Tikriausiai nei Pasvalio lopšelio-darželio „Živitis“ „Smalsučių“ grupę lankantys vaikai, nei jų auklėtojos nenutuokia, kad kartu su jais dienas leidžiantis smalsus, linksmas, vietoje sunkiai nustygstantis Rokas Lipnickas kelis kartus per savaitę sėda ant pačio tikriausio motociklo ir leidžiasi į lenktynių trasą. Dar daugiau – visiškai neseniai Rokas iškovojo Latvijos vaikų ir jaunimo motokroso čempiono titulą ir tapo pačiu jauniausiu sportininku, kuriam atiteko šie garbingi laurai.
Pirmiau išmoksta važiuoti motociklu, tik po to dviračiu
Roko treneris – verslininkas Tomas Aleksa iš Panevėžio rajono. Kažkada aktyviai užsiiminėjęs motociklų sportu, vyras prieš penkerius metus su bičiuliais atkūrė anksčiau egzistavusį klubą „Agatas“ ir dabar treniruoja vaikus.
– Pagrindinė klubo idėja – kad tai visos šeimos užsiėmimas. Yra daug tėvų, kurie sako: imkit mūsų vaikus, vežkite į treniruotes, varžybas, remontuokite jų motociklus, o mes tik stebėsime. Pas mus ne taip. Pagrindinė sąlyga būti klubo nariu – jo veikloje turi dalyvauti tėtis, mama ir vaikai. Čia – visa esmė ir smagumas. Be to, ir vaikas trasoje jaučiasi saugiau, kai žino, jog šalia yra artimieji, – tikina Tomas.
Vaikų motociklų sportas nuo suaugusiųjų skiriasi tik trasos ilgiu, sudėtingumu ir mažesnės galios bei dydžio motociklais. Azarto ir aistrų – tiek pat, kiek ir didžiųjų sportininkų varžybose.
– Trasa paprasta, nesudėtinga: tiesioji, tramplinas ir posūkis. Didžiausias prizas, siekiamybė – išmokti greitai lėkti ir padaryti šuolį. Pajusti laisvą kritimą – „vyšnia ant torto“, kurios trokšta visi. O paskui pagauna azartas, noras lenktyniauti, varžytis. Vienas nori pasivyti, kitas – nepraleisti: taip ir tobulėja, – pasakoja treneris.
Tomas Aleksa Roką pradėjo treniruoti prieš gerus metus.
– Roko tėtis Justas – motociklų sporto entuziastas. Turime bendrų draugų, kurie mus suvedė. Justas nusprendė pažiūrėti, ar jo sūnui patiks. Turiu motociklų, aprangos. Atvažiavo, patiko, „prilipo“. Čia labai svarbi pirma „dozė“. Jei po pirmos treniruotės grįžta į antrą, trečią, viskas – „prapuolė“, – šypsosi Tomas.
Rokas Lipnickas pradėjo treniruotis penkerių. Ar ne per jaunas tokiam rimtam užsiėmimui?
– Vieni pradeda tuo užsiiminėti ketverių ar net trejų metų. Iš tiesų kai kurie vaikai pirmiausia išmoksta važiuoti motociklu, o tik po to – dviračiu. Jei vaikas atsisėdęs ant motociklo sugeba išlaikyti pusiausvyrą – to pakanka. Mano jauniausiam sportininkui, su kuriuo teko dirbti, buvo ketveri, – pasakoja treneris.
Pagrindinė kryptis – Latvija
Roko namuose lankėmės ir trenerį kalbinome tą dieną, kai jie buvo ką tik grįžę iš treniruotės Latvijoje.
– Kartą į savaitę treniruojamės pas kaimynus latvius. Maždaug už 80 kilometrų nuo Pasvalio yra visiškai nauja 7 000 kvadratinių metrų arena, kur labai patogu lavinti savo įgūdžius. Nors įvairių motociklų sporto trasų yra ir Lietuvoje, tačiau Latvijoje labiau išvystyta infrastruktūra. Ten mažiau apgyvendintas kraštas, tad yra daugiau vietos techninėms sporto šakoms, daugiau trasų, tinkamų mažesnio meistriškumo sportininkams, tarp jų – ir vaikams, tad į varžybas taip pat dažniau vykstame ten, – pasakoja motociklų sporto entuziastas.
Pergalei brangaus motociklo neužtenka
– Treniruotės vyksta du kartus per savaitę. Savaitgalius paliekam varžyboms ir šeimai. Vaikas turi būti vaikas. Augti, pramogauti, maudytis ežere ir gaudyti varles, o ne vien intensyviai sportuoti, – įsitikinęs treneris.
Tomas Aleksa pasakoja, kažkada pats turėjęs labai gerą trenerį, kuris įdiegė nepaprastai stiprius motociklų sporto pagrindus. Šias žinias bei per daug metų susikaupusią patirtį treneris dabar perduoda savo auklėtiniams.
– Kiekviena treniruotė susideda iš trijų dalių – apšilimo, naujos medžiagos, užduočių išaiškinimo ir tada – prizas – važiavimas motociklu. Tuomet bandom padaryti tai, ką išmokom. Taip pat labai svarbu ir saugumo įgūdžiai – kaip nedidinti greičio, kaip saugiai važiuoti ar net kaip tinkamai nugriūti, kad nesusižeistum, – treniruočių detalėmis dalinasi treneris.
Vaikų motokroso trasose važiuojama sportininkų amžių bei ūgį atitinkančios galios ir dydžio motociklais.
– Sportininkas turi saugiai jaustis ant motociklo ir važiuoti amžių atitinkančio dydžio technika. Jei turite laiko ir noro krapštytis garaže – galite pirkti pusantro ar du tūkstančius eurų kainuojantį naudotą motociklą. Jei norite daugiau laiko praleisti trasoje – nauji „ratai“ kainuos gerokai daugiau. Bet tokiai investicijai ryžtasi retas. Be to, reikės investuoti ir į ekipuotę – specialūs batai, kojų, kelių, krūtinės apsaugos, šalmas. Tai nėra pigi sporto šaka. Aš kartais tėveliams sakau, kad gal jūs tiesiog nupirkite vaikams plaukiojimo glaudes ir leiskite į baseiną – bus pigiau. Tik bėda, kad jei kartą gauna pabandyti, užsikrečia visam laikui. Iš tiesų norinčių užsiiminėti motociklų sportu vaikų būtų dar daugiau, tik ne visi turi galimybes. Didžiulis krūvis tenka tėvams – ir pinigus uždirbti, ir rasti laiko vaiką vežioti į treniruotes, ir techniką prižiūrėti, – tikina Tomas.
Treneris pasakoja, jog vien brangios technikos nepakanka, kad pasiektum pergalę.
– Reikia žinių, gebėjimų ir noro. Ir dar labai svarbu, kad patiktų, kad būtų „kabliukas“. Kokių tam reikia savybių? Pagrindinė – atsisėdus ant motociklo kojomis siekti žemę ir matyti kažkur netoliese tėtį arba mamą, kad būtų drąsiau. Tada žinoti, kur yra stabdžiai ir kiek duoti „gazo“, kad nenulėktum į krūmus, bei gebėti orientuotis trasoje. O toliau – noras važiuoti ir užsispyrimas. Jei jie bus – viskas bus gerai, – įsitikinęs treneris.
Latviškas „šampanas“
Tomas Aleksa įsitikinęs, jog šešiamečiui Rokui visų anksčiau išvardintų savybių netrūksta.
– Rokas labai mėgsta varžytis ir yra užsispyręs. Užsispyrimas – pati geriausia žmogaus savybė. Jei užsispirsi būti čempionu, juo ir būsi. Mano, kaip trenerio, darbas, nukreipti tą užsispyrimą tinkama linkme, – tikina Tomas.
Ką reiškia Latvijos čempiono titulas?
– Tą ir reiškia: Rokas – Latvijos vaikų ir jaunimo motokroso čempionas. Ir iš tiesų tai net ne vienų varžybų pasiekimas. Dalyvaujant lenktynėse kaupiami pasiekimo taškai, tad tas titulas – Roko visų metų darbo įvertinimas, – pasididžiavimo savo auklėtiniu neslepia treneris.
Tomas Aleksa užsimena ir apie vieną pikantišką detalę, kurios Lietuvoje nėra.
– Latviai iš tiesų moka organizuoti varžybas, kurios tampa tikra švente ir žiūrovams, ir dalyviams. Beje, ten nugalėtojai gauna ir vaikiško šampano butelį, kurį, kaip ir suaugę sportininkai, išlaisto vieni ant kitų. Tik čia iš karto pasimato, kada ant pakylos lipa latvis, o kada lietuvis. Mūsiškiai nežino, kas tai yra (juk Lietuvoje vaikiškas šampanas neparduodamas) ir neša butelį mamai ar tėčiui, – kvatojasi treneris.
Kol laukia važiavimo – žaidžia ir miega pogulio
Roko tėtis Justas pasakoja, kad sūnus motociklų sportu „susirgo“ prieš gerus metus, kai Biržuose pirmą kartą stebėjo motokroso Lietuvos taurės vieno iš etapų varžybas.
– Jis pamatė trasa važiuojančius vaikus. Pasibaigus varžyboms nuėjome į techninę zoną, kur sportininkai laukia starto. Vienas iš ten buvusių šio sporto veteranų užkėlė ant motociklo. Nuo jo Rokas nulipo iš susižavėjimo žibančiomis akimis ir gerą mėnesį zyzė, kad nori važiuoti motociklu, – prisimena tėtis.
Netrukus Justas sūnui nupirko naudotą motociklą.
– Pirmas važiavimas vyko kieme. Viename gale stovėjau aš, kitame – žmona ir gaudėm bandantį išmokti važiuoti Roką. Tada susiradome Tomą ir nuvykome į treniruotę. Pirmą kartą sūnus tik stebėjo važiuojančius vaikus, bet lipti ant motociklo neišdrįso. O paskui po truputį įsidrąsino. Dabar trasoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Ir tai didžiausias indėlis trenerio, mokančio su jais dirbti, sutarti. Jis – neabejotinas visų vaikų autoritetas. Tėvų taip neklauso, kaip Tomo. Trenerio žodis vaikams šventas, – šypsosi Justas.
Rokas sportuoti pradėjo būdamas penkerių ir jau daugiau kaip metai aktyviai dalyvauja varžybose.
– Kai jis pirmą kartą atsistojo ant nugalėtojų pjedestalo, pareiškė, jog nori ten būti visada. Tad kiekvienose varžybose labai stengiasi laimėti, – prasitaria į mūsų pokalbį įsiterpusi Roko mama Tania, – kita vertus, jei „nepaeis“ su sportu, jis, ko gero, taps aktoriumi. Jam patinka šokti, dainuoti bei būti dėmesio centre.
Klausiu mamos, ar nesuvirpa širdis, kai sūnus pargriūna trasoje.
– Esu rami, nes žinau, kad jis saugus ir nieko blogo nenutiks. Širdis virpa, kai dėl kažkokių nenumatytų dalykų Rokas trasoje praranda brangias sekundes ir negali pasiekti finišo pirmas, – pasakoja sūnui galvą glostydama mama.
Jei skaitant šį pasakojimą fantazija jums ėmė piešti vaizdus, kaip trasa nutrūktgalvišku greičiu motociklais lekia ir tramplinais šokinėja vaikai, turiu jus pristabdyti ir dar kartą pakartoti – tai vaikų sportas. Todėl ir technika, ir greičiai čia visiškai kitokie, tad nieko nestebina šalia ar net priešais besivaržančius motociklus bėgantis tėtis ar treneris.
– Kai varžybose būna pauzės tarp važiavimų, jie žaidžia, bėgioja, žiūri animacinius filmukus ar eina į automobilį poguliuko, – šypsosi Roko mama.
Berniuko tėtis Justas neslepia, kad sūnaus sportas įtraukė visą šeimą, o pergalės verčia didžiuotis.
– Jis, žinoma, dar tik vaikas. Bet ir tų metų užteko, kad pastebėtume, kaip jis pasikeitė. Įgavo daugiau pasitikėjimo, disciplinos, be kurios bet kuriame sporte nebus rezultato. Ir aš, ir treneris pastebi, kaip Rokas tobulėja. Yra įvaldęs ne tik važiavimo techniką, bet ir strategiją. Jis moka taip strategiškai mąstyti, taip „išraityti“, kad ir važiuodamas ne pačiu didžiausiu greičiu pasiekia finišą pirmas. Ar norėčiau, kad tai būtų pagrindinis jo hobis? Taip. Ar taip bus? Nežinau. Tačiau bent jau kol kas jis taip užsidegęs šiuo sportu, kad net tenka treneriui stabdyti. Jei tokiais tempais ir toliau tobulės, tikiu – pasieks daug, – didžiuodamasis pasakoja tėtis.
