Tai, kad vanduo yra gyvybės šaltinis, žinoma visiems, o Rytų išmintis byloja – kur baigiasi vanduo, baigiasi gyvenimas. Mūsų molingų lygumų kraštas šio neįkainojamo turto kol kas dar turi į valias. Tik dažnai nesusimąstome, kiek pastangų ir lėšų reikia įdėti, kad, atsukę čiaupą, galėtume mėgautis kokybišku vandeniu. Tad kiekvienas naujas gręžinys, vandens kokybės gerinimo įrenginys ar kita vandentvarkos ūkiui modernizuoti skirta investicija yra didelio dėmesio vertas įvykis vietos bendruomenės gyvenime. Gegužės antroje pusėje tokį džiaugsmingą įvykį patyrė Manikūnų kaimo gyventojai – iš naujojo gręžinio vanduo pagaliau pasiekė gyvenamuosius būstus.
„Pasvalio vandenų“ direktorius Algimantas Mataitis ir Manikūnų bendruomenės pirmininkė Justina Špokienė papasakojo šio įvykio priešistorę. A. Mataitis minėjo, kad Manikūnų vandentiekį įmonė iš bendruomenės perėmė tik 2022 m. gruodį. Kalbėdamas apie kaimuose ir miesteliuose perimto vandentvarkos ūkio istoriją, direktorius atkreipė dėmesį, kad visais atvejais jis praktiškai būdavo kritinės būklės – dar kolūkių laikais įrengti gręžiniai smarkiai susidėvėję, mechanizmai dažnai gesdavo. Ir tik nagingų vietos gyventojų pastangomis vandentiekis vos „gyvybę rodydavo“. Tad ir tiekiamo vandens kokybė, jei apskritai galima tokį žodį naudoti, nesiskyrė nuo vandentiekio būklės. „Pasvalio vandenims“ perėmus apverktinos būklės vandentiekį, žmonės vos ne kitą dieną pradėdavo reikalauti kokybiško geriamojo vandens. Toks pat vaizdas, anot A. Mataičio, buvo ir Manikūnuose.
Manikūnų bendruomenės pirmininkė, Namišių seniūno pavaduotoja J. Špokienė sakė, kad iš senojo gręžinio vanduo su įvairiomis priemaišomis seniai nebetiko maistui gaminti. Tad, anot bendruomenės vadovės, per 130 žmonių turinčio kaimo gyventojai gelbėjosi, kaip kas išmanė – sėmė vandenį iš šulinių, jų neturintieji „bambaliais“ veždavosi net iš Pasvalio viešųjų vandens kolonėlių. Galiausiai drumzlinas vanduo iš senojo gręžinio išvis nustojo tekėti. Laimė, pagalbos ranką ištiesė bendruomenės pirmininkės tėtis ūkininkas Vitalijus Steponavičius – nuo praėjusių metų spalio mėnesio iš jo sodyboje įrengto gręžinio vanduo laikinai buvo tiekiamas kaimo gyventojams.
A. Mataitis paaiškino, kad senojo, sutrūkinėjusios kolonos Manikūnų gręžinio nebuvo įmanoma suremontuoti. „Pasvalio vandenims“ sukaupus naujam gręžiniui reikalingų pinigų, buvo paskelbtos pirkimo procedūros. Jas laimėjo Vilniuje registruota UAB „Artva“, kurios istorija prasideda dar 1958 m. „Artvos“ darbininkai naują gręžinį įrengė senojoje vandenvietėje, šalia jau savo laiką atitarnavusio tokios pat paskirties įrenginio. Gręžimo darbai užtruko beveik mėnesį. Kol buvo pasiektas 149 metrų gylis, teko įveikti maždaug 60 metrų storio dolomito sluoksnį. Manikūnų apylinkėse dolomitas slypi maždaug 20 metrų gylyje. „Kur nors prie Vilniaus, smėlėtame grunte, panašus gręžinys tikriausiai būtų baigtas per kelias dienas“, – toliau aiškino A. Mataitis. Naujas Manikūnų vandens gręžinys „Pasvalio vandenims“ atsiėjo per 35 tūkst. eurų. Jei ne minėtas dolomito sluoksnis, gręžinys būtų kainavęs 20–30 proc. pigiau.
„Pasvalio vandenų“ direktorius A. Mataitis patikino, kad iš naujojo gręžinio tiekiamas vanduo atitinka kokybės reikalavimus. Idealus jis būtų, jei būtų pakloti nauji vamzdžiai ir kaime stovėtų vandens gerinimo įrenginys. Direktorius užsiminė, kad ateityje Manikūnuose vandens gerinimo įrenginį reikės statyti.
Baigdamas pokalbį, „Pasvalio vandenų“ direktorius priminė tai, ką akcentuodavo kiekvieno pokalbio metu – palyginti su kitomis savivaldybėmis, mažesnę vandens ir nuotekų tvarkymo kainą mūsų rajono gyventojams lemia Pasvalio miestas ir joje esančios pramonės įmonės. Pirmiausia – AB „Pieno žvaigždės“ Pasvalio sūrinė. Tuo tarpu iš kaimų ir miestelių vartotojų dažniausiai gaunamos tik „katino ašarų“ dydžio pajamos.
Direktorius užsiminė ir apie investicinį „Pasvalio vandenų“ projektą iki 2027 m. Deja, jis nėra tokios apimties, kokios tikėtasi. Apie tolesnes investicijas į Savivaldybės vandentvarkos ūkį sutarėme kalbėti rugsėjo mėnesį.
