Laisvės gynėjas Algirdas Baronas: „Buvome jauni ir pasiryžę eiti iki galo“

Pirmadienį languose sužibėjusios žvakelės dar kartą priminė skaudų 1991 metų sausį. Nors dar daugybės žmonių atmintyje gyvos tos lemtingos dienos, bėgantys metai gludina aštrius skausmo ir netekties kampus, o žuvusiųjų atminimas pamažu tampa ritualu.

Kartais atrodo, kad tų dienų įvykiai išnagrinėti sekundžių tikslumu, tačiau kiekvienas naujas, galbūt iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas liudijimas yra nepaprastai svarbi Lietuvos istorijos dėlionės detalė. 

Detalė, kuri vietoj dažnai spekuliatyviai šaukiamo „ar už tokią Lietuvą mes kovojome?“, siūlo prisiminti tų laikų vienybę ir susiklausymą. 

Artėjančios Laisvės gynėjų dienos proga pakalbinome pasvalietį Algirdą Baroną – vieną pirmųjų atkurtos Lietuvos pasieniečių, Aukščiausiosios Tarybos gynėją ir žmogų, kasusį slaptą tunelį, apie kurį iki šiol sklando legendos.

Reikia! 

Algirdas Baronas gimė ir kartu su penkiais broliais augo Raudonpamūšės kaime. Kaip prisipažįsta dabar jau 67 metų vyras, nors anuomet iš tėvų buvo girdėjęs apie pokario baisumus, rimčiau apie Lietuvos valstybingumo atgavimą susimąstė prasidėjus Sąjūdžiui. 

1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė atstatanti savo Nepriklausomybę. O po keturių dienų Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos kontrolės postų įsteigimo“. Spalio 1 d. pradėta Lietuvos muitinės veikla, o lapkričio mėnesį veikė jau daugiau kaip 50 pasienio kontrolės postų, patruliavo užkardų tarnybos. 

Algirdas tapo vienu pirmųjų nepriklausomos Lietuvos pasieniečių. 

– Dirbau autobuso vairuotoju vienoje Pasvalio statybos organizacijoje. Prasidėjo Sąjūdis, buvo paskelbta Nepriklausomybė. Kai pradėjo rinkti komandą dirbti pasienyje, užsirašiau ir aš. Kodėl? Tame permainų laikotarpyje tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Reikia! 

Vidas Mockūnas, prieš tai dirbęs milicijoje, turėjęs laipsnį, ėmėsi rinkti pirmuosius pasieniečius. Buvo komisija. Joje – valdžios, milicijos atstovai. Klausinėjo apie baigtus mokslus, darbą, žiūrėjo, kokia sveikata. 

Jokių pažymėjimų, uniformų nebuvo. Davė tik „rūmuose“ (anuometis rajono vykdomasis komitetas – aut. pastaba) 1990 m. lapkričio 24 d. išduotą pažymą, kad esame įgalioti dirbti tokį darbą ir nuvežė prie sienos su Latvija. 

Buvome jauni, azartiški, nieko nebijojome. Vienintelė darbo priemonė – milicininko lazdelė, su kuria turėjome stabdyti ir tikrinti automobilius. Iš pradžių, tiesą pasakius, niekas per daug ir nestodavo. O ir ta išduota pažyma tebuvo jokios galios neturintis popieriaus lapelis. 

Aš dar iš tarybinių laikų turėjau KSNG (kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu ir spekuliacija) pažymėjimą (buvau neetatinis darbuotojas), tai žmonės jį žinojo ir parodžius be kalbų atidarydavo bagažinę. Dėl to pažymėjimo mūsų vadas Juozas Kiznis dažniausiai pirmiausia automobilių tikrinti siųsdavo mane. 

Po kurio laiko iš Pasvalio MSV atvežė statybinį vagonėlį. Jame jokių patogumų, tik stalas ir lova. Naktį du budėdavo kelyje, o du ilsėdavosi vagonėlyje. Vėliau atsirado užkardas. Pamainos viršininkai gavo juodas uniformas. 

Pamažu informacija, kad atsirado sienos, kad jos yra saugomos ir yra tam tikra kirtimo tvarka, pasklido tarp žmonių ir visi pravažiuojantys jau žinojo, kad patikrinimas privalomas, – tarnybos pasienyje pradžią prisimena Algirdas. 

OMON 

Netrukus po 1991 m. sausio įvykių sovietų karinės pajėgos ėmė puldinėti Lietuvos pasienio kontrolės punktus. Jų taikiniu tapo ir Saločių užkarda, patyrusi ne vieną specialios paskirties milicijos dalinio (OMON) ataką. 

Algirdui Baronui pavyko išvengti susidūrimo su smogikais. Tačiau su jais susidūrė buvęs kolega Bronius Daugėla. 

2018 m. laikraščiui „Šiaulių kraštas“ duotame interviu pasakojama: 

Buvo 1991 metų vasara, liepos 28 diena, sekmadienis. Važiuodamas į darbą B. Daugėla per radiją išgirdo, kad naktį buvo užpultas Saločių pasienio kontrolės punktas. 

B. Daugėla prisimena, kad tą dieną buvo taip karšta, jog net oras raibuliavo. Prie Saločių posto sėdėjo trise. Niekas nesitikėjo, kad agresoriai gali sugrįžti tą pačią dieną, dargi vidurdienį. Net nepastebėjo, kaip nuo Latvijos pusės prilėkė automobilis, iš paskos dar trys. Iš jų iššoko dvi dešimtys omonininkų. B. Daugėla kartu su kitais pasieniečiais puolė bėgti. Dviem pavyko pasislėpti netoliese buvusiame javų lauke, o Bronių sučiupo. 

Nusivedę šiaulietį į postą liepė jam nusirengti. „Likau tik su trumpikėmis ir kojinėmis. Liepė gultis ant žemės, daryti atsispaudimus ir kartoti „myliu Tarybų Sąjungą“. Man tai kas, galvoju, esu vestuvių muzikantas, galiu ir tokią „dainą“ sudainuoti“, – prisimena B. Daugėla. 

Kol B. Daugėla darė atsispaudimus, omonininkai šmirinėjo po muitinės postą, gąsdino muitininkes. Kai šiaulietis pasakė, kad daugiau nebegalįs daryti atsispaudimų, vienas iš omonininkų atstatęs automatą liepė stotis ir eiti į lauką. 

Prisiminus tą akimirką, vyrui užgniaužia gerklę, iš akių ima riedėti ašaros. Stovint priešais javų lauką su įremtu į krūtinę automatu beveik nebuvo abejonių, kad tai – paskutinė jo gyvenimo diena. 

Omonininkas liepė bėgti. Stingstančiomis iš siaubo kojomis Bronius nerangiai pasileido per lauką, javai pynėsi tarp kojų, ir tada išgirdo šūvį. Bėgo toliau nejausdamas kūno ir nesuprasdamas, ar dar gyvas, ar jau nebe. Kiek atitoko, kai pribėgo Mūšą, norėjo šokti į ją, bet upė buvo labai prižėlusi, pabūgo, kad įsipins į žoles ir nuskęs. Besiblaškant pakrante iš vandens išlindo du pasprukę bendražygiai. 

Dabar jau visi trys bėgo palei upę link vienkiemio, ketindami ten pasislėpti. Nepribėgus sodybos išgirdo šūvių papliupą. Išsigando, kad šaudo į juos, ir vėl slapstydamiesi pasileido atgal. Tik jau vėliau sužinojo, kad prie sodybos omonininkai šaudė ne į juos, o į kitą bėglį pasienietį. 

Omonininkai išvykdami netoli posto buvusioje autobusų stotelėje dar susprogdino dvi granatas. 

Nors ir neteko tiesiogiai susidurti su omonininkais, Algirdas prisipažįsta, kad nerimo ir baimės tomis dienomis netrūko. 

– Man, ačiū Dievui, to neteko patirti, bet viską žinau iš pirmų lūpų. Iš tų, kurie tai išgyveno. Atvažiuodavo, grasindavo, šaudydavo virš galvos, išrengdavo iki trumpikių, sumesdavo rūbus į vagonėlį ir viską padegdavo. Gerai, kad netoliese buvo „Aušros“ parduotuvė. Ten tiems, kuriuos išrengdavo, duodavo rūbų sugrįžti namo. Buvo baisu. Dalis vyrų pasitraukė iš tarnybos. Aš nebijojau – kaip bus, taip bus. Galų gale, juk pats pasirinkau tokią tarnybą. Būdavo, atvažiuoji, matai dar rūkstančius dūmus virš sudeginto vagonėlio, prisikabini guminę lazdą, tuščią pistoleto kabūrą (jas buvome gavę iš milicijos. Ginklo nebuvo, tad nešiojom labiau dėl psichologinio poveikio) ir eini dirbti ant kelio, – prisimena buvęs pasienietis. 

Priesaika 

Tragiškomis 1991 m. sausio dienomis Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės rūmus, televizijos bokštą, Spaudos rūmus gynė daugiau kaip 1 000 pasieniečių. Tarp jų buvo ir Algirdas Baronas.

– Nepasakysiu tiksliai dienos, bet sausio pradžioje aš važiavau savo žiguliu į sostinę tarnybiniais reikalais. Vežiau dokumentus, adresuotus krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui. Vos įvažiavus į Vilnių sustabdė milicija. Paklausė, kur važiuoju, ir liepė nebeskubėti, nes mieste tankai – mes niekur nepapulsime. Dar bandžiau važiuoti, tačiau pamatęs žaliąja zona judančius tankus ir minias žmonių, pasukau atgal. 

Netrukus pradėjo rinkti komandą važiuoti į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos. Pasisiūliau aš, Gintaras Linkevičius, Vidas Gasiliūnas, Rimvydas ir Virginijus Gutauskai, dar keli. Iš viso – aštuoni žmonės. Manau, važiavome tie, kurie buvom drąsesni. 

Atsisveikinti su šeima buvo labai sunku. Žmona verkė. Sūnums, tada vienam buvo 12, kitam 13 metų, pasakiau, kad važiuoju ginti Lietuvos laisvės ir kad manęs neužmirštų. 

Tačiau niūrias mintis netruko pakeisti jaunatviškas entuziazmas, o kai Vilniuje pamatėme daugybę žmonių, degančius laužus – nuotaika iš viso pasikeitė, – mintimis į daugiau nei trijų dešimčių senumo įvykius grįžta pasvalietis. 

Parlamento gynėjai sausio 11 dieną 14 valandą davė priesaiką Tėvynei. Vyrus pasveikino Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius, palaimino kunigas R. Grigas.

– Davė gal 45 minutes apsispręsti, kas nenori duoti priesaikos. Mačiau daug tų, kurie išėjo. Tarp jų buvo ir ne vienas tuometis Aukščiausiosios Tarybos apsauginis. Iš mūsų komandos, veikiausiai, pasitraukė vienas. Vienu metu priesaiką ginti Lietuvą davė daugybė žmonių, per kelis aukštus. 

Mus suskirstė komandomis, kurių kiekviena gavo tam tikrą zoną. Mūsiškė buvo paskirta į pirmą aukštą. 

Žmonių buvo daug. Valgyti atnešdavo. Cigarečių, kas rūkė, gaudavo tiesiai iš gamyklos, nepjaustytų, ilgų. Buvo telefonas ir visi norintys galėjo namo paskambinti nemokamai. Atėjus nakčiai čia pat ir miegojome – kas ant kėdžių, kas ant grindų. 

Dažnai ateidavo Jonas Gečas (Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininkas, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas – aut. pastaba), Audrius Butkevičius. Butkevičius buvo labai supratingas, visuomet pats ramus ir skatinęs aplinkinius nepulti į paniką. 

Ar nebuvo baisu? Ne. Buvome sutarę, kaip elgsimės, kas ką darys, jei išliks, kaip ir kur trauksis. Bet greta buvo ir dvejonė – bus puolimas ar ne? Visą laiką buvau nusiteikęs optimistiškai ir tikėjau, kad viskas baigsis gerai. 

Apskritai ten vyravo gera nuotaika. Mačiau, kad buvo vienas kitas pasimetęs. Bet šiaip – šurmulys, juokai, dainos. Labai svarbus buvo ir žmonių, esančių išorėje, palaikymas – laužai, dainos, giesmės – teikė stiprybės.

Mūsų ginklai – guminės lazdos, armatūros gabalai, vienas kitas šautuvas. Protu suvokėme, jog prieš rimtą ginkluotą puolimą atsilaikyti nepavyks. Tačiau buvome jauni ir pasiryžę eiti iki galo. Jei reikės – griebti priešui už gerklės. Nepasiduoti, – emocijų neslepia Algirdas. 

Tunelis 

Daug metų atrodė, kad kalbos apie tunelį, vedantį iš Parlamento iki po Gedimino prospektu nutiestą kolektorių, kuriuo sovietų kariuomenės atakos atveju galėtų pasitraukti aukščiausi Lietuvos vadovai ir bent jau dalis gyvų likusių deputatų, tėra lakios fantazijos vaisius. Apie slaptą kelią nieko nežinojo nei dalis įtakingų to meto politikų, nei patikimų parlamento gynėjų. 

Visgi prieš bene dešimtmetį paaiškėjo, jog toks tunelis iš tiesų buvo iškastas. 

Kaip negausiuose šia tema duotuose interviu pasakojo tuometis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, pirminė tunelio paskirtis – užkardyti galimą sovietų karių puolimą požeminiais keliais. Netoli Parlamento po žeme buvo tuneliai, kuriais nutiestos įvairios komunikacijos. Jei sovietai būtų sugalvoję juos panaudoti puolimui, slaptas takas būtų panaudotas kontratakai. 

Kita paskirtis – iš karto po sausio 13-osios atsiradęs poreikis išeiti iš Parlamento rūmų nepastebėtiems priešininkų. 

„Po sausio įvykių, kai Parlamentas buvo apsuptas gynybiniais įtvirtinimais, o aplinkui buvo gana daug sovietų kariškių, mums reikėjo rasti būdą įnešti į Parlamentą ir išnešti iš jo reikalingas medžiagas, kai kada ir ginklus, reikėjo išsiųsti žmones į užduotis taip, kad stebintys išorėje nematytų, kas vyksta. Aš ir pats porą kartų naudojausi šiuo tuneliu, kai važiavau susitikti su svarbiais asmenimis, pavyzdžiui, lenkų „Solidarumo“ karinio sparno organizacijomis aptarti galimybių rengti mūsų karius jų stovyklose. Reikėjo, kad priešininkai negalėtų stebėti šių susitikimų, ir, kai išeidavau tuneliu, esantiems išorėje atrodydavo, jog tuo metu esu rūmuose. Tai buvo aktualu ir kitiems politikams“, – 2015 m. www.balsas.lt žurnalistams aiškino A. Butkevičius. 

Galima rasti informacijos, kad tunelį vasario pabaigoje kasė vienos pasienio užkardos vyrai. Tik niekur nedetalizuojama, kad tai buvo pasvaliečiai. 

– Nežinau, kodėl šiam darbui buvom pasirinkti mes – Pasvalio užkardos vyrai. Gal taip vadai nusprendė, gal kad iki tol gerai dirbom pasienyje. To negaliu pasakyti. Bet vėlgi, kai pagalvoju apie tuos, kurie tai darėm, suprantu, kad ieškojo drąsesnių. 

Dirbome vadinamojoje katilinėje, kur buvo prikrauta daugybė nebenaudojamų baldų. Į tą vietą daugiau niekas negalėjo patekti. O ir mes patys iš ten niekur išeiti negalėjom. Valgyti, cigarečių atnešdavo Alfredas Remeika iš Vaškų, iš kažkur „suveikė“ „Šilelį“ – taip ir gyvenome. Vieni kasa, kiti ilsisi, treti saugo įėjimą į patalpas. 

Apie tai, kas ten vyksta, žinojo tik Vytautas Landsbergis, Jonas Gečas ir Audrius Butkevičius. 

Grindyse buvo išmušta skylė. Tada pakankamai giliai kasėme. Pasiekus reikiamą gylį pradėjome kasti tunelį. Darbams vadovavo žmogus, turėjęs tokios patirties. Jis žinojo, kaip reikia kasti, kaip atramas statyti. 

Darbo įrankiai – kastuvėliai ir laužtuvai. Smėlis buvo pilamas į kibirus, šie keliami rankomis į viršų ir pilami į maišus. Niekas viršuje taip ir nesuprato, iš kur atsiranda tie maišai su smėliu, kurie buvo dedami prie langų ir durų. 

Apačioje – karšta, trūksta oro. Išlendi visas šlapias, atsikvepi ir vėl lendi kasti. 

Mūsų aplankyti ateidavo Rasa Rastauskienė (dabar – Juknevičienė). Atnešdavo naminio kumpio, dešrų. Bet į vidų nepatekdavo. Ką darome, nežinojo. 

Kasant radome žmogaus kaukolę – atidavėm A. Butkevičiui. 

Kasėme maždaug dvi savaites. Ant įėjimo į tunelį buvo užstumta spinta. Ten jų buvo daugybė. Nežinodamas niekada nesugalvosi, kad už spintos – įėjimas į slaptą taką. 

Baigus darbus Audrius Butkevičius atnešė sutartis, kurias pasirašę įsipareigojome dešimt metų saugoti tunelio paslaptį. Anuomet buvau pasiutęs ir pasirašydamas dokumentą ministrui leptelėjau, ar pasirašius dokumentą negausiu kulkos į nugarą. Už tokį klausimą gavau nuo vado velnių, – šypsosi Algirdas. 

Netrukus po tunelio iškasimo Pasvalio užkardos vyrai buvo išleisti namo. 

Pasienyje Algirdas Baronas dirbo iki 1994 metų, kol savo noru pasitraukė iš tarnybos.

Jaučiasi užmiršti 

Po to Algirdas kelerius metus užsiėmė mūsų krašte ypač populiaria ir anuomet labai pelninga veikla – Rytų rinkai tvarkė masiškai iš Didžiosios Britanijos gabenamus automobilius. 

Vėliau su automobiliams vežti skirtu vilkiku išmaišė visą Europą, dirbo pas sūnus Švedijoje. 

Dabar Algirdas – pensininkas, prie gyvenimo prisiduriantis teikdamas pavėžėjimo paslaugas. 

Vyras apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, antro laipsnio medaliu Už nuopelnus Krašto apsaugai, medaliu „100 metų atkurtai Lietuvos kariuomenei“. Yra Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos narys. Tačiau Laisvės gynėjo statuso iki šiol neturi. 

– Man atrodo, kad pirmieji laisvės gynėjai yra nepelnytai užmiršti. Norint gauti tą statusą, reikia visokių pažymų: kur tarnavai, kada davei priesaiką ir t. t. Bet juk visa tai yra. Yra sąrašai, dokumentai. Juk kad ir tame pačiame Seime yra daug tokių, kurie nieko nedirba – davei jiems įsakymą ir tegul visus sukviečia, įteikia, pagerbia. O dabar… Juk ne dėl garbės, o atminčiai, vaikams, anūkams to reikia, – svarsto Algirdas. 

Vyras dažnai pravažiuoja ir pro pirmosios savo tarnybos vietą. 

– Vos įvažiavus į Latviją pasitinka didžiulė šalies vėliava. Grįžtant į Lietuvą – nieko. Nesuprantu, nejau per tiek metų nebuvo galima bent vėliavos pakabinti? Buvo kartą sustabdę pasieniečiai. Sakau – va čia, šioje vietoje, stovėjo mano vagonėlis. Čia puldinėjo OMON’as. Bent vėliavą pakabinkit. Sako – mums nepriklauso…