„Aš kaip tas laukinis katinas, neprisirišu prie žmonių ir vietų“

„Šiandien jaučiuosi atradęs save, nebesiblaškau, nebeieškau atsakymų ten, kur jų nėra. Aiškiai suprantu, ko noriu iš gyvenimo, o ko – jau nebe. Vis labiau suvokiu, kad laikas tirpsta, jo vis mažėja, todėl negalima jo švaistyti. Tai šiek tiek gąsdina, nes pajunti gyvenimo trapumą ir laikinumą“, – sako Valentinas. Jo teigimu, kiekvieną rytą verta pradėti dėkojant Dievui už naują dieną ir nedelsiant imtis svajonių įgyvendinimo, neperkeliant jų į neapibrėžtą ateitį.

Nors gimtinę menininkas prisimena šiltai, Pasvalyje jis – retas svečias. Pastaruoju metu į ją grįžta su modernaus meno vizijomis ir projektais, kurie miestui atneša naujų kūrybinių spalvų. 

– Vis tolsti nuo Pasvalio, gyvenimą dabar kuri Klaipėdos krašte. Iš kur tavo paties šeimos šaknys? 

– Šiuo metu gyvenu Klaipėdos rajone, prieš tai keletą metų buvau apsistojęs Plungės krašte. Šiuose vakarinės Lietuvos miestuose skaičiuoju jau devintus metus – man labai artima jūra. Esu kaip laukinis katinas, neprisirišu nei prie žmonių, nei prie vietų. Kurį laiką blaškiausi tarp Vilniaus ir Kauno, esu pagyvenęs ir Madride. Aš labai komunikabilus, greitai prisitaikau, todėl man nesunku prisijaukinti bet kurį miestą. Smalsumas ir bendravimas atveria daug durų, o spontaniškos pažintys mano kasdienybė. Štai neseniai Klaipėdoje, ruošdamasis renginiui, netikėtai sutikau pasaulinio lygio smuikininką Martyną Švėgždą von Bekker. Jis pats priėjo, užkalbino ir pakvietė į savo koncertą, pirmą kartą jį sutikau būtent tą dieną. Tokie nutikimai mane lydi nuolat, nors garsios pavardės čia ne esmė.

Turiu tris sūnus. Vyriausiajam Kirilui gruodį sueis penkiolika, Lukui šį rudenį suėjo devyneri, o jaunėliui Marijui – septyneri. Mano pačio šaknys labai įdomios ir margos. Pagal tautybę esu latvis, pavardė – rusiška, o pilietybė – lietuvis. Giminėje susipina įvairios tautos: Rygos vokiečiai, latviai, vietiniai rusai sentikiai, taip pat – lenkų bajorai. Mama kilusi iš Bauskės, tėtis – Kauno sentikių bendruomenės narys. Galbūt dėl tokios įvairovės ir atsinešiau platų pasaulio matymą, kelių kultūrų atspindžius bei norą nuolat judėti.

O kai pajuntu, kad gyvenime ima stigti šviesos, visada žinau, kur grįžti ir nurimti. Vilniuje, prie Aušros vartų, Šventosios Dvasios vienuolyne randu sudėtingus atsakymus, ten vidinė tyla kalba aiškiausiai. 

– Valentinai, turi tiek daug veiklų ir pomėgių. Ką veiki šiandien? 

– Šiuo metu dirbu specialiuoju pedagogu ir klasės auklėtoju Klaipėdos rajono Plikių Ievos Labutytės pagrindinėje mokykloje. Tačiau kad ir kur gyvenimas mane nuneštų, šalia visada lieka muzika. Savarankiškai dėlioju įvairias muzikinės kūrybos kompiliacijas: tai man patinkančių skirtingų kūrinių jungimas į vientisą garso takelį, kuriame svarbiausia yra stilistika ir emocija. Klausausi labai įvairios muzikos, nesvarbu, kokia kalba ji skamba, man svarbiausia, kad ji paliestų emocijas. Kasdien bent valandą skiriu naujų albumų paieškoms internete, o visi mano perkami įrašai legalūs – kolekcionuoju plokšteles, kasetes, kompaktinius diskus ir skaitmeninius leidinius. 

Kai tik turiu laisvo laiko, groju viešai. Klaipėdoje esu nusistatęs tradiciją pasirodyti keturis kartus per metus: rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą. 

Dar visai neseniai mano pagrindinė veikla buvo kultūros srityje, dirbau Plungės kultūros centre. Tačiau pandemijos metu pajutau, jog kultūra žmonėms lyg ir nebereikalinga, susidomėjimas ja sumenko. Tuomet nusprendžiau padaryti pertrauką ir pasukti visai kitu keliu. Norėjosi aukštojo mokslo išsilavinimo, todėl įstojau ir pradėjau studijuoti specialiąją pedagogiką tuomečiame Šiaulių universitete. 

Šiandien mano požiūris į kultūrą jau kitoks. Supratau, kad nuo jos iš tiesų niekada nebuvau toli – visada grįždavau pagroti, dalyvauti renginiuose. Dabar savaitgaliais groju Klaipėdoje, kultūriniame bare „Herkus Kantas“. Tai vieta, kurią puikiai žino klaipėdiečiai, čia renkasi intelektuali publika, akademinio pasaulio žmonės, menininkai. Prie didžėjaus pulto nesistengiu pataikauti klausytojui ir negroju to, ko pats neklausau, popmuzika manęs nedomina. „Herkus Kantas“ – ne tik baras, tai kultūrinis reiškinys, o jei ritmas suvirpina, žmonės nuo staliukų pakyla šokti. 

Man tereikėjo vieno ketvirtadienio vakaro kaip lankytojui, pajutau, kad noriu čia groti. Tuomet spontaniškai pasiūliau savininkui Kiprui pabandyti čia pat, tą patį vakarą. Susiradome aparatūrą, įsijungiau pultą – ir taip viskas prasidėjo. 

– Ar tai pomėgis, atsineštas dar iš vaikystės? 

– Taip. Augau Žadeikonių vienkiemyje, visai netoli sienos su Latvija, todėl radijas dažniau pagaudavo latviškas nei lietuviškas stotis. Vasaromis, kai neskaitydavau knygų, beveik visą dieną leisdavau prie magnetofono – kasetė visada turėjo būti paruošta, kad galėčiau čia pat įrašyti iš radijo nugirstą, man patikusią dainą. Ypač viena latviška stotis grodavo daug įdomių kūrinių. Taip ir prabėgo mano vaikystė bei paauglystė – su muzika ir magnetofonu. Tų įrašų klausydavausi nuolat, o noras atrasti naujų kūrinių niekada neišblėso.

Pradėjęs mokytis Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, natūraliai įsiliejau į mokyklos muzikinį gyvenimą. Kai baigė mokyklą tuo metu garsioji didžėjų karta – Donatas Strazdas, Jonas Nainys ir kiti, kažkam reikėjo perimti pultą. Būdamas devintokas jau grojau mokyklos diskotekose, garsindavau renginius. Grojome dviese su klasioku Edvardu Adomaičiu, tai buvo tikra kūrybinės laisvės mokykla. Šis pomėgis kiek prigeso tik išvykus studijuoti į Kauną. 

Vytauto Didžiojo universitete pradėjau filosofi jos, istorijos ir etnologijos studijas. Iš pradžių patraukė istorija, tačiau vėliau pajutau, kad man joje – nedaug naujumo ir mažai atradimų. Todėl trečiame kurse rinkdamasis kryptį pasirinkau etnologiją. Mane visada domino antropologija, materialioji ir dvasinė kultūra, šiuolaikinės miesto subkultūros ir tautinių mažumų patirtys. Studijos atvėrė daug prasmingų langų, gal todėl ir pats vis dar jaučiuosi tyrinėtojas.

–Pasirodymų ir renginių organizavimas paskatino tave gilintis į muziką labiau nei į studijas. Su kokiais atlikėjais tau teko dirbti? 

– Studijų metais beveik visas mano gyvenimas persikėlė į koncertų sales ir jų užkulisius. Aktyviai įsitraukiau į alternatyvios ir daugiausia roko muzikos koncertų organizavimą Kaune ir Vilniuje. Bendraudavau su muzikantais, pats kviesdavau juos į Lietuvą, organizuodavau renginius, uždirbdavau pirmuosius pinigus – mokslams laiko tiesiog nebeliko. Vienos akademinės atostogos keitė kitas. Dėstytojai mane labai palaikė ir skatino tęsti, tačiau galiausiai šios studijos taip ir liko nebaigtos. 

Tuo metu į Vilnių buvau atvežęs populiarios ukrainiečių grupės „5’nizza“ atlikėją Sergejų Babkiną su soline programa, taip pat izraeliečių klezmer-roko grupę „Kruzenshtern Parohod“ iš Tel Avivo. Teko padirbėti su „Biplanais“, Aleksandru Makejevu ir kitais žinomais atlikėjais. Su „Biplanais“ iki šiol palaikome šiltus, draugiškus santykius. 

Vėliau panorau dar daugiau plėsti akiratį ir pradėjau gilintis į elektroninę muziką, atradau įvairias jos kryptis, subkultūras, didmiesčių garso estetiką. Organizavimas man visada teikė įkvėpimą, tačiau kartu tai buvo ir didelis iššūkis – sudėtingiausia ne surengti koncertą, o padaryti taip, kad jis būtų pelningas.

– Gimtinėje lankaisi retai. Ar pasiilgsti Pasvalio krašto, kuriame praleidai aštuoniolika metų? Ar dar turi kur sugrįžti? 

– Pradinę mokyklą baigiau Žadeikoniuose, vėliau mokiausi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Ilgą laiką nejaučiau jokio sentimentalaus ryšio su Pasvaliu, atrodė, kad viskas liko praeityje. Tačiau bėgant metams tai pasikeitė. Šiandien jaučiu vis stipresnę trauką gimtinei, nors realiai grįžti beveik nebeturiu pas ką. Visi artimiausi mano šeimos nariai persikėlė gyventi į Klaipėdą. Pasvalyje liko draugai ir keli klasiokai, su kuriais iki šiol palaikome gyvą ir nuoširdų ryšį. 

Ryšiai su kai kuriais mokytojais nenutrūko iki šiol. Paskambinu pirmajai savo mokytojai Reginai Kačerauskienei, maloniai pasikalbame, pasidalijame mintimis. Šiltą, artimą ryšį palaikau ir su mano klasės gimnazijoje auklėtoja Vitalija Skardžiuviene. Dabar, jau būdami suaugę ir patys dirbdami pedagoginį darbą, bendraujame visai kitaip, mus sieja ne tik profesiniai reikalai, bet ir nuoširdi žmogiška pagarba. Visada sakau, kad šios mokytojos man davė labai daug – kaip žmogui ir kaip būsimam pedagogui. 

Ypač branginu tradiciją, kurią perėmiau iš savo pradinių klasių mokytojos Reginos – gimtadienio proga kiekvienas vaikas gauna knygą. Šią tradiciją tęsiu pradėjęs dirbti su savo auklėtiniais.

Auklėjamoje klasėje yra 19 mokinių, todėl jau mokslo metų pradžioje paruošiu 19 vienodų knygų, ir kiekvienam jų gimtadienio dieną padovanoju. Pernai visi gavo grožinę knygą vaikams „Mergaitė su šautuvu“ – apie partizanų ryšininkę ir jos patirtį bunkeryje, paremtą liudininkų prisiminimais ir istorine medžiaga. Šiemet pasirinkau vaikišką knygą apie mirtį. Manau, kad vaikai turi suprasti, kas yra gyvenimo ciklas, net jei esame linkę saugoti juos nuo sunkių temų. Pastaruoju metu tėvai apie tai kalba vis rečiau, neveda vaikų į laidotuves, todėl jie nepažįsta mirties kaip esaties, kuri egzistuoja šalia mūsų. Ją reikia priimti, suvokti, nebijoti. 

Prisimenu ir savo paauglystę gimnazijoje, nebuvau pats ramiausias mokinys. Auklėtoja Vitalija niekada negrūmodavo, nors ne kartą esu buvęs „prigautas“ ir rūkantis, ir kitose istorijose. Viską išspręsdavome žmogiškai, be konfl iktų ir be tėvų kvietimo į mokyklą. Istorijos mokytojas Saulius Skardžius, savo savitu humoru ir charizma, tikriausiai buvo tas žmogus, kuris mane paskatino domėtis istorija ir vėliau rinktis su ja susijusias studijas.

– Pedagogikos studijuoti niekada neplanavai. Kas tau yra pedagogo profesija? 

– Iš tiesų pirmasis pasirinkimas buvo kitoks. Šiaulių universitete planavau studijuoti socialinį darbą ir reabilitaciją, tikėjausi ateityje dirbti su žmonėmis, patiriančiais įvairių priklausomybių ar kitų gyvenimo sunkumų. Ši sritis man visada kėlė smalsumą, nes darbas su žmonėmis man natūraliai artimas. Tačiau tais metais grupė nesusirinko, ir man pasiūlė rinktis specialiąją pedagogiką ir logopediją. Pabaigęs studijas galiu pasakyti – tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. 

Dar studijuodamas pirmame kurse gavau pasiūlymą dirbti mokykloje. Specialiųjų poreikių vaikų daugėjo, o specialistų šiai sričiai labai trūko. Šiemet jau penktą rugsėjį pasitinku kaip pedagogas. Ir galiu atvirai pasakyti – sunkiausia ne darbas su vaikais, o sistemos dalykai. Raktą į vaiko širdį dažniausiai randu greitai, tačiau metodai, kurie veikė prieš dvidešimt metų, šiandien nebeefektyvūs. Vaikai keičiasi, o kartu turime keistis ir mes. 

Mokausi ir aš iš savo mokinių. Jie daug ką parodo, daug ko pamoko. Mano dabartinėje mokykloje mokinio padėjėju dirba saleziečių vienuolis iš Italijos. Jis taikliai pastebėjo: „Mokinį Lietuvos mokyklose valdo skambutis, o mokytoją – programa.“ Iš esmės taip ir yra. Pasigendu didesnio dėmesio vertybėms, emociniam ugdymui. Galime pripildyti vaikų galvas raidžių ir skaičių, bet jei jie išeis iš mokyklos nemokėdami būti empatiški, mandagūs, negebėdami suprasti ir priimti kitą žmogų – prarasime esmę. 

Jauną žmogų reikia auginti ir lavinti visapusiškai, ne tik išmokyti matematikos, istorijos ar chemijos, bet padėti jam tapti geru, stipriu, pasiruošusiu gyvenimui. Man pedagogika – ne darbas. Tai tarnystė. Aš padedu vaikams suprasti pasaulį ir jo taisykles, kad pasitaikius pirmai gyvenimo audrai jie būtų pasirengę atsilaikyti. 

– Tavęs pilna visur: kuri, groji, organizuoji renginius, dalyvauji šiuolaikinio meno projektuose. Papasakok apie kol kas analogų Lietuvoje neturintį tavo projektą – eksperimentinį teatrą.

 – Druskininkuose esame įkūrę eksperimentinį teatrą „Somnium“. Tai visiškai naujos koncepcijos sceninis menas, kuris netelpa į jokius tradicinius apibrėžimus. Jis nuolat kinta, nepasikartoja, neprisiriša nei prie konkrečios erdvės, nei prie aktorių ar formų. „Somnium“ – tai garso, šviesos, kūno, erdvės, estetinio potyrio ir pramogos sintezė. Spektakliu to nepavadinsi. Tai vienkartinis meninis aktas, sapnas, vizualinis ir emocinis išgyvenimas. 

Teatras sujungia kūrybingus menininkus iš įvairių Lietuvos miestų. Idėja gimė kelionių metu. Kelerius metus su specialiųjų poreikių ir kitais mokiniais vykome į Italiją – į Romą, Neapolį. Tai buvo galbūt vienintelė jų galimybė pamatyti kitą pasaulį, kitą kultūrą. Kelionių metu užsimezgė draugystė su kolege ir bendražyge Aušra Bocisaite, ir kartu nusprendėme įkurti teatrą. Kodėl jis veikia būtent Druskininkuose? Nes tai miestas, kuris man teikia daug kūrybinių impulsų. Jame, atrodo, net lengva sapnuoti – o „Somnium“ ir yra sapnas. 

Pagrindinė mūsų teatro idėja – nesistatyti rėmų. Kūrinys įvyksta tada, kai ateina laikas. Nėra repertuaro, nėra pastatymų grafi kų, nėra aiškiai nubrėžtų žanrų. Atvyksti, panyri, patiri. Ir viskas, kas įvyksta scenoje, yra vienkartis, nepakartojamas momentas. 

Šiuo metu daug dėmesio skiriu „Somnium“ teatro klubui. Norėčiau, kad tokio tipo modernioji kūryba, kuri jau tapo didmiesčių kultūros dalimi, rastų kelią ir į Pasvalį. Tikiu, kad Pasvalys gali aktyviau įsileisti šiuolaikinį meną, nes jis labai praturtina, provokuoja ir kviečia platesniam kūrybiniam mąstymui.