Romualdas Mačiūnas – iš Kalno kaimo kilęs kardiologas, šiandien su šeima gyvenantis ir dirbantis uostamiestyje. Valandėlei pasikalbėti susiskambinome naktinės pamainos metu. Kraštietis papasakojo ne tik apie kol kas dar pavojingiausių Lietuvoje – širdies ir kraujagyslių ligų – gydymą, bet ir savo vaikystę, šeimą bei kaip pats rūpinasi sveikata.
Namų skonis
Romualdas – Jurgėnų vaikas. Čia augo, baigė pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi Pumpėnuose ir Pasvalyje. Augo su dviem sesėmis – vyresne Saida ir dešimčia metų jaunesne Rūta. Šeima dirbo žemės ūkio bendrovėje, paskui mama – kultūros namuose, tėtis – lentpjūvėje staliumi, o vėliau – namų ūkyje. „Šiuo metu džiaugiasi pensija ir anūkais“, – šypsosi pašnekovas. Gėlė Mačiūnienė vadovauja Jurgėnų kultūros namų ansambliui „Jurgino žiedas“.
„Tėvelis Stasys – priešingybė mamai. Ramus žmogus, konkretus, reiklus. Todėl, ką išmokom ir supratom, – kad be darbo nieko nepasieksi. Kad lemtinga ne vien sėkmė ir kažkokie atsitiktinumai – bet ir nuoseklus, nuolatinis darbas“, – pasakoja Romualdas.
Tikriausiai visas Pasvalio rajonas žino Romualdo mamos duoną. Ją namuose kepa jau kone ketvirtį amžiaus. Jaunystėje – pyragai, bandelės… O ruginė duona atėjo su branda.
– Vaikams juoda duona buvo ne pirmas pasirinkimas. Bet prisimenu ką tik iškeptą šiltą duoną su sviestu – buvo skanėstas. Turbūt per metus patobulėjo ir receptas, ir aš pasikeičiau. Nes dabar mamos duona man atrodo daug skanesnė nei anksčiau, – šypsosi vyras.
Pirmieji mokytojai
Šeimoje daktarų nebuvo, pirmasis iš artimųjų juo ryžosi tapti būtent Romualdas. Bet dirbti, mokytis ir ieškoti iššūkių jo negąsdino. Ir labiausiai domino būtent gamtos mokslai. „Arkliukas“ – chemija, biologija. Abitūros pabaigoje sprendė, kaip išnaudoti savo pomėgius. Ar teoriškai – pasukti į mokslą, pavyzdžiui, molekulinę biologiją? Ar – praktiškai, tapti gydytoju? Besikalbant apie kelią iki šio pasirinkimo, prisiminė pirmuosius savo gyvenimo mokytojus.
Pirmoji mokytoja buvo sesė Saida. Jau vaikystėje dažnai žaisdavo mokyklą. „Iš dešimties kartų aštuonis mokytoja būdavo ji“, – šypsosi. Jos dėka pirmoje klasėje jau mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
– Vasarą – maudynės. Mažiems viskas, ir Įstro upelis, atrodydavo didesni. Ypač po kaimo darbų – daržų, šieno… Saida mokydavo važiuoti dviračiu, irgi buvo griežta. Pririšo kojas prie pedalų. Tai gan stipriai pastūmėjo važiuoti, – šypsodamasis pasakoja gydytojas.
Vėliau įkvėpė ir pradinių klasių mokytoja Vanda Koženiauskienė. Pamena, kaip visą klasę palikdavo po pamokų papildomai mokytis. Pagrindai jau buvo, tad galėjo domėtis ir kuo nors daugiau.
Tuometėje Pumpėnų vidurinėje gera mentorė buvo chemikė Stasė Domkienė. Sudomino šiuo dalyku, skatino važiuoti į olimpiadas, duodavo papildomų knygų ir uždavinių, kartu pasiekė gerų rezultatų.
Iš Pasvalio gimnazijos ryškų prisiminimą paliko biologas Egidijus Petrulis, į mokinius kreipdavęsis: „Kolegos“, ir suformavęs mokymosi bei jauno žmogaus apskritai požiūrį.
Šeimos palaikymas ir karjera – kartu
Studijuoti mediciną rinkosi Vilniaus universitetą, kaip seniausią Lietuvoje. Be to, Vilnius ir labiau žavėjo. Čia laukė ir sesuo Saida – studijų laiku kartu nuomojo butą. Ji pati – buhalterė ir ekonomistė.
– Visada bendravome. Ji jau dirbo, aš studijavau. Mano studijos ilgos, ilgai kartu gyvenome. Tik kai išsikrausčiau į Panevėžį, sesuo sukūrė šeimą.
Ji daug padėjo, palengvino laiką Vilniuje. Ypač pirmaisiais metais – kai tikrai norisi bendravimo. Tai ypač palaikydavo sunkiais laikotarpiais – per sesijas, atsiskaitymus. Kai grįžti vakarais ir mokaisi, – pasakoja Romualdas.
Jaunesnė sesuo Rūta taip pat gyvena Vilniuje, yra chemikė. Kaip vyresnis brolis, dabar savo ruožtu palaiko ją.
– Bendraujame ir šeimomis. Ir pusbroliams smagu. Supranta, kad giminystės ryšys – svarbus, ir šeimoje pabūti visai neblogai. Žinoma, visą laiką reikia stengtis, jei nori ryšio, iš abiejų pusių, – tiki Romualdas.
Karjeros posūkiai
Kardiologija patraukė atliekant praktiką. Stažavosi Panevėžio Respublikinėje ligoninėje, kur pateko būtent į kardiologijos skyrių. Įkvėpė gydytojas Tomas Vasylius – tada neseniai pats tapęs gydytoju, tad palaikė jaunus žmones. Šiandien jie – jau kolegos, susitinka konferencijose.
Jis supažindino su darbu, intervencijos galimybėmis, leido dirbti savarankiškai, nuolat mokė ir patardavo.
Po rezidentūros buvo planas grįžti dirbti į Pasvalį. Tačiau kitaip susiklosčius aplinkybėms, galiausiai išvyko į Klaipėdą. Baigus studijas, Santaros klinikose laisvų vietų dirbti nebuvo. Nors norėjo grįžti į Panevėžio regioną, bet gavo gerą darbo pasiūlymą iš Klaipėdos universiteto ligoninės. Tuo metu jau buvo sukūręs šeimą, o ir žmonai taip pat pasiūlė dirbti uostamiestyje. „Profesine, karjeros galimybių prasme Klaipėda buvo geriausias variantas“, – paprastai sako pašnekovas.
Šeimos ramybė pajūryje
Gyvenimas uostamiestyje – kitoks nei Pasvalyje ir Vilniuje, bet tapo savas:
– Pradžioje buvo sunkiau. Automatiškai pasikeitė draugų ratas. Trylika metų Vilniuje – nemažai, visa jaunystė. Buvo gaila palikti. Klaipėdoje reikėjo prisitaikyti. Reikėjo atrasti ir draugų, socialinį gyvenimą. Papilnėjo šeima. Šiuo metu turiu tris vaikus. Į Klaipėdą išvažiavau su vienu, o ten gimė dar pora vaikučių. Jie patenkinti. Miestas gražus, jūra… Klaipėda – sezoninis miestas, palyginti su Vilniumi. Pavasaris, vasara, ankstyvas ruduo – labai gražūs, atvažiuoja daug žmonių. Oras, jūra, saulė, gamta… Padaugėjo ir renginių. Žiemos metu ramiau. Bet Klaipėda – geras miestas. Galima susikurti gyvenimą, neapsisunkinant kamščiais, mase žmonių. Susidėlioti vaikų mokyklą ir būrelius – paprasčiau, logistika lengvesnė. Prisitaikėm, tenka pakeliauti: pas mano tėvus į Jurgėnus ir žmonos – į Vilnių. Stengiamės bent kartą per mėnesį, – pasakoja vyras. Nors abiejų darbai reikalauja daug įsitraukimo, šeima – svarbiausia.
Su vilniete žmona Agne ryšį užmezgė tik baigęs studijas, nors ją pažinojo jau seniau – ji buvo draugo ir kolegos, kilusio iš Pasvalio, Vytauto Vitkausko kursiokė. Agnė – radiologė.
Vyriausiam jų sūnui Jonui – jau trylika. Tiek, kiek tėtis praktikuoja mediciną. Rezidentūros metu pora jau augino vaikelį. Agotai – aštuoneri, Jurgiui – treji. Kad pirmas sūnus bus Jonas, jau žinojo: „Norėjome lietuviškų, tradicinių vardų.“ Ir Agota labai tiko. O trečiasis – menininko Jurgio Mačiūno bendravardis ir bendrapavardis. „Man tikrai patinka tas vardas. Ir gal ateityje tai bus kokio nors pokalbio pradžia…“ – svarsto Romualdas.
Nauja gydymo programa
– Tikrinu širdies kraujagysles pacientams, kuriems nustatytos jų ligos. Tai – minimaliai invazinis tyrimo būdas, kai gydomosios procedūros atliekamos per įvestus kateterius, – savo darbo kasdienybę apibūdina gydytojas.
Su kolega Andrej Pileckij pradėjo mokytis ir gydyti žmones, kuriems yra seniai „užakusios“ širdies kraujagyslės bei reikia sudėtingesnio gydymo, ir procedūros trunka tris keturias valandas. Vykdo ir mainus tarp Panevėžio ir Klaipėdos ligoninių.
– Pirmieji pradėjome tokią programą. Šios procedūros Lietuvoje nebuvo naujos, bet mes pirmieji tuo užsiimame planingai – tai darome kelias dienas per savaitę. Iki tol nebuvo tokio reguliarumo, – sako R. Mačiūnas. Šiai programai – jau septyneri metai. O eina jau dešimtieji, kai pats dirba intervencijos kardiologu.
„Pagrindinis dalykas visgi yra rūpintis savo sveikata“
Širdies ir kraujagyslių ligos šiandien, deja, yra mūsų didžiausia „giltinė“. Ar viskas mūsų rankose ir reikia tik keisti gyvenimo būdą?
– Tai visas komplektas. Per tuos dešimt metų, kai dirbu, daug kas keičiasi. Visi sako, kad ta liga jaunėja. Bet iš tikro taip nėra. Jaunų žmonių dalis, kurie patenka pas mus, per tą laiką liko panaši (nemaža dalis pas Romualdą patenkančių pacientų – su miokardo infarktu – aut. past.). Visada būna jaunų, netikėtų. Bet amžiaus vidurkis po truputį slenka vyresnio amžiaus link. Ir jų išgyvenamumas, vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja.
Bet ligos paplitimas – didelis. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko Lietuvoje miršta tiek vyrai, tiek moterys. Tačiau šiais metais tas skaičius jau nebedidėja, o šiek tiek mažėja. Nors, lyginant, pavyzdžiui, su Skandinavijos šalimis, lieka gan aukštas. O to pokytis yra procesas – turi pasikeisti kartos.
Kalbant apie tyrimus, mano amžiaus žmonės jau turi pradėti rūpintis savimi. Svarbus supratimas rūpintis sveikata – kokios nors rūšies fiziniu aktyvumu, vadovautis sveikos mitybos principais, svorio kontrole, miego ir poilsio režimu. Rūpintis ne tik fizine, bet ir psichine sveikata. Svarbūs – ir psichosocialiniai faktoriai.
Mano amžiaus žmonėms reikėtų pradėti tikrinti arterinį kraujospūdį, pulsą, reguliariai lankytis pas šeimos gydytoją ir atlikti tyrimus. Jei yra pakitimų – kreiptis į specialistus. Dabar Lietuvoje – tikrai geros širdies ligų prevencinės programos.
Medicinos, sveikatos pokytis dažnai siejamas su tabletėmis, chemija, farmacija… Bet tai – stereotipas, kuris po truputį keičiasi. Gydytojai, bent mano srities ir jaunosios kartos atstovai, kreipia daug dėmesio į ne medikamentinį gydymą. Bet – kaip žmogus galėtų ir turėtų pakeisti savo įpročius, kad pagerintų sveikatą? Nors nemažai daliai vyresnių žmonių vis dar yra paprasčiau išgerti tabletę. Bent taip sumažinti riziką susirgti ir patirti miokardo infarktą – sukontroliuoti spaudimą, cholesterolį.
Pagrindinis dalykas visgi yra rūpintis savo sveikata. Nuolatos. Ir pats galiu įsivertinti labai paprastai – jei, pavyzdžiui, nesportuoju – tampu apsunkęs, vangus, galiu mažiau padaryti, ne taip gerai pailsiu. Turi būti ir šešios–aštuonios valandos miego, kurios leistų mūsų galvos smegenims pailsėti ir psichoemocinei būklei atsistatyti, – pabrėžia kardiologas.
Mėgavimasis gyvenimu gali išgelbėti gyvybę
Klausiu – kokie yra paties Romualdo įpročiai, kurie leidžia gerai jaustis?
– Bent du tris kartus per savaitę sportuoti. Geras miegas. Jei budžiu per naktį, stengiuosi kitą dieną ar savaitgalį pamiegoti šiek tiek ilgiau, kad atsistatyčiau. Poilsis – pakeisti darbo aplinką. Pailsėti su šeima, lankyti kultūrinius renginius, atsipalaiduoti, nukreipti mintis į kitą lauką. Kad mintys neužsisuktų darbe. Tai sumažina streso, įtampos lygį. Ir, aišku, mityba, – paprastą, bet veiksmingą ir turbūt vienintelę sveikatos formulę pakartoja gydytojas.
Štai, pavyzdžiui, nors prancūzai suvartoja daug vyno ir sūrio, bet širdies ir kraujagyslių ligomis serga mažiau. Gal lietuviams tik reikia labiau mėgautis gyvenimu? Romualdas atitaria:
– Atsipalaidavimas – taip. Stresas, įtampa labai veikia žmonių sveikatą. Stresas – endogeninė reakcija, kai išsiskiria hormonai, kurie padidina ir kraujospūdį, sutrikdo širdies darbą, veikia nervų sistemą… Atsipalaidavimas ir poilsis pakeičia ir palengvina situaciją. Ir vyno taurė jos niekada nepablogina. Bet tik vyno taurė, ir viena, – šypsosi kardiologas.
– Svarbu ir genetika. Jei šeimoje yra sergančių širdies ir kraujagyslių ligomis, artimiesiems susirgti rizika bus didesnė, net jei sportuos ir sveikai maitinsis. Jei nuolat patirsi aukštą streso lygį, liga tikrai greičiau pasireikš, gali ir jaunesniame amžiuje.
Net būna, kad dėl didelio streso (dažniausiai moterims) įvyksta širdies smūgis – miokardo infarktas. Nepaisant to, kad kraujagyslėse nėra jokių susiaurėjimų ir plokštelių. Bet dėl didelio streso, įvykių – pavyzdžiui, netekties – tokia didžiulė vidinė įtampa sukelia adrenalino, noradrenalino išsiskyrimą, dėl ko pažeidžiamas širdies raumuo, – paaiškina R. Mačiūnas.
Visų įvykių gyvenime nesukontroliuosi… Bet savo reakcijas į kasdienybę – gali:
– Manau, kad reikėtų bandyti tai atskirti. Darbą nuveikti savo darbo vietoje, o į namus, savaitgalį ir laisvas dienas „atsinešti“ ramybę, poilsį ir laisvalaikį, kurio metu galėtum atsistatyti, atsiriboti ir pakeisti savo mintis nuo tų faktorių, kurie darbe kelia įtampą“, – skaitytojų dėmesį atkreipia gydytojas Romualdas Mačiūnas.
