Prano Pliuškos gimtinė vaizdingame Molėtų krašte, prie dviejų nuostabių ežerų – Bebrusų ir Rudesos. Pasvalys jam visada atrodė esantis kažkur labai toli. Molėtuose baigė vidurinę mokyklą, nuo mažens aktyviai sportavo, mėgo beveik visas sporto šakas, o ypač krepšinį, rankinį, futbolą, lengvąją atletiką. Įstojo į tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą Kaune, rankinio specialybę, po studijų įsidarbino toje pačioje mokykloje, kurią buvo baigęs. Po trejų metų jaunas ir perspektyvus specialistas tapo Molėtų rajono technikos sporto klubo direktoriumi.
Molėtai visuomet garsėjo savo auto-motokroso trasomis, todėl tekdavo organizuoti ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių turnyrus. Rūpinosi visomis organizacijomis, susijusiomis su techninėmis sporto šakomis – autokroso, motokroso, šaudymo, sukarintos daugiakovės. Šioje srityje jis padirbėjo nuo 1987 iki 1992 metų. Ir staiga viskas baigėsi.
Netikėti gyvenimo pokyčiai
„Skaitydamas laikraštį vietoj vienos raidės pradėjau matyti dvi, kartais tekste jos imdavo viena po kitos išnykti. Regėjimo netekau per pusę metų, būdamas vos trisdešimt vienerių. Man tai buvo didžiulis šokas. Visiškai sveikas, staiga tapau neįgaliu. Gydytojai negalėjo paaiškinti vienos priežasties, akių tinklainę galėjo susilpninti galbūt dar kūdikystėje patirta rimta trauma. O gal persirgta ir nepastebėta lengva, negydyta meningito forma, po daugelio metų smogusi į silpniausią kūno vietą? Anuomet visoje Lietuvoje buvo užfiksuotas ne vienas toks atvejis“, – skaudžią praeitį prisiminė Pranas. Su savo lemtimi jis jau seniai susitaikė, nieko nekaltina ir nesvarsto – kas būtų, jei būtų… Viską priėmė, ką skyrė likimas.
Jis turi giminaičių Lenkijoje ir Vokietijoje, todėl jaunystėje ne kartą buvo sukirbėjusi ne viena verslo kūrimo idėja. „Nežinau, kokiais keliais tie verslai mane būtų nuvedę. Kartais pagalvoju, gal ši negalia man daugiau davė, nei atėmė?“ – pasvarsto Pranas, dabar atskiriantis tik dieną nuo nakties ir truputį matantis ryškią saulės šviesą.
Pasak jo, šiais technologijų laikais neregiams beveik nebeliko neįmanomų dalykų. Jis pažįsta po avarijos regėjimą praradusį žmogų, nuo kalnų besileidžiantį pačiomis sudėtingiausiomis juodosiomis trasomis. Priekyje čiuožiantis instruktorius neregiui sako komandas, kurias jis girdi per ausines. Tai jau aukštasis pilotažas, reikalaujantis didžiulio užsispyrimo. Net ne kiekvienas matantis išdrįsta rinktis tokias trasas. Kitas pažįstamas su instruktoriumi vairuoja automobilį tuščiame aerodrome, specialioje trasoje, ten, kur nieko nėra.
Milžinišku greičiu į priekį žengiant informacinėms technologijoms, dirbtiniam intelektui – įvairioms paieškos balsu programėlėms, regėjimo negalią turintiems žmonėms atsiveria daug didesnės galimybės gyventi įdomų, visavertišką ir savarankišką gyvenimą. „Mūsų namuose dar nekalba tik šaldytuvas ir lygintuvas“, – pajuokauja Pranas. Prieš tris dešimtmečius apie visa tai buvo galima tik pasvajoti.
Patiki ne visi
Pranui iki šiol tenka įrodinėti, kad jis neregys. Žmonės netiki. Kartais ir specialiai jiems to nepasakoja, nusprendžia pagal situaciją. Įdomiausia būdavo, kai gatvės praeiviai imdavo klausinėti, kam jam reikalinga kasdienė pagalbininkė – baltoji lazdelė. Prieš kelis dešimtmečius ji Lietuvoje dar buvo nematyta ir neįprasta. Vieni galvodavo, kad tai metalo ieškiklis, kiti teiraudavosi, kodėl pasiėmė tik vieną slidžių lazdą…
Pasvalyje jis gyvena jau dešimt metų. „Dirbau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šiaurės rytų centre, mokiau žmones naudotis išmaniosiomis technologijomis, telefonais, kompiuteriais, kalbančiomis priemonėmis ir kitomis naujovėmis. Bendruose seminaruose susipažinome su Pasvalio rajono filialo pirmininke Rasa Rimkūnaite, užsimezgė graži draugystė, pradėjau dažniau atvažiuoti į Pasvalį. Sunkiausia buvo įprasti prie jūsų tarmės, labai keistai jausdavausi, atrodė, kad visi kalba vienodu balso tembru“, – prisimena Pranas.
Gyvenimo draugė Rasa – silpnaregė nuo vaikystės. Dviese gerokai lengviau įveikti kasdienybės iššūkius. Juos dažnai galima pamatyti kultūriniuose renginiuose, mėgsta lankytis kino teatruose, keliauti. Lietuvoje neregiams jau prieinamas kino ir teatro menas – naudojamas garsinis vaizdavimas, užsidėjus ausines pasakojama apie tai, kas vyksta ekrane ar scenoje, kai aktoriai nekalba. Aktyvios veiklos ir noro jiems niekada nepritrūksta.
Pranas savarankiškai Vyšnių gatve nueina į autobusų stotį, o iš ten jau keliauja į kitus miestus. Šį maršrutą ir gatvės orientyrus išmoko atmintinai, pasivaikščiojęs su matančiu lydinčiuoju. Džiaugiasi stotyje neseniai atsiradusiais neregiams skirtais aikštelių numeriais, kad netyčia nenuvažiuotų kita kryptimi. Prano kelionės sklandžios, jis nėra atsidūręs kitame mieste, nei planavo. „Autobusų vairuotojai, skubėdami kartais neįvažiuoja į stotelę ir stabteli tolėliau, o aš juk nematau, kad autobusas atvažiavo. Jeigu jie sumaišo stoteles, kartais taip ir lieku laukti neišvažiavęs…“ – priduria.
Išmoko gyventi tamsoje
Nesibaigiančias kuriozines situacijas Pranas galėtų pasakoti valandų valandas. Dabar jos atrodo linksmos, tačiau neseniai regėjimą praradusiam žmogui tai sukeltų slogius jausmus. Įsimintinesniais „nutikimais“ jis mielai dalinasi ir moka vaizdžiai juos papasakoti.
Dar gyvenant Molėtuose Pranas išsiruošė į banką. Tai buvo viena iš įprastinių jo kasdienybės dienų. Šalia pastato sutiktas paslaugus pažįstamas pasisiūlė palydėti, tačiau retas žino, kaip tai daryti teisingai. „Neregį, įsikibusį į reginčiojo alkūnę, reikia vesti truputį už savęs, ne priekyje, o mes į banką būtent taip ir įėjome. Jis atidarė duris ir mane įstūmė priešais save. Staiga visas banko šurmulys nutilo. Pagalvojau, kas dabar bus? Įvyko nesusipratimas, apsaugos darbuotojams pasirodė, kad į banką su įkaitu įsiveržė plėšikas. Visa laimė, kad mums neiškvietė policijos“, – šis įvykis Pranui įsiminė visam gyvenimui.
Daug istorijų nutinka keliaujant autobusais. Prieš šventes važiuodamas į Pasvalį, kartą jis atsisėdo sausakimšo autobuso gale šalia truputį „įšilusio“ bendrakeleivio. Visą kelią jis susigraudinęs Pranui pasakojo savo nenusisekusio gyvenimo istoriją. Žmogui reikėjo išsikalbėti. Galiausiai jis išsitraukė savo buvusios žmonos ir vaikų nuotrauką. Parodė ją Pranui. „Nenorėjau savo pašnekovo nuvilti ir neprisipažinau, kad nieko nematau… Jis vis tiek būtų nepatikėjęs“, – šypsosi Pranas.
Bėgant metams tenka prisitaikyti prie visiškai pasikeitusio gyvenimo – išmokti nieko nematant pasigaminti valgyti. Virtuvėje nepamainomos pagalbininkės svorį balsu pasakančios maisto svarstyklės ir kiti kalbantys prietaisai. Skirtingų reljefų ir formos indai padeda nepasimesti renkantis prieskonius. Pranas ir bulves skuta, ir savo mėgstamų blynų pats išsikepa. Jau seniai susigalvojo savitą kepimo sistemą, sudėtingiausia juos apversti. Pasiima mažesnę keptuvę, kurioje telpa trys blynai, apkepus vienai pusei, jis vieną blyną išima į lėkštę. Tuomet apverčia likusius du ir įdeda trečiąjį. Ar maistas tinkamas valgyti, orientuojasi pagal laiką arba kvapą. Nemėgsta ragauti.
Kasdienėje buityje, žinomoje namų aplinkoje Pranui nekyla didesnių problemų, todėl matančiam žmogui būtų sunku patikėti, kad jis neregys.
Bendraujant , pagal balso intonaciją jam intuityviai pavyksta nustatyti žmogaus charakterį, o išvaizdą belieka įsivaizduoti. „Mūsų akių projekcijos yra pirštai“, – akcentuoja pašnekovas.
Paroje pritrūksta laiko
Puikus humoro jausmas, sportinė veikla jam padėjo nenugrimzti į apatiją nuo pat pirmųjų dienų praradus regėjimą. Pranas iš klausos groja elektriniu klavišiniu instrumentu ir akordeonu. Muzika gelbsti visose gyvenimo situacijose.
Naudodamasis kalbančiu kompiuteriu, jis rašo straipsnius Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalui „Mūsų žodis“. Mėgsta klausytis audioknygų. Ir aktyviai sportuoja. Jo kolekcijoje daugybė bronzos bei sidabro medalių, iškovotų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sporto federacijos čempionatuose – disko, ieties metimo, rutulio stūmimo, plaukimo varžybose, ne kartą yra šokęs į tolį. Lengvosios atletikos varžybose bėgimo distancijas įveikia su drauge bėgančiu lyderiu, susikibus trumpa virvute. Pranas daug kartų tapo Lietuvos čempionu, už nugaros palikdamas gerokai jaunesnius varžovus.
Įvairiausių veiklų tiek daug, kad paroje kartais pritrūksta laiko. Vienas iš jo pomėgių – teatras, scenarijų rašymas. Pranas yra sukūręs šimtus humoristinių vaizdelių. Jo suburta Molėtų krašto žmonių su negalia humoro trupė „Molėtuvka“ prieš keletą metų atšventė kūrybinės veiklos 20-metį. Su teatro spektakliais apkeliauta kone visa Lietuva, tarptautiniai festivaliai užsienyje, sukaupta daug televizinės patirties. Jau kuris laikas jis vis pasvajodavo apie panašios teatro trupės kūrimą Pasvalyje.
Sumanymas po truputį įgyvendinamas – Pranas Pasvalio kultūros centre buria improvizacinio, humoristinio teatro grupę. Jis kviečia prisijungti mėgstančius vaidinti, norinčius linksmai praleisti laisvalaikį, pabendrauti ir pailsėti nuo kasdienybės rūpesčių.
