Pajiešmeniuose – nauja pramoga adrenalino fanatikams

Neseniai feisbuke pasirodė skelbimas, kad Pajiešmeniuose, Taikos gatvėje, buvusioje galvijų fermoje, galima išvysti karinę ekipuotę primenančiais drabužiais vilkinčius ginkluotus žmones, imituojančius kovinius veiksmus. Vietos gyventojų prašoma neišsigąsti – tai tik žaidimas. Iš šalies grėsmingai atrodantys šautuvai tėra kopijos, šaudančios plastikiniais šratais, kurie nėra pavojingi nei dalyviams, nei aplinkiniams.

Skelbimo autorius – pasvalietis Marius Preibys, įkūręs pirmąją mūsų rajone šratasvydžio žaidimų erdvę „Lithilas“.

Užsienis nesuviliojo 

Pasvalyje, Joniškėlio gatvėje, augusio Mariaus gyvenimas panašus į tūkstančių šios epochos bendraamžių. Baigęs mokyklą, jis įstojo į Šiaulių kolegiją studijuoti informatikos. 

– Nors kompiuteriai patiko, mokslai sekėsi ne per daug gerai. Studijas baigiau tam, kad baigčiau. Vieno bičiulio tėvas, dirbęs užsienyje, ieškojo darbuotojų. Žadėjo gerą atlyginimą, nemokamą apgyvendinimą, maitinimą. Taip atsidūriau Vokietijoje, kur pusantrų metų ploviau automobilius, – prisimena Marius. 

Vaikinas sako, kad pagrindinį šios kelionės tikslą – susikurti savarankiško gyvenimo pagrindus – pasiekė. Per tuos pusantrų metų pramoko kalbą, nusipirko automobilį, susitaupė pinigų, pamatė kitokį – laisvesnių, paprasčiau į gyvenimą žiūrinčių europiečių – pasaulį. 

Tačiau šviesios patirtys niekaip nekompensavo niūrios kasdienybės. 

– Kalbu apie tamsiąją lietuvių emigrantų gyvenimo pusę, kur kasdienybę užpildo alkoholis, konfliktai, avarijos, sužalojimai, nuolatinės nesąmonės. Visa tai buvo šalia, ir greitai supratau – ne dėl to čia atvykau. O ir žadėtų pasakiškų turtų niekas neskubėjo žarstyti. Tad grįžau į Lietuvą, – pasakoja Marius. 

Grįžo gyventi į Pasvalį 

Iš Vokietijos Marius grįžo į Pasvalį – pas mamą ir seserį. Kaip pats prisipažįsta, gerą pusmetį nerado sau vietos, o vėliau išvyko į Kauną. Ten dirbo įvairius darbus, kol galiausiai pateko į logistikos įmonę. 

– Kadangi mokėjau rusų kalbą, pradėjau nuo vairuotojų paieškos. Vėliau ėmiausi fūrų darbo planavimo, vairuotojų priežiūros ir kitų vadybinių reikalų, – pasakoja Marius. 

Logistikos srityje jis dirbo ketverius metus.

Pernai mirė Mariaus mama. Gyvenimo draugė Ieva, nors pati kilusi iš Kelmės, pasiūlė grįžti į tėviškę – kad būtų lengviau vienai likusiai dvejais metais už Marių jaunesnei seseriai Gabijai. 

Prieš Naujuosius metus pasvalietis išėjo iš darbo, o vasario mėnesį pora persikėlė į Pasvalį. 

Ieva dirba vienoje verslo konsultavimo įmonėje, o Marius šią savaitę po kelių mėnesių pertraukos vėl pradėjo dirbti – įsidarbino Panevėžyje įsikūrusioje logistikos kompanijoje. 

Ferma virto kovų lauku 

Šratasvydis Mariaus gyvenime atsirado atsitiktinai. Tačiau, kaip dažnai nutinka, vieno pabandymo užteko – ir ši adrenaliną kelianti pramoga „užkabino“ ilgam. 

– Tuoj po karo Ukrainoje pradžios draugai pasiūlė nuvažiuoti į Vilnių išbandyti šratasvydį. Nors po pirmo karto buvome labai pavargę, man patiko. Nesu buvęs nei šaulys, nei savanoris, bet laikyti ginklą, kad ir netikrą, rankose patiko. Ko gero, suveikė vaikystės prisiminimai – valandų valandas praleisdavau prie kompiuterio šaudydamas virtualius blogiečius. Po pirmo karto buvo antras, trečias… Pakviečiau kartu Ievą, jai taip pat patiko, – pasakoja Marius. 

Prieš gerus metus jis ėmė svarstyti, kad tokios pramogos reikėtų ir Pasvalyje. Pradėjo dairytis patalpų. Iš pradžių buvo nusižiūrėjęs apleistą pastatą kitapus Žadeikių miško, bet susitarti dėl jo nepavyko. Tinkamos patalpos pasirodė esančios ir čia pat – Pasvalyje, Mūšos gatvėje, bet nepavyko susisiekti su savininku. Ir tuomet Marius feisbuke pamatė skelbimą apie nuomojamą seną fermą Pajiešmeniuose. Apžiūrėjo, sukirto rankomis ir ėmėsi darbo. 

– Ieva pasiūlė suvežti iš namų nereikalingus daiktus – duris, parketlentes, paletes ir t. t. Gabija atnešė senų staltiesių ir jas nuspalvino. Taip visų trijų – mano, Ievos ir Gabijos – vaizduotė bei darbas virto kliūčių, barikadų ir užtvarų ruožu, skirtu varžymuisi, – pasakoja Marius. 

Jau surengti keli bandomieji žaidimai, kuriuose dalyvavo Mariaus draugai ir artimieji. Atsižvelgiant į jų pastabas, buvo atliktos tam tikros žaidimų erdvės korekcijos. 

Pramogos organizatorius sako, kad kol kas naudojama tik nedidelė dalis turimos teritorijos. Planuose – naujas kliūčių ruožas ir šratasvydžio poligonas po atviru dangumi. Ar svajonės virs realybe, priklausys nuo to, kiek ši atrakcija bus paklausi. 

Pagrindinis principas – sąžiningumas 

Šratasvydžio esmė – karinių veiksmų imitacija, naudojant realistiškai atrodančius ginklus, šaudančius 6 mm skersmens plastikinėmis kulkelėmis. Tai sportas, strateginis komandinis žaidimas, o kartu – ir taktinių įgūdžių lavinimo priemonė. 

– Skirtingai nei dažasvydyje, kai pataikius lieka dažų dėmė, šratasvydyje viskas paremta sąžiningumu. Kliudžius priešininką matomų žymių nelieka, tad apie pataikymą turi prisipažinti pats žaidėjas. Sąžiningumas – pagrindinis šio žaidimo principas, – tikina Marius. 

Svarbią vietą šioje pramogoje užima dalyvių saugumas. Nors plastikiniai šratai daugiausia gali palikti mėlynę ar kraujosruvą, labiausiai pažeidžiama vieta – akys. 

– Profesionalūs žaidėjai dažniausiai dėvi tik apsauginius akinius. Aš savo klientams siūlau viso veido apsaugą. Taip pat rekomenduoju turėti pirštines ir šaliką arba kaklaskarę – kaklo oda labai jautri, – žaidimo subtilybes aiškina Marius. 

Prieš žaidimą visi dalyviai praeina griežtą instruktažą. Jo metu ne tik paaiškinama, kaip naudotis ginklais ir kokios taikomos žaidimo taisyklės, bet ypač akcentuojamas saugumas. 

Kovoms naudojami specialūs šratasvydžio ginklai. 

– Patys pigiausi kainuoja nuo 30 eurų, bet yra ir tokių, už kuriuos galima pakloti ir 5 000. Tai – preciziškai pagamintos realiai naudotų ar vis dar naudojamų ginklų kopijos. Visgi svarbiausia ne išvaizda, o tai, kas viduje – šaudymo mechanizmas. Ginklai būna skirtingos galios, tačiau jų naudojimą griežtai reglamentuoja ir prižiūri Lietuvos šratasvydžio federacija. Prieš kiekvienas viešas varžybas ginklai yra patikrinami, kad jų galia būtų vienoda ir neužtikrintų pranašumo ar nesukeltų pavojaus žaidėjams, – aiškina Marius. 

Prasidėjus kovai, Marius Preibys nebūna tik pasyvus stebėtojas. Jis saugiu atstumu stebi žaidimą, prižiūri, kad visi dalyviai dėvėtų apsaugas, laikytųsi nustatytų taisyklių ir iš anksto suderinto scenarijaus. 

Beje, visos kovos yra filmuojamos, o vaizdo įrašai vėliau atiduodami dalyviams.

Šiuo metu „Lithilas“ koncentruojasi į nedideles, 12–14 žmonių, grupes.

Adrenalinas 

Nors su jėgos struktūromis – kariais, savanoriais ar šauliais – Marius Preibys nesusijęs, kontaktinės testosteroną ir adrenaliną keliančios sporto šakos jam nesvetimos. Gyvendamas Kaune lankė kikbokso treniruotes, o grįžęs į Pasvalį ėmė lankyti bokso užsiėmimus. 

– Nesu nutrūktgalvis, tačiau jei pasitaiko proga patirti aštresnių jausmų – neatsisakau. O šratasvydyje jų tikrai netrūksta. Kartais adrenalino tiek, kad tik grįžęs namo pajunti mėlynę ar atrandi po pataikymo atsiradusią kraujosruvą. Galbūt šis sportas ir neprilygsta lėkimui sportiniu motociklu, bet tai tikrai ne žvejyba, – šypsosi Marius.