Kai ligoninėje gimus sūnui Jokūbui pasvalietė Julija Miknė – minibook.lt įkūrėja – gavo standartinį dovanų rinkinį naujagimiui, vienas ten buvęs daiktas jai nepatiko. Vedama intuicijos, kad galėtų padaryti geriau, moteris ėmėsi veiklos, kuri iš pradžių atrodė kaip smagus laisvalaikio užsiėmimas, bet per trejetą metų peraugo į verslą. Šiandien jos kuriamos lavinamosios kortelės vaikams sulaukia vis didesnio populiarumo, o kūrybingų minčių nestokojanti moteris neslepia turinti daug ambicingų idėjų bei planų.
Kartu su sūnumi gimė ir verslo idėja
Julija gimė ir augo Girsūduose. Mykolo Romerio universitete baigė politikos ir vadybos studijas. Po jų grįžo į tėviškę, kur kelerius metus dirbo sesers Monikos vyro Donato Zajarsko reklamos kompanijoje „Donix“ maketuotoja. Vėliau – Biržų rajone esančioje mėsos perdirbimo įmonėje „Agaras“ vadybininke, atsakinga už darbą su užsienio klientais.
Julijos sutuoktinis Jonas daug metų sukasi statybų versle.
Prieš trejus metus porai gimė pirmagimis Jokūbas. Jo atsiradimas tapo ne tik naujo šeimos gyvenimo etapu, bet ir verslo pradžia.
– Ligoninėje gavome standartinį dovanų rinkinį naujagimiui, kuriame buvo ir kūdikiams skirtos lavinamosios kortelės. Jos man nelabai patiko, ir pagalvojau, kad galėčiau padaryti geriau. Ta mintis manęs nepaleido. Tiesą pasakius, labai norėjau iš karto sėsti prie kompiuterio ir maketuoti. Tačiau Jokūbėlis buvo labai neramus vaikas, augęs ant mano rankų, tad pirmus tris jo gyvenimo mėnesius neturėjau jokios galimybės imtis kitų darbų. O kai tik tokia proga pasitaikė, ėmiau maketuoti pirmą kūdikiams skirtą lavinamųjų kortelių rinkinį, – prisimena Julija.
Moteris pasakoja, kad tai – anaiptol ne naujas išradimas. Tokios kortelės pasaulyje žinomos ir gaminamos jau daugybę metų. Jos skirtos lavinti mažųjų dėmesio koncentraciją, skatinti regos vystymąsi, stimuliuoti smegenų veiklą, lavinti motoriką ir t. t.
– Pirmą rinkinį sudarė šešios dvipusės kortelės su juodai baltais piešiniais. Ką tik gimęs kūdikis mato nespalvotai. Nuo trijų mėnesių ima skirti ryškias, o nuo šešių – mato jau visas spalvas. Kiekvienam šiam etapui yra skirtos atitinkamos kortelės. Mums, suaugusiesiems, kartais atrodo, kad čia nieko rimto. Bet kai aš savo Jokūbėlį paguldydavau ant pilvo priešais į sieną atremtą kortelę, jis dvidešimt minučių ją apžiūrinėdavo. Tokia veikla labai teigiamai veikia vaikų vystymąsi, – pasakoja verslininkė, prisipažindama, kad prieš gimstant sūnui perskaitė daugybę informacijos apie vaikų raidos ypatumus.
Verslas auga kartu su sūnumi
Pirmojo rinkinio kūrimas ir gamyba užtruko metus. Per tą laiką keitėsi kortelių dizainas, forma, pakuotės. Teko ieškoti spaustuvių, kurti internetinę parduotuvę.
– Tuomet net nebuvo minties, kad tai gali tapti verslu. Veikiau – veikla, kurią galima derinti su vaiko priežiūra. Net vyrui per daug nepasakojau, ką planuoju daryti, bijojau, kad nesupras. Jis visuomet mane palaiko, bet… kurti korteles kūdikiams – pripažinkime, neskamba labai patraukliai, – šypsosi pašnekovė.
Pirmąją lavinamųjų kortelių partiją Julija pristatė prekiauti Pasvalio knygynui, parduotuvei „Aideam“, paskelbė apie jas savo internetinėje svetainėje.
– Pirmasis užsakymas atėjo iš vienos vilnietės mamytės, kuri mane sekė „Instagram“ tinkle. Suvokiau, kad tai nėra masinio vartojimo prekė. Kūdikių nėra tiek daug, o ir ne visos mamos skuba tokias korteles pirkti. Skelbiau apie savo produktą socialiniuose tinkluose ir laukiau. Vieną dieną sulaukiau žinutės iš „Lietuvos ryto“ portalo – pakvietė duoti interviu rubrikai „Tėvai ir vaikai“. Papasakojau, ką darau, ir daugiau apie tai nebegalvojau.
Vieną vakarą su vyru buvome pirtyje. Išėjusi radau nuo daugybės žinučių paraudusį telefoną. Pasirodo, buvo publikuotas mano interviu ir žmonės sveikino su debiutu. Bet svarbiausia – internetinėje parduotuvėje atsirado net šeši nauji užsakymai. Pamačiusi juos, verkiau iš laimės – iki tol buvau gavusi tik tą vienintelį iš „Instagram“.
Netrukus išleidau kortelių rinkinius su abėcėle, skaičiais, spalvomis ir t. t. Dabar mano pagrindinė auditorija – ne kūdikėliai. Jiems jau nebeskiriu daug dėmesio, nes pačiai tai nebėra aktualu. Jokūbas auga, o kartu su jo poreikiais keičiasi ir mano verslas, – tikina Julija.
Kinija
Dabar populiariausia minibook.lt prekė – lietuviškai įgarsintos lavinamosios kortelės. Tai – interaktyvus žaidimas, kurį sudaro 112 kortelių su 224 lietuviškais žodžiais. Įdėjus kortelę į nedidelį prietaisą, galima išgirsti, kaip skamba joje parašytas žodis.
– Idėja kilo naršant internete. Pamačiau tokias angliškai kalbančias korteles ir pagalvojau, kaip būtų smagu, jei tokios egzistuotų ir lietuvių kalba. Bet tuomet net nekilo mintis, kad tokį dalyką galėčiau sukurti pati. Vėliau vienoje parduotuvėje aptikau lietuvišką tokio tipo produktą. Pagalvojau – jei kažkam pavyko, gal įmanoma ir man? Greitai supratau, kad visi keliai veda į Kiniją.
Parašiau kelioms įmonėms ir gana greitai radau kompaniją, kuri sutiko imtis šio projekto. Ar nebuvo baisu? Manau, čia labai pravertė darbo „Agare“ patirtis – ten mano pagrindinė užduotis buvo bendravimas su užsienio klientais, todėl rašyti ar skambinti į svetimą šalį man niekuomet nebuvo problema.
Produkto kūrimas užtruko – reikėjo sukurti ne tik kortelių dizainą, bet ir jas įgarsinti. Tai, beje, dariau namuose, pasislėpusi po antklode, kad nesigirdėtų pašalinių garsų. Žinau, kad kai kurie konkurentai tai daro profesionaliose įrašų studijose, tačiau garso įrašų specialistai man paaiškino, kad prietaiso, kuriuo atkuriami įrašai, garso kokybė nėra tokia aukšta, jog būtų galima aiškiai atskirti, kur įrašas buvo darytas. Todėl viską nusprendžiau atlikti pati.
Baisiausia buvo tada, kai reikėjo pervesti pinigus – gamyba pradedama tik po apmokėjimo. Tai nebuvo milžiniška suma, bet tikrai ir ne keli šimtai eurų. Dabar ima juokas, bet tada buvo daug nerimo: kur tie pinigai pateks? Ar nebus apgaulės? Kaip viskas atkeliaus į Lietuvą? Kaip reikės tvarkyti dokumentus?
Labai padėjo vyro palaikymas. Jonas tiesiog pasakė: „Daryk nedvejodama!“ Jis buvo visiškai įsitikinęs mano sėkme.
Pirmoji siunta keliavo du mėnesius. Iš pradžių laivu, vėliau – traukiniu. Vėlavo dėl pūgų Kazachstane. Bet galų gale prekės atkeliavo į Girsūdus. Kai kurjeris iškrovė dėžes prie laiptų, neslėpsiu – jausmas buvo nepakartojamas. Kaip mažas vaikas daugiau nei valandą dėliojau kiekvieną kortelę ir klausiau, kaip ji skamba.
Tą patį vakarą paskelbiau apie jas internete, ir nutiko tai, ko visiškai nesitikėjau – mane užgriuvo užsakymų lavina.
Įgarsintos kortelės pažymėjo naują minibook.lt veiklos etapą. Hobis tapo verslu. Mėgstama veikla – darbu. Ir aš drąsiai galiu sakyti, kad šios lietuviškai įgarsintos kortelės buvo praėjusių metų absoliutus pardavimų lyderis. Ir tai – ne tik mano atvejis. Tokį produktą Lietuvoje gamina penkios įmonės, ir visų jų pardavimai labai geri. Aš pataikiau į tinkamą rinkos segmentą – tuo labai džiaugiuosi, – pasakoja Julija Miknė.
Beje, sėkmingas bendradarbiavimas su Kinijos partneriais paskatino pasvalietę ten gaminti ir paprastas lavinamąsias korteles.
– Labai norėjau, kad visos mano kurtos kortelės būtų gaminamos Lietuvoje. Tačiau greitai supratau, kad mūsų šalyje niekas su manimi nenori kalbėtis. Gal spaustuvės per daug užimtos? Gal joms neįdomūs tokie nedideli užsakymai? Bendravimas sekėsi labai sunkiai. Apėjau knygynus ir pamačiau, kad panašūs produktai gaminami Lenkijoje arba Kinijoje. Bandžiau užmegzti kontaktą su lenkais, bet jie labai sunkiai bendrauja angliškai. Supratau, kad teks eiti tiesiai į Kiniją. Kadangi jau turėjau patirties, nesunkiai perkėliau ir kortelių spausdinimą į šią tolimą šalį, – verslo užkulisius atskleidžia Julija.
Ne „kalbančios“, o „įgarsintos“
Lavinamoji prekė mažiems vaikams, atrodytų, pats nekalčiausias dalykas pasaulyje. Tačiau verslo džiunglėse nė vienas negali jaustis visiškai saugus.
– Vieną gražų saulėtą rytą gavau laišką iš teisininkų kontoros, kuriame buvo pranešta, jog žodžių junginys „lietuviškai kalbančios kortelės“ yra patentuotas. Aš nebegaliu jo nei rodyti, nei naudoti reklamoje. O būtent taip ir buvo pavadintas mano produktas. Nieko panašaus nebuvau patyrusi – labai išsigandau. Skambinu vyrui, o balsas dreba. Atrodė, kad jau tuoj reikės sėsti į kalėjimą. Jonui, kurio verslas gerokai rimtesnis, tai tik sukėlė juoką.
Pati konsultavausi su teisininkais. Buvome susirinkę visi tokių kortelių gamintojai, kurie kaip ir aš, gavo tokius laiškus, ir tarėmės, ką daryti. Svarstėme net užginčyti tą patentą, nes tai nėra unikalus, specialiai sukurtas produktas – tiesiog vertinys iš anglų kalbos. Tačiau galiausiai nusprendėme, kad visi persivadinsime į „lietuviškai įgarsintas korteles“ ir tuo baigsime šį konfliktą.
Iš tiesų tas pavadinimo pakeitimas jokios neigiamos įtakos mano pardavimams neturėjo. Tik labai gaila skaitmeninio turinio – įrašų, filmukų, reklamos socialiniuose tinkluose, kuriuos visus reikėjo pašalinti, – prisimena verslininkė. – Jei ne tas vienintelis incidentas dėl patento, daugiau nieko blogo apie konkurentus negalėčiau pasakyti. Konkurencijos nejaučiu. Toks produktas yra reikalingas, paklausus ir, tikiu, visuomet atsiras, kas jį gamina.
Nesijaučia dirbanti
Pasibaigus vaiko auginimo atostogoms, Julija, nors jai ir buvo siūlomos geresnės sąlygos, nebegrįžo į Biržuose esančią mėsos perdirbimo įmonę.
– Direktorei pasakiau, kad jau nebebūsiu ta pati darbuotoja, kokia buvau iki sūnaus gimimo. Mano gyvenimas visiškai „persikrovė“ – nebegalėsiu be problemų iki vidurnakčio tvarkyti reikalų. Juolab man sekasi su minibook.lt. Man tai patinka ir aš nejaučiu, kad dirbu, – tikina Julija.
Moteris daug investuoja ne tik į savo produktus, bet ir į asmeninį tobulėjimą. Ji priklauso smulkiųjų verslininkų asociacijai, dalyvauja „Spiečiaus“ (Inovacijų agentūros sukurtos bendradarbystės erdvės, kuriose nemokamai teikiamos paslaugos pradedančiajam verslui) veiklose bei mokymuose.
Neseniai J. Miknė buvo atrinkta į devynių mėnesių mentorystės programą, kurioje patyrę verslininkai ir įvairių sričių specialistai neatlygintinai dalijasi savo žiniomis bei patirtimi su augti ir tobulėti siekiančiais verslo atstovais.
– Man sako – samdyk žmogų. Bet aš pati noriu viską suprasti. Mane labai domina prekės pardavimo procesai. Tik tada, kai juos žinosiu ir suprasiu, galėsiu nuspręsti, ką turiu (ir ar turiu) samdyti, – įsitikinusi verslininkė.
Planų ir vizijų kūrybingai moteriai netrūksta:
– Norėčiau išbandyti užsienio rinkas. Galvoju pagaminti angliškas korteles ir pabandyti jomis prekiauti per globalias internetines prekyvietes, tokias kaip „Amazon“. O didžioji svajonė – su savo prekėmis atsidurti didžiųjų knygynų ir žaislų parduotuvių lentynose. Tai labai nelengvas kelias, kuris, ko gero, neduos ir didelės finansinės naudos, bet man velniškai įdomu sukurti produktą nuo A iki Z ir jį parduoti.
