Prieš kelias dienas pasaulį išvydo unikalus leidinys – Pasvalio krašto dainų rinktinė „Alutį gėrio, gražė dainavo“. Jos sudarytojas – Pasvalio kultūros centro Raubonių skyriaus kultūrinių veiklų organizatorius, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologijos ketvirto kurso studentas Lukas Simsonas.
Galimybė išgirsti
Knygoje – 157 dainos, kurias iš kelių tūkstančių saugomų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos centro Muzikinio folkloro archyvo ekspedicijų metu (1974–1988) surinktos medžiagos atrinko Lukas.
– Mintis apie šią rinktinę brendo labai seniai. Tiesą pasakius, tai buvo mano slapta svajonė, kurią savyje nešiojau ne vienerius metus ir visiškai nesitikėjau, kad tai taip greitai taps realybe. Pasvalys iš mokslinės etnomuzikologinės pusės – labai nuskriaustas. Yra labai nedaug archyvinės medžiagos, dar mažiau jos paskelbta viešai. Bene vienintelis dalykas, ką iki šiol turėjome – Onos Bluzmienės tautosakos ir atsiminimų rinktinė „Linelius roviau, dainavau“. O ir ten publikuojama medžiaga tik iš vienos pateikėjos. Viena vertus, norėjosi atiduoti duoklę Pasvaliui, iš kitos pusės – į vieną vietą surinkti tai, kas yra užrašyta geriausio, ir folkloro ansambliams paįvairinti repertuarą. O ir patiems žmonėms, ko gero, bus įdomu surasti ir išgirsti savo kaimynų, pažįstamų, gal net artimųjų balsus, – įsitikinęs Lukas.
Apie galimybę išgirsti Lukas užsiminė neatsitiktinai. Prie kiekvienos dainos yra skaitmeninis kodas, kurį nuskenavus išmaniuoju telefonu bus galima išgirsti originalų, paties pateikėjo atliekamą, prieš kelis dešimtmečius darytą garso įrašą.
Teko perklausyti tūkstančius dainų
Luko svajonė realizuotis pradėjo šių metų pradžioje, kai Pasvalio kultūros centro rašytą projektą „Pasvalio krašto liaudies dainų rinkinys – Pasvalio krašto dainos“ palaimino Kultūros taryba.
– Parašėme projektą, kurį ruošti padėjo etnospecialistė Daiva Adamkavičienė. Vasario mėnesį pasiekė žinia, kad gautas finansavimas knygos leidybai. Pirminį džiaugsmą labai greitai pakeitė susirūpinimas – ką dabar daryti? Pradžia buvo sunki. Nežinojau, nei kaip dainas atrinkti, nei kaip knygą sudaryti. Galų gale teko aiškintis, kaip veikia pats archyvas, – prisipažįsta Lukas.
Vaikinui teko išklausyti bene 3 000 archyve saugomų įrašų. – Sėdi, klausai, o ten vienos dainos – 20–30 variantų. Kurį pasirinkti? Laimei, turėjau komandą pagalbininkų, kurie man padėjo. Dainų melodijas transkribavo LMTA Etnomuzikologijos katedros lektorė Lijana Šarkaitė-Viluma, jai talkino Medeina Viluma, Evaldas Vyčinas. Dainų tekstus išrašė humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyvo skyriaus mokslo darbuotoja, kraštietė dr. Asta Skujytė-Razmienė. Kadangi tekstuose daug senų, dabar jau nebevartojamų žodžių, Asta taip pat sudarė jų žodynėlį, – pasakoja Lukas.
Aukštaitiška turavonė
Knygą recenzavo ir Lukui dainas atrinkti padėjo prof. habil. dr. Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė. – Kalbant apie dainų atrankos kriterijus, yra labai daug sudedamųjų dalių. Pavyzdžiui, gali būti ta pati melodija, bet vienas dainininkas ją labai gerai, laisvai išdainuoja, visokiais vingeliais apipina, tarmę su melodija gražiai sulipdo, išjaučia. O kitas – tik formaliai, schematiškai sudainuoja. Be abejo, bus pasirinktas pirmasis variantas. Be to, labai norėjosi, kad būtų įdainuota ne vieno dainininko, o kelių. Kaip žinome, aukštaičiai linkę turavoti – vesti dainą, kitaip ji neskamba. Tad ieškojome tų įrašų, kur dainuoja du trys žmonės ar koks ansambliukas, – knygos sudarymo užkulisius atskleidžia Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė.
Profesorė pabrėžė, kad Pasvalio krašto dainos per daug nesiskiria nuo tų, kurios buvo dainuotos aplinkiniuose Panevėžio, Pakruojo, Biržų rajonuose, tačiau turi ir savo žavesio.
– Yra tam tikros vestuvinės dainos. Daug dainų apie alų, ko kituose kraštuose nėra. Moksline prasme tos dainos atrodo mažoriškos, tarsi šviesios, bet kai jas dainuoja, o ypač vestuvines atsisveikinimo – labai daug graudulio. Aš kaip kokia folkloro „ligonė“, nes jei išgirstu ką nors gražaus – nebegaliu atsitraukti. Negaliu dirbti, rašyti, mąstyti – noriu tik klausyti ir klausyti. Ir šiame rinkinyje tokių dainų, kurios veikia emociškai, yra ne viena. Ir tas paveikumas – ne iš dainos teksto, bet iš pačio dainavimo būdo, stilistikos, – pasakoja profesorė.
Tarmė
Lukas pasakoja, jog sudarant rinktinę buvo siekiama atrinkti dainas, turinčias didesnę meninę vertę. Pabrėžiant tradiciškumą, atsisakyta romansų, nors jie mūsų krašte taip pat buvo paplitę. Autentiškumo išsaugojimui svarbus vaidmuo teko ir tarmei.
– Tradiciškai tekstai užrašomi taip, kaip dainuojami. Bet čia susidūrėme su dilema. Mūsų tarmė nyksta. Klausant dainas girdi, kaip pusė teksto dainuojama tarmiškai, o likusi dalis – bendrine kalba. Čia, matyt, suveikė ir pateikėjų jaudulys – atvažiavo svečiai iš Vilniaus – norėjosi geriau pasirodyti. Iš pradžių galvojome, kad viskas bus užrašyta tarmiškai. Bet tai padaryti tinkamai nėra lengva, be to, kitų regionų žmonės nesupras. Iš kitos pusės bendrine kalba dainuoti „alutį gėriau, gražiai dainavau“ – nei šis, nei tas. Po ilgų diskusijų buvo nuspręsta jas pateikti taip, kaip yra, kad atspindėtų tikrąjį vaizdą. Nefalšyvyti, – pasakoja Lukas.
Aukso vertės dainos
Dainų rinktinei išvysti pasaulį padėjo ir folkloristė, folkloro ansamblio „Rags“ (jame groja, dainuoja bei šoka Lukas) Daiva Adamkavičienė.
– Ši knyga – puikus Luko sumanymas. Nes jau seniai galvojome, kad reikia surasti archyvuose saugomas dainas ir jas panaudoti „Rags“ repertuare. Tačiau kartu norėjosi, kad jos skambėtų plačiau, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kuo turtingas Pasvalys. Ir tai, ką padarė šis žmogus, prilygsta stebuklui. Dar nepasirodžius knygai, mes labai gražią dainą „Žydi žiedeliai“ jau spėjome įtraukti į savo repertuarą. Iš kitos pusės, šiame rinkinyje yra užrašytos dainos iš Joniškėlio krašto. Įdainuotos tų žmonių, kuriuos kažkada pažinojau, todėl kiekviena jų man yra aukso vertės. Mane žavi, kaip Lukas užsidegęs tradicine kultūra, ir jei jis sugrįš į Pasvalį, tikiu, kad atgaivins etninę kultūrą, – įsitikinusi Daiva Adamkavičienė.
Būti toje akimirkoje
Knygoje bus ir keletas nuotraukų, kuriose įamžinti žmonės, prieš beveik pusę amžiaus įdainavę senąsias dainas.
– Matydamas, iš kur kilęs pateikėjas, rašiau laiškus, skambinau bendruomenėms ir prašiau padėti surasti tų žmonių nuotraukas. Kelios pateikėjos gyvos iki šiol. Man pavyko jas surasti ir aplankyti. Žinote, kai diena iš dienos klausaisi tų balsų, patenki į savotišką transo būseną, kai net naktimis sapnuoji dainas. Tai labai paveiku. Ne kartą pagalvojau, kad norėčiau būti tame laike, toje akimirkoje, kai visa tai buvo užrašoma. Meškalaukyje suradau dar vieną moterį, kuri aštuoniasdešimtaisiais įdainavo kelias dainas. Amžius, žinoma, daro savo. Ji jau nebeatsiminė kai kurių dainų, melodijų, bet tai, kad turėjau progos kalbėtis su žmogumi, kurį kažkas prieš 40 metų kalbino – labai keistas ir kartu geras jausmas. Ir čia norėčiau kreiptis į visus, kas savo aplinkoje turite dainuojančių žmonių. Duokite žinią! Atvažiuosim, užrašysim. Tam, kad tradicija būtų išsaugota ir pratęsta, – prašo knygos sudarytojas.
Kam reikalingas „Alutį gėrio, gražė dainavo“ rinkinys?
– Man – tai duoklė Pasvaliui, į kurį Dievas atsiuntė. Duoklė folklorui, kuriame ir dėl kurio gyvenu. Aš kiek idealizuotai tikiu, jog kiekvienam pasvaliečiui. Tikiu, kad leidinys palies kiekvieną, kuris čia ras ne tik užmirštą melodiją, bet ir galbūt artimą žmogų, – įsitikinęs Lukas Simsonas.
Pasvalio krašto dainų rinktinės „Alutį gėrio, gražė dainavo“ pristatymas turėtų įvykti kitų metų pradžioje.
