Vieną pirmųjų pavasariškų dienų Vilniuje susipažinome su Justina Vaitkevičiūte, kilusia iš Narteikių. Ji – laisvai samdoma rinkodaros ir komunikacijos vadovė, padedanti įvairioms Lietuvos įmonėms pristatyti savo veiklą pasauliui. Viena jų, šiandien Justinai pati svarbiausia, yra nevyriausybinė organizacija „Blue / Yellow“ (liet. „Mėlyna ir geltona“), nuo 2014 m. renkanti lėšas pagalbai Ukrainos žmonėms. Pasikalbėjome ir apie pačios Justinos įdomiausias gyvenimo patirtis bei svarbiausias pamokas, ir apie darbą, renkant paramą Ukrainai.
Knygos ir banglentės
Justinos tėvai – Bronius ir Laima Vaitkevičiai. Gimė tėčio gimtojoje Ignalinoje, o būdama vos kelių mėnesių apsigyveno Narteikiuose. Tėtis mokė pradinukus Švobiškyje, taip pat – rusų kalbos, mama – lietuvių kalbos mokytoja.
Taigi, pedagogai – abu Justinos tėvai. Taip pat ir seneliai! Bet spaudimo pačiai ja tapti nejuto – gal net priešingai. Tėvai kaip tik stengėsi parodyti priežastis, kodėl geriau rinktis kitą profesiją… Ir pati apie tai nesvarstė. Paklausta apie vaikystės svajones, pasakoja:
– Manau, kad buvau ramus ir tvarkingas vaikas. Vidinė pajodžarga „prasimušė“ tik vėliau gyvenime. Bet visada svajojau rašyti. Mano tėvai, seneliai daug skaitė, ir man tai visada buvo svarbu. Bet, galvoju, reikia dar pagyventi, kad galėčiau ką nors parašyti. O kai dar nebūsiu sena – prieš pasikeičiant klubo sąnarį – svajoju pagyventi Portugalijoje. Dieną plaukioti banglente, vakare rašyti, – šypsosi, keliais sakiniais nupiešusi svajonių idilę.
Tarp psichologijos ir rinkodaros
Justina buvo ir mamos mokinė bei auklėtinė. „Lietuvių kalbą jau tikrai gerai moku“, – neslepia pašnekovė. Ir minėtą trauką rašyti jaučia iki šiol. Taip pat nuo paauglystės domėjosi psichologija, namuose visuomet būdavo šios srities klasikų knygų. O kai rinkosi ateities studijas, per televiziją kaip tik rodė serialą „Sopranai: mafijos kronika“:
– Psichoanalitikė tokiame gražiame kabinete konsultavo mafiją. Įsivaizdavau, kad šis darbas taip ir atrodo, ir įstojau į psichologiją, – pusiau juokauja Justina.
Įgijo psichologijos magistro laipsnį. Ilgą laiką savanoriavo „Vaikų linijoje“. Nors asmeninių konsultacijų dar nėra teikusi, išsilavinimas dabartiniame darbe praverčia kiekvieną dieną – bendraujant su klientais, sprendžiant konfliktus, reklamuojant savo paslaugas ir, galų gale, vykdant rinkodaros projektus, kai reikia puikiai perprasti žmonių mąstymą bei emocijas. Ir, nors jau nemažai metų dirba šioje srityje, šiandien vėl gilina rinkodaros žinias vadovų magistrantūroje.
– Manau, gyvenime nereikia apsiriboti vienu vaidmeniu. Kuo daugiau jų gali išbandyti – tuo geriau. Mano suvokimu, žmogus yra kaip tekanti upė. Tave gali bandyti užtvenkti, nusausinti (ir pats bandai). Bet upės užtvankas išlaužia. Galvoju, jog reikia leisti tekėti, kur teka, – tiki pašnekovė.
Apie vidines pajodžargas
Pasišnekėjome ir apie kitas veiklas. Pavyzdžiui, šuolius nuo tramplino į vandenį. Šią avantiūrą išbandė prieš trejus metus:
– Kai per kovidą visi sėdėjom užsidarę, sugalvojau – reikia mokytis plaukioti banglente. Mano santykis su vandeniu sudėtingas – visada bijojau, nemokėjau plaukti, vaikystėje skendau. Bet ir visada buvo labai faina – vanduo, bangos, vandenynai… Nuvažiavau į pirmąją mokymosi stovyklą, išplaukiau į vandenį, ištiko panika ir didelės bangos audroje mane „suskalbė“. Baimė grįžo. Bet aš, kai noriu, esu pakankamai užsispyrusi. Mokytojas juokėsi iš manęs – pirmą kartą matė, kad kas nors taip bijotų dar būdamas krante. Ir sakė, kad šita mergina tikrai niekada negrįš. Bet kitą savaitgalį – laba diena! Po tos vasaros ėjau į baseiną mokytis plaukti. O beplaukiodama pamačiau šokinėjančius žmones… Pamaniau – koks nerealus laisvės jausmas. Ir trenerė pasiūlė prisijungti prie jų – nes vis plaukiau kreivai, viena akim stebėdama šuolininkus, – šypsosi.
Ir štai – pavyko įveikti ir vandens, ir aukščio baimę! Šuolio nesumeluosi – jei bijai ar šiaip viduje jautiesi prastai, nepavyks. Iššokęs į orą, pamiršti visas pozityvias afirmacijas – kūnas tiesiog elgiasi taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Tačiau tai – nepakartojama gyvenimo mokykla. Nes dažnai už baimės fasado – kažkas, kas tau potencialiai labai svarbu. Besimokydama šuolių į vandenį, kasmet vyksta į stovyklą Kroatijoje… Be to, noras įveikti savo paties baimę ir aplinkinius žmones paskatina atsiverti.
Kalbantis apie kitus įsimintinus gyvenimo nuotykius, pašnekovė iškart mini trijų savaičių savanorystę Borneo saloje pas antropologę Birutę Galdikas – žymiausią pasaulyje orangutanų tyrinėtoją.
Ką lietuvė beveik mėnesį veikė Azijos džiunglėse?
Borneo saloje statusą išreiškia patys keisčiausi dalykai, pavyzdžiui, – kiek namie augini laukinių gyvūnų. B. Galdikas iš vieno tokio žmogaus nupirko visą privatų zoologijos sodą – su krokodilais, žiojančiais nasrus laukiant maisto iš praeivių, sulaužytomis letenomis meška ir t. t. Justina kartu su kitais savanoriais griovė jų narvus ir rengė infrastruktūrą edukaciniam centrui. B. Galdikas ne tik daugybę metų dirba, kad geriau pažintų ir išsaugotų orangutanus, bet ir apskritai siekia keisti visuomenės požiūrį į laukinės gamtos išsaugojimą. O Lietuvą dažnai mini kaip pavyzdį šalies, kuriai labai svarbus ryšys su gamta – tiek folklore, tiek šiandienos įpročiuose. Visada mielai priima ir lietuvių savanorius.
Justinos širdies klientas – „Mėlyna ir geltona“
– Turbūt visi mes pereiname etapų, kai norisi save „dėti“ į tvarkingą rėmą. Ir aš norėjau „vesti“ save pagal tvarkingą scenarijų. Bet pamačiau, kad tai – nei smagu, nei įdomu, nei man skirta… Labai džiaugiuosi, kad aplink mane daug laisvų žmonių, kurie taip pat stengiasi į save įsiklausyti. Kad ir Jonas, „Blue / Yellow“ įkūrėjas (Jonas Oehman – aut. past.). 2014-aisiais Ukraina dar nelabai kam rūpėjo, o jis savo misiją vis tiek tęsė, visai neturėdamas pinigų. Ukrainiečių kariams veždavo savo paties batus. Negyveno pagal kažkokį nustatytą standartą ir šiandien tai yra didžiausia Vakarų Europoje paramos Ukrainai organizacija.
Dar pašnekovei studijuojant bakalaurą, sustiprėjo polinkis rašyti. Kad jį išnaudotų, įsidarbino viešųjų ryšių agentūroje Vilniuje. Pirmieji klientai – Biržų laidojimo namai, Kėdainių krematoriumas ir viena prostatos vėžio kampanija. „Startavau mirties pramonėje, bet po tiek metų galiu pasidžiaugti, kad visi mano klientai – labai gyvi“, – juokauja rinkodaros specialistė.
Pavyzdžiui, teko dirbti su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, atnaujinant LRT prekės ženklą. Šiandien konsultuoja įvairias įmones – nuo biologijos, technologijų srities iki paramos organizacijų. Ji atsakinga už įmonės rinkodaros strategiją – išgryninti, kokią vertę prekės ženklas kuria pasauliui ir kaip tai perduoda žmonėms. Pripažįsta, jog „Blue / Yellow“ – jos širdies klientas: „Kaip ir visi lietuviai, noriu atiduoti duoklę kovai prieš blogį – noriu kokiu nors būdu prie to prisidėti.“
Aukos – ir iš solidarumo, ir iš baimės, pykčio ir skaudžios atminties
Jau treji metai karo. Kaip keičiasi paramos mastai? Žmonių būsena? „Blue / Yellow“ rinkodaros vadovė atvirai pasakoja:
– Organizacijos viduje turime tokį posakį: „Geriausias marketingo specialistas mums yra rusas. Nes kai rusai padaro ką nors baisaus, kas sukrečia (pavyzdžiui, Bučos įvykiai pradžioje), žmonės aukoja. Dabar prie „komandos“ prisijungė ir antras marketingo specialistas – Donaldas Trumpas. Pastebėjome dinamiką – žmonės labai reaguoja į įvykius aktyviau aukodami. Tai pagrindiniai „trigeriai“.
Taip pat per tuos trejus metus atsirado labai daug palaikančių Ukrainą nuolatos. Nuo veiklos pradžios surinkome daugiau nei devyniasdešimt milijonų eurų paramos. Lietuviai aukoja ir iš baimės, kad kas nors gali nutikti mums patiems, jei Ukraina pralaimės.
Kartais aukoti kiek sustojama – nes žmonės negali nuolat išbūti tame neigiamų naujienų sraute. Bet tai nėra tema, kuriai esame abejingi, nes pernelyg gerai atsimename, kas buvo. Lietuviai tuo labai išsiskiria. Užsienio fondų atstovai negali atsistebėti, nes savo mentalitetu esame išskirtiniai visame pasaulyje. Bet man atrodo, tiesiog turime per daug gerą atmintį.
Ir turime pyktį. Kartais net svarstome – ar žmonės aukoja Ukrainai, ar aukoja prieš rusus? Motyvaciją atskirti kartais sunku.
„Jie nėra vieni“
J. Vaitkevičiūtė trumpai priminė, kokia yra „Blue / Yellow“ reikšmė:
– Tiesiogiai iš Ukrainos gauname prašymus. Tikslingai ieškome to, ko reikia. Pavyzdžiui, vasarą ieškojome šaldytuvo lavonams laikyti. Didžioji „Blue / Yellow“ jėga – kad pagalbą suteikiame efektyviai ir greitai.
Teikiame neletalinę paramą – tai yra, neteikiame ginklų. Didžioji dalis humanitarinės pagalbos – kariams. Taip pat – medicininė pagalba, kurios nebegauna pafrontėje gyvenantys civiliai žmonės. Todėl iš Lietuvos vyksta savanorių medikų komanda.
Mes siunčiame ukrainiečiams žinią, kad jie nėra vieni, ir pasaulis nuo jų nenusisuko. Kiek Ukrainai reikės pagalbos – tiek ją teiksime, – pabrėžia.
Pasikalbėjus apie Justinos gyvenimo patirtis ir darbą su „Mėlyna ir geltona“, paklausiau – ko palinkėtų skaitytojams? Tiek galvojant apie vykstantį karą, tiek apie save pačius:
– Linkiu nelikti abejingiems blogio akivaizdoje. Jei matome, kad pasaulyje, mūsų aplinkoje vyksta kažkas neteisingo – parodyti savo balsą, jog su tuo nesutinki. Kaip gali prisidėti – prisidėti. Ar užstodamas žmogų, kurį kas nors neteisingai puola, ar paaukodamas Ukrainai, ar, galų gale, parodydamas savo balsą, kai kas nors engia tave patį. Tai man atrodo svarbiausia.
