Sukako metai, kai Pasvalio lopšeliui-darželiui „Žilvitis“ vadovauja Zita Pocienė. Ta proga pakalbinome bene jauniausią mūsų rajono švietimo įstaigos vadovę apie pirmuosius iššūkius, darželio kasdienybę ir ilgą kasdienę kelionę iš namų į darbą bei atgal.
Anapus direktoriaus kabineto durų
Trisdešimt metų įstaigai vadovavusiam Armandui Abazoriui išėjus į pensiją, konkursą į darželio direktoriaus vietą laimėjo Zita Pocienė, kuri prieš tai čia dirbo socialine pedagoge.
Naujoji vadovė prisipažįsta, kad prabėgę metai buvo kupini iššūkių tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.
– Teko daug ką išmokti, „perlipti per save“, pakeisti mąstyseną. Viešieji pirkimai, sąskaitos, tabeliai – tai buvo tik maža dalis to, su kuo dirbant anapus direktoriaus kabineto durų niekuomet neteko susidurti. Informacijos kiekis, kurį reikėjo „suvirškinti“, buvo didžiulis. Ir supranti, jog turi viską žinoti, sužiūrėti. Tampi už viską atsakingas, – šypsosi Zita.
Pašnekovė prisipažįsta labai greitai pajutusi, jog dienos, kai buvo atsakinga už vieną konkrečią darbo sritį, baigėsi.
– Tu dirbi ir nuolat girdi barbenimą į duris. Kažkas ateina paklausti, kažkas su darbiniu ar asmeniniu klausimu. Kartą pasidarė įdomu, kiek pas mane apsilanko žmonių. Užsukus interesantui, užrašų knygelėje padėdavau brūkšnelį. Buvo eilinė, niekuo neišsiskirianti diena, kurios pabaigoje suskaičiavau apie trisdešimt brūkšnelių.
Nori to ar ne, pamažu sužinai, kas ką daro, ko kam reikia, kas serga, ką reikia pakeisti. Imi tuo gyventi, – pasakoja „Žilvičio“ darželio direktorė.
Jaučia kolegų palaikymą
Zita Pocienė pasakoja, kad pirmą mėnesį į darbą atvažiuodavusi gerokai anksčiau už kolegas, o darželį palikdavusi kone paskutinė.
– Net savaitgaliais veždavausi namo krūvą dokumentų. Po to supratau, kad taip negerai – perdegsiu. Kažkaip reikia atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. Tiesą pasakius, išeidamas iš darbo senasis direktorius taip pat linkėjo atrasti tą ribą.
Ar buvo akimirkų, kai klausiau savęs „ką aš čia darau?“ Žinoma. Juk, pasirašius darbo sutartį, tą pačią akimirką neatsirado žinių ir patirčių bagažo. Viena pirmųjų situacijų naujame darbe – skambina auklėtoja ir sako, kad susirgo ir neateis į darbą. Teoriškai žinojau, kad vieną žmogų reikės pakeisti kitu, bet kai sulaukiau to tikrojo skambučio, sėdėjau ir galvojau, ką dabar turiu daryti? Sako, kad atsinaujins kompiuterinė programa, su kuria dirbame, o aš dar ankstesnės versijos nespėjau perprasti. Visi kalba apie naujas apmokėjimo sistemas, o aš dar tik prie senosios bandau priprasti…
Laimei, turėjau atramą. Nemažai padėjo buvęs direktorius, kuriam skambindavau ir klausdavau… Dabar, iš mano perspektyvos, visai elementarių dalykų, pavyzdžiui, kaip sudaryti darbo grafikus. Tomis akimirkomis suvokiau, kiek daug kantrybės jam reikėjo šiame darbe, ir už tai nuoširdžiai jam padėkojau.
Palaikė vyras. Ir, žinoma, kolektyvas. Jaučiu, kad manimi pasitiki: pasidžiaugia kartais garsiai, kartais už akių, bet visada palaiko. Tiesą pasakius, buvau maloniai nustebinta, kad jie priėmė ne tik mane, ne tik pokyčius, bet ir patys ėmėsi iniciatyvos. Tikiuosi, kad jie nesigaili mane pastūmėję į šias pareigas, – šypsena papuošia Zitos veidą.
Kasdienybė, rūpesčiai ir svajonės
Praeitą vasarą Zita ištekėjo. Jos vyras Rimas dirba statybos projektų vadovu įmonėje, kuri tiek Lietuvoje, tiek užsienyje stato namus.
– Kad nebūtų viešų ir privačių interesų konflikto, aš negaliu samdyti savo vyro firmos darželio remonto darbams. Tačiau visuomet galiu gauti jo patarimą vienu ar kitu remonto klausimu. Ką nors darželyje tvarkantys meistrai nustemba, kai pasakau, jog čia turėtų būti daroma taip, o ne kitaip. Bando ginčytis, bet išgirdę, kad tai statybų inžinieriaus patarimas – nusileidžia, – juokiasi direktorė.
„Žilvičio“ darželyje yra devynios grupės, kurias lanko 90 vaikų ne tik iš Pasvalio miesto, bet ir aplinkinių kaimų bei miestelių. Juos čia atveža geltonasis autobusiukas.
– Prieš rugsėjo 1-ąją planavome, kad vaikų bus mažiau, bet atėjo dešimčia daugiau nei pernai. Už tai padėkojau kolektyvui ir ypač mokytojams, nes tai jų didžiausias indėlis. Jų renginiai, veiklos, bendravimas su tėvais daro mūsų įstaigą patrauklią, – įsitikinusi vadovė.
Daug metų vyravusi nuomonė, kad „Žilvitis“ skirtas daugiau specialiųjų poreikių vaikams, dabar nebeaktuali.
– Esame visiems. Nebesame tas Pasvalio rajono darželis, kuriame daugiausia specialiųjų poreikių vaikų. Jau 14 metų vykdome įtraukųjį ugdymą. Turime specialistų komandą, padedančią vaikams, kuriems reikia šiek tiek daugiau pagalbos pasiruošti mokyklai, – pasakoja Zita Pocienė.
Direktorė prisipažįsta, jog, kaip ir daugeliui rajono švietimo įstaigų, jiems trūksta psichologų, tačiau, esant reikalui, pagalbos sulaukia iš Švietimo pagalbos tarnybos (ji įsikūrusi tame pačiame pastate) specialistų.
Paklausta apie didžiausius vadovės rūpesčius, ji šypteli:
– Galvos skausmas kas kartą vis kitoks. Prieš rugsėjį – ar nepritrūks vaikų. Prieš naujuosius metus – ar pakaks pinigų. Kažkam išėjus į pensiją – kur rasti pamainą. Tačiau viskas yra išsprendžiama. Dabar ruošiamės naujam projektui – visos dienos mokyklai, kuris leis priešmokyklinukams ugdytis iki pat 18 valandos. Svajojame apie dviračių takų, aikštelių, sporto salės renovacijas, – dalijasi vadovė.
Važinėja iš Šiaulių
Zitos Pocienės diena prasideda anksti – pusę šeštos ryto. Keltis taip anksti reikia tam, kad po valandos galėtų iš Šiaulių išvažiuoti į Pasvalį.
– Aš taip važinėju jau pusantrų metų. Iš pradžių vargino. Buvo sunku. Ypač po ilgesnių atostogų ar žiemą, bet įpratau. Dabar ta valanda ir penkiolika minučių kelyje man neprailgsta. Tiesą pasakius, važiuoti nėra blogai. Kai grįžtu, iki Pakruojo galvoje sukasi darželio reikalai, o artėjant Šiauliams „persijungiu“ į buitinius dalykus – parduotuvė, vakarienė, namų ruoša. Tas pats važiuojant į darbą. Kol keliauju, galvoje susidėlioju, ką turiu padaryti, kam paskambinti ir t. t.“ – tikina Zita.
Ar didmiestis nenuvilios jaunos vadovės?
– Žinau, kad gyvenimas viską sudėlios į savo vietas, tačiau kol kas nesijaučiu „Žilvityje“ padariusi viską, ką planavau, todėl neplanuoju ką nors keisti.
