Gėlės lydi žmogų nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų iki paskutinio atsisveikinimo, tampa daugelio svarbiausių gyvenimo įvykių dalimi. Yra žmonių, kurie savo gyvenimą paskiria tam, kad šį grožį ir jausmą perteiktų kitiems. Viena jų – iš Saločių kilusi Akvilė Gabriūnaitė, šiandien kurianti gėlių magiją Pasvalyje. Vos prieš keletą mėnesių duris atvėrė jos „Gėlių studija AG“. Nors verslas dar jaunas, Akvilės pažintis su gėlėmis prasidėjo nuo fotografijos būrelio Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, kai fotografuodama gamtą ji vis dažniau objektyvu fiksuodavo gėlių žiedus. Šis pomėgis netruko peraugti į profesinį kelią, Akvilė pasirinko floristikos studijas ir šiandien džiaugiasi galinti savo kūryba dalintis su kitais.
Po floristikos studijų Akvilė dar kurį laiką grįžo prie fotografijos, rengė asmenines fotosesijas, fotografavo įvairias šventes. Tačiau noras būti arčiau gėlių ilgainiui nugalėjo. Ji įsidarbino viename Pasvalio gėlių salone, kur dirbo net šešerius metus. Iš pradžių floristės darbą dar derino su fotografija.
Mintis apie nuosavą saloną brendo ne vienerius metus. „Atsirado noras išeiti iš komforto zonos“, – prisimena Akvilė. Prireikė laiko apsispręsti, pasvarstyti, įveikti abejones. Pusmetį ji buvo išėjusi „atostogų“ nuo gėlių, įsidarbino degalinėje, vėliau buvo kelių mėnesių pertrauka, kol galiausiai, Vilniaus gatvėje, Pasvalyje, duris atvėrė jauki „Gėlių studija AG“.
„Kaip man pavyks? Baimės buvo nemažai, tačiau noras buvo didesnis už visas baimes. Džiaugiuosi artimų draugų ir šeimos narių paskatinimu, palaikymu ir pagalba. Viską pradėjau nuo nulio, pusę metų ieškojau patalpų, galima sakyti, pati jas ir šiek tiek pasiremontavau. Prabėgus keletui mėnesių, tik dabar pradedu po truputį suvokti, kad tai iš tiesų mano pačios gėlių salonas“, – džiaugėsi Akvilė.
Socialiniuose tinkluose šios studijos paskyra kasdien pasipildo vis naujomis puokščių kompozicijomis, salone visada žydi šviežios gėlės, o Akvilė sako dirbanti neskaičiuodama darbo valandų.
Floristės darbe netrūksta ir iššūkių, ypač tuomet, kai reikia pasirūpinti išvažiuojamąja švenčių puošyba. Tokiais atvejais tenka ne tik parinkti gėles ir dekoracijas, bet ir įsiklausyti į klientų norus, sukurti harmoningą, prie šventės tematikos ir erdvės derantį vaizdą.
„Vienas sunkiausių išbandymų, didelių erdvių, pavyzdžiui, salių ar lauko aikščių puošyba. Reikia išsiaiškinti, ko žmonės tikisi, kokias spalvas ir nuotaiką nori matyti. Dekoro visuma priklauso nuo jų vizijos, o mano užduotis – ją įgyvendinti“, – sako Akvilė.
Paklausta apie šiuo metu vyraujančias puokščių madas, Akvilė pastebi, kad žmonių skonis keičiasi, vis labiau vertinamas paprastumas ir natūralumas. „Dabar populiarėja lauko gėlių puokštės. Galbūt tai ženklas, kad pamažu atsitraukiame nuo anksčiau vyravusios pompastikos? Paprastumas turi savo žavesio, – svarsto floristė. Matau didelį pokytį, jei anksčiau dažniausiai prašydavo raudonų rožių, dabar žmonės vis dažniau renkasi saulėgrąžas, ramunes, dekoratyvinius česnakus, nori kažko įdomaus ir netikėto.“
Akvilė prisimena ir įspūdingus užsakymus. „Esu gavusi dovanų puokštę iš keturių šimtų rožių, o pati esu surišusi 150 rožių puokštę. Tokios kompozicijos kalba pačios už save, daugiau jokių priedų ir nebereikia.“ Ji šypsodamasi pasakoja ir apie kuriozišką atvejį, kai teko supakuoti tokio dydžio dovaną, jog ji prilygo jos pačios svoriui. „Buvo iššūkis, nes pati negalėjau jos pakelti, bet viskas įmanoma.“
Pasak Akvilės, jai svarbiausia ne parduotų gėlių kiekis, o emocija, kurią išsineša klientas. „Pats didžiausias komplimentas, kai žmogus sugrįžta su geru žodžiu. Jeigu matau, kad žmogui šiuo metu sunkiau, padarau akciją ar mažą staigmeną. Jei salone liko viena rožė, mielai padovanosiu ją klientui. Tokie dalykai kartais pradžiugina labiausiai.“
Nors tendencijos keičiasi, raudonos rožės vis dar išlieka visų laikų klasika. Jas mielai dovanoja ne tik moterims, bet ir vyrams ar net vaikams.
„Vyrams dažnai dovanojamos saulėgrąžos, dekoratyviniai česnakai ar strelicijų žiedai. Nežinau kodėl, bet jiems puokštės dažniausiai būna kuklesnės nei moterims. Vaikai labai mėgsta spalvotas gerberas, rožytes, tačiau kai ateina į saloną, pirmiausiai susižavi baltomis chrizantemomis. Neįsivaizduoju kodėl taip yra, bet tenka jiems paaiškinti, kad šios gėlės skirtos visai kitai progai“, – šypsosi floristė.
Akvilė nuolat susiduria ir su įvairiais žmonių susikurtais mitais, vienas jų, apie cukrų vandenyje. „Rožių ar kitų žiedų merkimas į vandenį su cukrumi tikrai nepadeda. Užtenka šalto švaraus vandens, o jei žiedas ant medinio koto, jį reikėtų merkti į karštą vandenį, kad žydėtų ilgiau. Kiekviena rūšis reikalauja savo priežiūros. Pavyzdžiui, geltonos rožės džiugina ilgiausiai.“
Nenupirktas, bet jau trumpesnio žydėjimo gėles ji išveža į kapines, aplanko savo artimųjų kapus ir gėlėms suteikia antrą gyvenimą. „Neapgaudinėju klientų, jei gėlė jau praradusi šviežumą, jos nepardavinėju. Jeigu žmogus nusivils, jis paprasčiausiai į saloną daugiau nebegrįš. O aš noriu, kad klientai grįžtų.“
Didžiausią įtampą ji jaučia per šventes, ypač prieš Motinos dieną. Tuomet salono šviesos dažnai neužgęsta iki antros valandos nakties. „Šiemet pritrūkau ne gėlių, o laiko ir darbo rankų, sukūriau virš penkiasdešimt puokščių, beveik nemiegojau dvi paras…“ – dalijasi floristė. Tačiau viską atperka žmonių šypsenos ir nuoširdūs padėkos žodžiai.
Niekada nebūna vienodų dienų. Atrodytų, kad pirmadieniai turėtų būti ramiausi, bet būtent pastarasis buvo vienas darbingiausių. Kiekviena diena atneša naujų iššūkių. Akvilė dirba viena, tačiau visada stengiasi rasti laiko kiekvienam klientui. Ji labai vertina kiekvieną žmogų, kuris pas ją užsuka. Stengiasi išklausyti, patarti, pasikalbėti.
Floristikos kelią ji sieja ir su savo močiute, kuri mėgo prie namų auginti gėles darželiuose. „Vaikystėje vis nuskindavau pačius gražiausius žiedus, bet močiutė niekada ant manęs nepykdavo. Dabar ji labai didžiuojasi mano darbu. Kiekvieną kartą vykdama į Saločius, visada jai vežu pačių gražiausių savo salono gėlių“, – pasakoja Akvilė.
Gėlės jai, daug daugiau nei augalai. „Kartais pajuokauju, kad prie gėlių negalima rėkauti ir keiktis. Su jomis reikia elgtis kaip su žmonėmis – jos juk gyvos, galima su jomis net kalbėtis“, – sako šypsodamasi.
