Pasvalietė Viltė Tamulionytė jau metus darbuojasi veterinarijos felčere žemės ūkio kooperatyvo „Baltas lašas“ gyvulininkystės komplekse Meškalaukio kaime. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarinės medicinos šeštojo kurso studentė kartu su kitais ūkyje dirbančiais veterinarais šiuo metu rūpinasi virš 3 tūkstančių galvijų sveikata. Iki veterinarijos gydytojos diplomo Viltei liko vos vienas žingsnis – mažiau negu trys mėnesiai magistrantūros studijų. Neseniai ji atsikraustė arčiau darbovietės į Meškalaukį. Apsigyvenusi viename iš darbdavio darbuotojams suteiktų butų mėgaujasi kaimo ramybe.
Lietuvoje gyvulininkystės sektorius per tris dešimtmečius pažengė neįtikėtinai toli. Prieš keletą metų Meškalaukyje pastatytos vienintelės tokios Baltijos šalyse karvidės išsiskiria savo dydžiu, erdvumu, įranga bei moderniais ir tvariais sprendimais. Kooperatyvo įkūrėjas ir vadovas – danas Hans Kristian Nissen. Karvėms čia visą parą skamba klasikinė XVIII a. austrų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto muzika. Pasaulio šalių mokslininkai jau kelis dešimtmečius tyrinėja vadinamąjį Mocarto muzikos efektą. Jų tyrimuose galima surasti prielaidų, jog specifiniai Mocarto muzikos keliami virpesiai ir aukšti dažniai prasiskverbia visur, net į vandenį, stimuliuoja smegenų srities ląsteles, mažina stresą ir skatina produktyvumą.
Sunkiau gydyti ne gyvūną, o „įtikti“ jo šeimininkui
2019 metais Viltė Tamulionytė baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją ir įstojo studijuoti veterinariją. Nuo vaikystės lydėjusi meilė gyvūnams tiesiu keliu atvedė link tvirto apsisprendimo ir svajonės išsipildymo.
„Niekur kitur stoti nesvarsčiau. Aš visada galvojau, kad dirbsiu su smulkiais gyvūnais, kačiukais, šuniukais, įkursiu savo gyvūnų prieglaudą ir „gelbėsiu pasaulį“. Dar būdama abiturientė pasiprašiau pas veterinarijos gydytoją Pavelą Isajevą, dirbantį privačioje veterinarijos klinikoje Pasvalyje, stebėti gyvūnų operacijų ir kitų medicininių procedūrų. Norėjau pasitikrinti, ar nepatirsiu didelio streso ir išsigandusi neprarasiu sąmonės, pamačiusi kraują ir prapjautą kūną. Taip nenutiko, priešingai, buvo labai įdomu, kartais paprašydavau, kad ir man leistų pabandyti ką nors „paknebinėti“. Tad drąsiai išvažiavau studijuoti, o gydytojas P. Isajevas tapo pirmuoju mano įkvėpėju, savotišku „mentoriumi“, padėjusiu galutinai apsispręsti. Mes ir toliau bendraujame bei dalinamės patirtimi“, – pirmuosius savo pasirinkimo žingsnius prisiminė būsimoji veterinarė.
Pasak jos, tokios praktikos būtinos dar prieš studijas, nes kai kurie tik tapę studentais ir atsidūrę operacinėje supranta, jog dėl patiriamų stiprių emocijų ir streso negalės dirbti tokio darbo. Pradėjus studijuoti, ją labiausiai išgąsdino pirmas kursas, kuriame buvo dėstoma vien tik sausa teorija, gyvūnų anatomija, nebuvo jokios praktikos tik milžiniškas krūvis, lyginant su mokykliniais metais gimnazijoje. Antrame kurse jau turėjo pirmąją praktiką universiteto fermoje su stambiais gyvūnais – karvėmis. Tuomet ji iš karto supratusi, kad gydys ne kačiukus ir šuniukus, o stambiuosius gyvūnus. „Gydyti naminius gyvūnus lengviau, nei susikalbėti su augintinių šeimininkais. Vieni ateina nemaloniai nusiteikę, keldami savo reikalavimus. Kiti mėgsta pameluoti, pavyzdžiui, jog šuniuko neprišėrė kaulais. Daug sunkumų sukelia žmonių gėdijimasis pripažinti teisybę. Dirbant klinikoje įvairiausių istorijų ir neigiamų emocijų krūvis man pasirodė per didelis, todėl pasirinkau karvių fermas. Aš labai gerbiu smulkiųjų gyvūnų veterinarus, nes psichologiškai tai labai sunkus darbas“, – įsitikinusi mūsų pašnekovė.
Nuo trečiojo kurso būsimoji veterinarė stengėsi įgyti kuo daugiau praktikos – dirbo keliose fermose felčere Radviliškio ir Pasvalio rajonuose.
Padėjo gimti dvyniams
Šiuolaikinės technologijos Meškalaukio ūkyje leidžia užtikrinti ne tik pieno kokybę, bet ir aukšto lygio gyvulių gerovę. Fermoje įdiegta naujovė – karvių elgsenos analizės sistema. Kiekvienai karvei ant sprando pakabintas daviklis, kuris fiksuoja jos mitybą, atrajojimą, kiek laiko guli, kada rujoja ir kitus duomenis. Ši sveikatingumo programa leidžia gyvulio būklę stebėti esamuoju laiku. Visi duomenys keliauja tiesiai į kompiuterių sistemas. Taigi, Viltė kartu su kitais gyvulininkystės specialistais visus galvijų sveikatos rodiklius stebi kompiuteryje. Į kompiuterius gavę „aliarmo signalą“, jog karvės elgsena skiriasi nuo įprastinės, tiesiai iš melžimo aikštelės perkelia jas į ligonių erdvę – gydyklą.
„Darbų daug ir jie labai įvairūs, patys ir sėkliname, tiriame ultragarsu veršingumą, stebime jau apsiveršiavusių karvių būklę. Veterinarijos, kaip ir visų kitų sričių gydytojų, praktika įgyjama dirbant, todėl stengiuosi sukaupti kuo daugiau teorinių žinių ir patirties. Nemažai jos atsinešiau iš darbų ankstesniuose ūkiuose. Ne kartą yra pasitaikę sudėtingų, netradicinių klinikinių situacijų, kai reikia gerokai pasukti galvą ieškant susirgimo priežasčių ir gydymo būdų“, – vardija Viltė, nes gyvūną gydyti sunkiau, nei žmogų, jis nepasisako, kas jam yra ir kur skauda.
Paklausta apie įveiktus iššūkius, ji iki šiol prisimena, kaip sudėtingai veršiavosi viena karvė. Veršiavimosi dieną teko padėti veršeliams ateiti į šį pasaulį, nes jie buvo tarpusavyje susipynę. „Iš pradžių nežinojome, kad gims dvynukai. Ilgai vargome trise, du traukė, o man reikėjo išpainioti kojeles. Mums pavyko, veršeliai gimė visiškai sveiki ir stiprūs. Karvė iki šiol gyvena mūsų ūkyje. Dirbant kitame ūkyje rujojanti karvė buvo mane išmetusi per aptvaro tvorą. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai“, – šypsosi mūsų pašnekovė, ūkį vadindama savo antraisiais namais.
Karvių terapija
Viltė sako, jog nevalia pamiršti, kad tai yra gyvuliai ir jų elgesys gali būti neprognozuojamas. Karvė sveria apie penkis šimtus kilogramų, norint išvengti traumų, visada turi būti atsargus. „Lyginant su kitais, šiame ūkyje karvės yra ramios ir draugiškos. Reikia saugotis pačiam, o traumos dažniausiai įvyksta dėl skubėjimo. Pamirši pasisukti, toliau pasitraukti ir gausi spyrį į koją ar ranką. Beliks kaltinti tik save ir mokytis iš klaidų.“ Ūkyje yra ir itin draugiškų karvių, su kuriomis jos jau seniai susibičiuliavusios, kiekvieną dieną ateina pasisveikinti. Karvės atpažįsta žmones. „Pirmomis darbo dienomis manęs jos neklausė, dabar užtenka pamoti ir karvės nuolankiai keliauja į gydymo zoną. Reikia laiko joms prisijaukinti“, – sako Viltė.
Viltė mėgsta stebėti karves, tyrinėti jų charakterius. „Nėra dviejų vienodo charakterio karvių. Vienos smarkesnės, kitos lėtesnės, stebinčios aplinką, smalsios, viskuo besidominčios. Yra ir „bjauraus“ charakterio, mėgstančių apsistumdyti, norinčių visur dominuoti. Kaip visur, taip ir gyvūnų pasaulyje – vyrauja hierarchija. Yra bandos „lyderė“, paskui kurią seka kitos.“
Ūkyje niekada nebūna vienodų dienų ir nusistovėjusios darbo rutinos, nes nežinai, kas tą dieną nutiks. Po sunkios darbo dienos susikaupusi įtampa geriausiai išsisklaido nuėjus į vieną jos ypač pamėgtų jaunų telyčaičių fermą. Būnant su gyvūnais, juos apsikabinant, glostant, užplūsta ramybė.
Pasaulyje vis labiau populiarėja naujas nusiraminimo būdas – karvių terapija. Jau ir karvės, ne tik žirgai ar šunys, tampa terapiniais gyvūnais. Specialiuose ūkiuose auginami terapiniai gyvūnai – miniatiūrinių veislių karvės. Seanso metu galima atsipalaiduoti jas glostant ar net žaidžiant, tačiau sveikatos ekspertai vis dar nesutaria dėl klinikinės terapijos naudos.
Ar lengva būti veterinare, felčere, juk tai ne pati moteriškiausia profesija? Viltė atvira: „Keičiasi nusistovėjęs sovietmečio laikų požiūris. Mūsų kurse mokosi labai daug merginų, o bendramoksliai vaikinai iš viso nebeina prie karvių. Anksčiau veterinarais dirbdavo vien tik vyrai. Atlikdama praktiką Radviliškio rajono ūkyje, kuriame dirbo vien tik veterinarai vyrai, turėjau ilgokai įrodinėti savo sugebėjimus ir kompetencijas, jog esu verta ir sugebu dirbti šį darbą. Įsitvirtinti buvo sunku, bet pavyko.“
Bėgant laikui vyksta pokyčiai, vyresnioji veterinarijos gydytojų karta pamažu išeina į pensiją. Lietuvos gyvulininkystės sektoriuje vis dar labai trūksta veterinarijos gydytojų, o jauni specialistai čia ypač laukiami.
