nuo vaikystės svajojau tapti aktoriumi. Nuolat kėliau sau klausimą – ko aš noriu iš gyvenimo? Mokytojo profesija pasirodė praktiškesnė, nei aktoriaus, o darbas ugdant jaunuomenę, teikiantis gilią prasmę. Vis dėlto tuo pat metu mane aplankydavo mintys apie kunigystę. Studijuodamas matematiką turėjau laiko viską apgalvoti ir geriau suprasti savo pašaukimą. Ilgainiui atėjo aiškus suvokimas, kad norėdamas padėti visuomenei išsilaisvinti iš buitiškumo, turėčiau į žmonių gyvenimą nešti tikėjimo žinią. Norėjau, kad Dievas būtų ne tik mano, bet ir kitų gyvenime. Šį troškimą atliepė vienuolystė, nes jau buvau susipažinęs su Tiberiados bendruomenės broliais“, – pasakojo brolis Vytautas.
Paklaustas, ar jo neaplanko abejonės savo pašaukimu, vienuolis šypsodamasis dviprasmiškai atsakė: „Yra pasitaikę dienų, kai dvejonių nebuvo…“ Prieš dvejus metus jis davė amžinuosius įžadus – sau, Dievui ir žmonėms, pasižadėdamas visą savo gyvenimą skirti vienuolynui. Iki tol jo laukė devynerių metų pasirengimo kelias.
Brolis Janis Rozenštoks, kilęs iš Latvijos, jau vienuoliktus metus gyvena Baltriškių vienuolyne. Kasdienybėje jis savo rankose laiko ne tik rožinį, bet ir traktoriaus vairą, rūpinasi vienuolyno ūkio darbais.
„Vienuoliai duoda tris įžadus – paklusnumo, skaistumo ir neturto. Turbūt sunkiausia gyvenant bendruomenėje yra išmokti paklusti vienas kitam. Kartais pasigirsta vidinis balsas: „Aš geriau žinau, kaip reikia daryti.“ Lengviau matome, kaip spręsti kito, o ne savo problemas, tai tikrai nelengva mokykla. Neretai sulaukiame ir klausimų apie skaistumą. Skaistumo sąvoką visuomet kviečiu suvokti gerokai plačiau – kaip kito neišnaudojimą savo poreikiams. Tai svarbu ne tik vienuoliams, bet ir visai visuomenei. Kalbant apie neturtą, mes nieko neturime savo. Ką turiu, ko nesu gavęs? Svarbiausi gyvenimo dalykai žmogui duodami kaip dovana. Gyvybę gavau iš tėvų, o savo gyvenimui negaliu pridėti nė vienos papildomos minutės. Šis suvokimas išlaisvina. Šiais laikais tenka mokytis, kaip išvengti prisirišimo. Prisirišti galima prie daugybės dalykų – išmaniųjų telefonų ekranų, daiktų ar net savo misijos bendruomenėje“, – įsitikinęs brolis Jonas.
Vienuolis brolis Joachim Joos de ter Beerst kilęs iš Belgijos. Ketverius metus trunkanti misija Lietuvoje atvertė naują jo gyvenimo puslapį. Jam teko mokytis naujos kalbos, prisitaikyti prie ūkiško gyvenimo kaime ir patirti lietuvišką žiemą.
„Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 2007-aisiais – stovykloje su Tiberiados bendruomene, tuomet man buvo aštuoniolika. Gerokai vėliau, iš vienuolyno vyresnybės gavęs pasiūlymą savo misiją tęsti čia, turėjau apsispręsti. Svarsčiau ir supratau, kad priėmęs kvietimą turėsiu išmokti naują kalbą, o lietuvių kalba man atrodė tikras iššūkis. Atvykęs pasijutau tarsi kūdikis, visiškai nemokantis kalbėti ir nieko nesuprantantis… Darganotos žiemos, šaltis ir sniegas man nebuvo didžiausias išbandymas. Esu kilęs iš Briuselio, todėl iš pradžių nerimavau, ar pavyks prisitaikyti prie gyvenimo kaime. Po truputį mokydamasis lietuviškai atvėriau širdį jūsų kraštui, susipažinau su kultūra ir žmonėmis. Lietuva – labai graži šalis“, – pripažino brolis Joakimas.
Vienodų dienų nebūna
Paprašyti papasakoti, kaip atrodo įprasta diena vienuolyne, vienuoliai šypsodamiesi sakė, kad tokių dienų pasitaiko retai, nes kasdien susiduria su daugybe nenumatytų situacijų. Jų diena prasideda šeštą ryto – tylia asmenine malda, po kurios visi broliai susitinka bendrai maldai. Papusryčiavę, maždaug valandą kiekvienas skiria Dievo žodžio skaitymui tyloje, savo kambaryje. Vėliau laukia kasdieniai darbai, broliai važiuoja į mišką malkų, dirba ūkyje. Per pietus visi vėl susirenka maldai koplyčioje. Papietavę ir trumpai pailsėję sugrįžta prie ūkio darbų. Vakare dieną vainikuoja bendros Mišios, dvasiniai skaitymai, pamąstymai ir adoracija koplyčioje. Pavakarieniavus dar lieka šiek tiek laisvo laiko, o prieš miegą vienuoliai dar kartą susirenka maldai, dešimtą valandą vienuolyne užgęsta šviesos.
„Realiame gyvenime tokių dienų beveik nebūna. Ypač savaitgaliais pas mus atvyksta daug jaunimo, vaikų, šeimų, todėl dienotvarkę koreguojame pagal svečius. Ieškome veiklų, kaip juos įtraukti, kad kiekvienam būtų įdomu ir naudinga. Su vaikais drauge „verčiamės kūliais“, sugalvojame įvairių žaidimų. Pirmadieniais vienuoliams – „dykumos diena“, tuomet išeiname į miške atokiai pastatytus namelius arba liekame koplyčioje ir visiškoje vienumoje, tyloje, be elektros, patogumų ir ryšio priemonių praleidžiame visą parą. Šias valandas būname čia ir dabar – su savimi ir su Dievu“, – pasidalijo brolis Vytautas.
Broliai vyksta į misijas Filipinuose ir Konge, tolimose, skurdžiose pasaulio vietose, skleidžia tikėjimo žinią, padeda bendruomenėms ugdytis ir sudaro galimybes vaikams lankyti mokyklą. Pasak jų, vaikai ten nieko neturi, bet moka džiaugtis gyvenimu. Jiems džiaugsmą sukuria ne daiktai, o tarpusavio santykiai. Sugrįžus į Europą šie skirtumai itin ryškūs.
Apie gavėnios prasmę
Susitikimas muziejuje, pakvietęs bent akimirkai sustoti kasdienybės skubėjime, tapo savotiška įžanga į gavėnios kelionę. Gavėnia – tai pasirengimo laikotarpis iki Kristaus Prisikėlimo šventės, šv. Velykų, skirtas maldai, pasninkui ir gailestingumo darbams.
Pasak brolio Joachimo, prasidėjus gavėniai visa tai yra svarbu, tačiau dar svarbesnis – vidinis kiekvieno žmogaus prisikėlimas.
„Bažnyčia apie gavėnią kalba kaip apie „džiaugsmingą liūdesį“. Šis laikas padeda patirti dvasinį atsinaujinimą ir gyvenimo džiaugsmą. Moko pajusti daugiau meilės sau, mus supantiems žmonėms ir pasauliui. Tai galimybė iš naujo atrasti džiaugsmą savo šeimoje, savyje, bendruomenėje ir santykyje su Dievu. Pasninkauti yra labai svarbu, tačiau dar svarbiau – „pasninkauti“ neapkalbant vieniems kitų, mažiau laiko praleidžiant prie ekranų. Išmalda atspindi mūsų santykį su kitais, reikia aukoti, dalytis su mažiau turinčiais, bet svarbiausia „auka“ yra kitiems skirtas laikas, tikras pabuvimas prie bendro stalo ar bendroje maldoje. Kartais užtenka tiesiog nusišypsoti… Atėjus Velykoms suprantame, kad Dievas mus taip myli, jog dėl mūsų išganymo paaukojo savo Sūnų. Jis kviečia ir mus pačius iš naujo prisikelti savo gyvenimuose.“
