527-ojo miesto gimtadienio išvakarėse Pasvalio krašto muziejus pristatė unikalų nuotraukų albumą „Pasvalys. Kita stotelė – praeitis“. Į tamsiai rusvą, senųjų plytų spalvos drobę įvilkta knyga neliko nepastebėta ir, vos pasirodžiusi, noriai perkama tiek pasvaliečių, tiek miesto svečių.
Civilizacija, kurios nebėra Pasvalio krašto muziejuje vykęs knygos pristatymas buvo šabloniškai tvarkingas: sveikinimų kalbos, gėlės, samdytų atlikėjų muzika intarpuose ir padėkos kalbos. Viskas kaip visada. Viskas taip, kaip turi būti.
Ir tik retkarčiais išdavikiškai suvirpantis knygos sudarytojos, muziejaus viešųjų ryšių specialistės ir mūsų laikraščio korespondentės Kristinos Balčiūnaitienės balsas priminė, kad tai ypatinga akimirka.
Kolegė jaudulį bandė slapstyti oficialiu tonu, iš anksto suderintais dialogais kartu su knygos pristatymą vedusiu muziejininku Vytautu Stragiu. Nepadėjo. Kai tu gyvenimui prikeli civilizaciją, kurios nebėra, nepadės jokie protokolai.
Žodį „civilizacija“ čia pavartojau neatsitiktinai. Albumas su mumis kalbasi – dviejų kartų poetų kraštiečių – Vlado Braziūno ir Tomo Taškausko – tekstais.
„Tarp Tigro ir Eufrato, tarp Lėvens ir Svalios, žmonės gimsta ir sukasi gyvenimo ratas / atgalios.“
Tomas Taškauskas labai taikliai sugretina Mesopotamiją ir Pasvalį. Tą Pasvalį, kurio jau seniai nebėra, bet kuris žvelgia į mus iš dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos puslapių. Pasitempęs, šventiškas, užsiklojęs sniegu, apsikamšęs žydinčiomis vosilkomis, grįstas akmenimis ir lentomis klotais šaligatviais, apsiavęs išeiginius batelius ir basas… Pasvalys žvelgia į mus tūkstančiais akių, žiūrinčių iš senų pageltusių fotografijų.
Pradžios miestas
– Pasvalys man siejasi su nostalgija, prisiminimais, su pirmuoju gyvenimo etapu. Pernai netikėtai suvokiau, kad Vilniuje gyvenu ilgiau nei Pasvalyje. Tai pradžios miestas, kur viskas labai sava, bet kartu yra ir atstumas, nes mano gyvenimas vyksta kitoje vietoje. Kažkada žiūrėdamas į Pasvalio herbą pagalvojau, kad, be tradicinių jo simbolikos reikšmių, jautis man asocijuojasi su minotauru (graikų mitologijoje minotauras – pabaisa, pusiau žmogus, pusiau jautis – aut. pastaba) ir jo labirintu. Labirintas yra vieta, kur daug įvairių posūkių. Prisiminimai, jų fragmentai – tai tarsi veidrodžio šukės, kurios padeda žmogui vaikščioti jo vidiniame labirinte, – prieš naujojo albumo pristatymą sakė Tomas Taškauskas.
Leidinyje naudojami tekstai paimti iš jo knygos „Išpažintys“, kurią sudaro dvi dalys – „Mintys, sentencijos, improvizacijos“ ir „Pasvalys – pradžios knyga“.
– Viskas prasidėjo, kai prieš kurį laiką pagalvojau, kad noriu kažką parašyti apie Pasvalį, nes tai dalis manęs. Aš gyvenu Vilniuje netoli Ateities gatvės ir ten yra viešojo transporto stotelė, kuri taip ir vadinasi – Ateities. Kiek sykių važiavau pro ją, bet vieną kartą garsiakalbyje išgirsti žodžiai „Kita stotelė – Ateities“ man nuskambėjo kažkaip keistai ir iš karto dingtelėjo: kita stotelė – Praeities. Dabartis yra tarytum stotelė tarp Praeities ir Ateities. Ateities nėra be Praeities. Kartais verta stabtelėti ir tai prisiminti. Stabtelėti, bet ne užsistovėti. Stabtelėti. Ir vėl judėti. Pirmyn. Apsivalius. Labiau būnant savimi. Save iš naujo suradus, – kalbėjo Tomas Taškauskas.
Laiko ratas
Jaunasis poetas kalba apie savęs paieškas ir šis leitmotyvas, nors tai tarsi ir nėra pagrindinė albumo tema ir paskirtis, nepaprastai gyvai paliečia kiekvieną, kuris į rankas paima šią knygą.
Žiūri į laimingus žmonių veidus, savo namų fone sėdinčias šeimas, valiūkiškai besišypsančius vaikus, spindinčius parduotuvių interjerus, garsių firmų reklamas ant tvorų, traukinius, automobilius, motociklus…ir vėl klausi savęs – koks būtų šis pasaulis, jei nebūtų to, kas buvo? Koks jis būtų…
Gali modeliuoti tūkstančius alternatyvų, įsivaizduoti save, šeimą, tautą kitoje aplinkoje, kitoje visatoje. Tačiau tai tik iliuzija, kuri nepaprastai skausmingai išsisklaido matant nuotrauką, kaip iš po Pasvalio centru važiuojančio sovietinio tanko į visas puses skrieja sumaitotas grindinys. Aplink stovinti minia nė nenujaučia, kad tie bruko akmenys – paminklas jų civilizacijai, kuri daugiau niekuomet nepasikartos. Neilgai trukus čia, ant tų pačių akmenų, bus suguldyti išniekinti tėvai, sūnūs, broliai.
Knygos sudarytoja Kristina Balčiūnaitienė jau po renginio prasitars:
– Kai pusę metų praleidi pasinėręs į aną, prabėgusį laiką, atrinkinėji šimtmečio senumo nuotraukas, žvelgi į sustabdytuose kadruose besišypsančius žmones, gražiai pasipuošusias laimingas šeimas, nejučia aplanko laikinumo jausmas. Tų žmonių jau seniai nebėra, jie kūrė Pasvalį mums. Prabėgs dešimtmečiai ir kažkas galbūt bandys pakartoti ir mus, laiko ratas nesiliaus suktis…
Prakalbinti praeitį
Albumas – anaiptol ne tik gražių vaizdelių rinkinys. Iš daugiau nei 7 000 muziejaus archyvuose saugomų nuotraukų buvo atrinkta 1 000. Šias „persijojus“ – liko 300, kurios ir sugulė į leidinį. Dalis jų paimta iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinių bei asmeninių Romualdo Leimonto ir Sauliaus Samuolio archyvų.
Ir kiekviena fotografija pasakoja savo istoriją!
Lėvuo be įprasto tilto. Tilto statybos ir beveik 60 metų jo gyvavimo istorija. Iš daugelio atminties išsitrynęs miesto centre stovėjęs Nepriklausomybės kryžius. Kelis kartus kitę ir nebūtin pradingę bažnyčios šventoriaus vartai. Centru vaikščiojantis kažkieno namie augintas gandras. Sinagoga. Cerkvė. Iš krantų išsiliejusios upės. Vandens malūnas. Siauruko stotis. Sieros gydyklos. Ir žmonės. Daugybė žmonių, su savo džiaugsmais, kasdienybe, tragedijomis. Jie visi žiūri į mus…
Kristinos vyras istorikas Gražvydas Balčiūnaitis atliko didžiuli darbą – identifikavo kiekvieną kadrą. Tad tie, kurie žvelgia į mus iš amžiaus perspektyvos, nėra nebylūs.
Knygoje nubrėžtos labai gražios, nors ir trapios paralelės tarp dabarties ir praeities. Muziejaus dailininkas Paulius Ramanauskas surado beveik tris dešimtis senose fotografijose įamžintų lokacijų ir užfiksavo, kaip jos atrodo dabar.
Idėjos sumanytojai stengėsi atkurti kiek įmanoma daugiau detalių. Ieškota ne tik panašaus fotografavimo rakurso, panašios profesijos žmonių ar įstaigų.
– Matome 1931 metų fotografiją, kur žydų parduotuvėje prekiaujama laikrodžiais. Kitoje, šių laikų nuotraukoje – pasvaliečiams puikiai pažįstamas laikrodžių meistras Stasys Kuodis. Ko gero, tik pastabiausi skaitytojai atkreips dėmesį, kad abiejose nuotraukose matomi laikrodžiai rodo tą patį laiką. Taip buvo padaryta sąmoningai, – pasakoja knygos sudarytoja.
Senas draugas
„Pasvalys. Kita stotelė – praeitis“ – nepaprastai intymi knyga. Ir tas intymumas ateina iš pačios fotografijos prigimties. Dabar dažniausiai nuotrauka tėra sekundę trunkantis nuotaikos įamžinimas, kuris po valandos paskęs socialinių tinklų džiunglėse. Prieš šimtą metų žmonės stodavo prieš objektyvą, nes žinojo, kad tai bus galbūt vienintelė akimirka, kuri liks vaikams, anūkams. Ir pozuodavo – kaip paskutinį kartą – su geriausiais rūbais, naujausiais batais, užraitytais ūsais. Ir svarbiausia – gyvenimu, viltimi spindinčiomis akimis. Nes jei tai paskutinis kartas, tie, kurie žiūrės po šimto metų, turi pajusti – buvo gyventa, svajota, tikėtasi. Tam, kad tai būtų tikra, privalo būti nuoširdu. Tai ir yra tikrasis senųjų fotografijų intymumas. Ir visiškai nesvarbu, kad gal kartais švarkas ir batai skolinti, svarbiausia, ką pasakoja akys.
Naujoji knyga turi įspūdingą bei emociškai kiekvieną skaitytoją paliečiančią pradžią, kurią parašė Nacionalinės premijos laureatas Vladas Braziūnas.
Tai net ne įžanga, o veikiau laiškas miestui, su kuriuo poetas kalbasi tarsi su senu draugu. Vladas ima skaitytoją už rankos ir veda tik jam vienam pažįstamais takeliais ir skersgatviais, kurie maestro meistriškumo dėka ima suktis tarsi begalinis kaleidoskopas, kuriame mainosi vietos, žmonės, kvapai, laikai. Nuostabą keičia juokas, juoką nustelbia gerklėje atsiradęs deginantis gumulas, kurį nustumia pasididžiavimo ašaros. Čia TAS Pasvalys! JŲ Pasvalys! MANO Pasvalys.
–Aš kalbuosi su Pasvaliu. Ir kuo toliau, tuo labiau, – prisipažįsta Vladas Braziūnas. – Pradėjau net knygą rašyti. Iš pradžių galvojau, kad tai bus prisiminimai, bet juose tiek daug gimtojo miesto, kad suprantu, jog tai bus knyga apie Pasvalį. Ar miestas girdi mano kalbas? Kaip šauksi, taip ir atsišauks (juokiasi). Pasvalys man pirmiausia – žmonės. Savi ir brangūs. Po to – vanduo. Aš juk augęs prie dviejų santakų. Pasvalyje prie Lėvens ir Svalios. O pas senelius Dagiliškio kaime prie Lėvens ir Ožupio. Aš juk dar senąją, nemelioruotą Svalią esu matęs… Ir dar – sienos ir plytos. Jei iš to, kas likę, gali atpažinti senąjį miestą – jau yra labai daug. Naujajame albume aš atpažįstu Pasvalį. Aš dar pamenu aikštę, kuri tęsėsi iki pat Biržų gatvės. Pamenu tą miestą, kuris iš tiesų buvo tikras urbanistikos paminklas. Paskui pačiame jo viduryje statė komunizmą. Viską išgriovė, išvartė. Anuomet daug kur griovė, bet atsirasdavo žmonių, kurie rizikuodami protestavo ir išsaugojo. Pasvalyje tokio supratimo nebuvo, o gal ir spaudimas buvo didesnis. Tų dalykų aš nežinau. Dabar po biški prie to naujojo Pasvalio vaizdo priprantu, nieko nepadarysi, tačiau dėl to man nenustoja skaudėti. Labai norisi, kad tai, kas likę, taip pat būtų išsaugota.
P. S.
Kristina Balčiūnaitienė su pastebimu palengvėjimu atsidus, kai baigsis oficialus knygos pristatymas. Kukliai šypsosis, dėkos už gėles ir vogčiomis stebės, kaip žmonės varto naująjį albumą. Jos knygą. Pasvalio krašto muziejaus knygą. Lankstinuką (tokia buvo pirminė leidinio idėja, pasiūlyta buvusios vyriausiosios rinkinių kuratorės Sigutės Kučienės), virtusį dar vienu nepaprastai suasmenintu pasvalietiškos savasties simboliu.
