Kas yra liūto karčiai? Esu tikras, kad didžioji dalis pagalvojote apie žvėrių valdovą, bet ne apie… grybus. Būtent taip vadinami dideli, balti, plaukuoti grybai, kurie augdami primena liūto karčius. Juose yra biologiškai aktyvių medžiagų, turinčių daug teigiamo poveikio organizmui, ypač smegenims, širdžiai ir žarnynui.
Egzotika? Taip! Bet ne savamoksliui mikologui (mikologija – mokslas, tiriantis grybus) Artūrui Kielai, kuris Porijų kaime įregistravo grybų fermą ir augina šiuos lietuvių akiai neįprastus grybus. Dar daugiau – vyras tikina esąs pirmasis Lietuvoje, užauginęs juos ne iš užsienio atvežtų, grybiena užkrėstų briketų, o savo paties sukurtame specialiame substrate.
Pradžia – dokumentinis filmas
Artūras Kiela gimė ir augo Panevėžyje. Kitų metų, pavasarį bus devyniolika metų kaip dirba ugniagesiu-gelbėtoju. Grybai vyro gyvenime prieš kelerius metus atsirado tarsi atsitiktinai.
– Pamačiau amerikiečių dokumentinį filmą apie šiuos grybus ir mintis, kad galėčiau juos auginti Lietuvoje, manęs nebepaleido. Esu pirmasis, mūsų šalyje liūto karčius užauginęs nuo grybienos iki pjaunamo grybo. Taip pat auginu eringi (karališkoji kreivabudė), šitakius. Pastaruosius daug kas augina rąsteliuose arba atvežtiniuose briketuose. Aš tai darau savo sukurtame substrate.
Artūras nusipirko sodybą Porijų kaime, kurioje ir ėmėsi auginti egzotinius grybus.
– Porijus pasirinkau todėl, kad čia radau sodybą už man priimtiną kainą. O ir 40–50 kilometrų atstumas iki darbo Panevėžyje negąsdino. Be to, esu pirmasis ūkininkas, auginantis grybus. Visi kiti, kurie tai daro, yra verslininkai, – tikina Artūras.
Įnoringas augalas
Kodėl būtent liūto karčiai?
– Kaip jau sakiau, pažiūrėjus dokumentinį filmą nepaleido mintis, kad norėčiau išbandyti juos užauginti pats. Ko gero, masino ir savotiškas iššūkis. Jei būčiau norėjęs tiesiog imtis grybų auginimo verslo, būčiau pasirinkęs kitą, gerokai paprastesnę rūšį. O štai užauginti liūto karčius – vienas iš sudėtingesnių procesų. Jų grybiena silpna ir įnoringa. Jei tik kiek nepatinka sąlygos – virsta pelėsiu. Todėl liūto karčiai gamtoje retai kur aptinkamas grybas, įtrauktas net į raudonąją knygą, – aiškina vyras.
Grybai – dauginimosi organai
Artūras karštligiškai pasinėrė į grybų pasaulį. Rinko visą įmanomą informaciją, domėjosi jų biologinėmis, cheminėmis savybėmis.
– Iš Europos atsisiunčiau briketus su grybiena, iš kurių man pavyko užauginti pirmuosius liūto karčius. Ir tada aš suvokiau, kad svarbiausia yra ne grybas, o grybiena. Grybiena – tai tokia didelė po žeme įsikūrusi „mama“. Ji tarsi požeminis internetas, susijęs su medžiais, samanomis, žole – visa aplinka. Kai grybiena praranda maistines medžiagas arba kai atvėsta orai, pradeda skleistis grybai, kurie veikia kaip dauginimosi organai. Jų paskirtis – paskleisti sporas, kad grybiena galėtų kolonizuoti naujas vietas ir gauti maistinių medžiagų, – netikėtus grybų pasaulio užkulisius atskleidžia Artūras.
Mikologas mėgėjas iškėlė sau tikslą išgauti ir užsiauginti grybienos pačiam, o vėliau iš jos auginti grybus. Tam jis iš užaugintų grybų paėmė grybienos mėginius, patalpino į petri lėkštutes (specialūs laboratoriniais indai, naudojami bakterijų ir grybelių auginimui – aut. pastaba) su specialia biologine mase. Eksperimentas pavyko. Gautą grybieną jis perkėlė į savo paties sukurtą substratą ir užaugino pirmuosius tikrus lietuviškus liūto karčius.
Trys derliai
Grybų auginimui reikalingas specialus mikroklimatas, tam tikras drėgmės, deguonies ir temperatūros balansas. Tam savo ūkiniame pastate Artūras įsirengė šiltnamį, kuriame įrengta pusiau automatinė klimato kontrolė, leidžianti grybus auginti visus metus.
– Visa įranga prijungta prie elektros tinklo. Veiklą pradėjau dar iki elektros sistemos liberalizavimo, anuomet buvo lengviau. Dabar kiek sudėtingiau, bet judame į priekį, – šypsosi vyras.
Tačiau augimo aplinka – tik pusė reikalo.
Ar žinote, kad…
Žemėje yra virš milijono grybų rūšių ir kasmet atrandama vis naujų. Lietuvos miškuose užfiksuota apie tūkstantis rūšių, nors realiai šis skaičius yra dvigubai didesnis. Iš jų valgomų – apie 120–140.
– Gamtoje grybiena auga ir vystosi tam tikrais etapais. Po daugybės bandymų man pavyko sukurti tokį substratą, kuris idealiai tinka augti grybienai ir viskas vyksta gerokai greičiau nei natūralioje aplinkoje, – pasakoja Artūras.
Pagal savo ištobulintą technologiją jis gamina substratą, kurio pagrindas – kietmedžio pjuvenos. Jį užkrečia liūto karčių grybiena ir pilsto į trijų kilogramų talpos plastikinius maišus.
– Toks maišas duoda tris derlius, kurio bendra masė maždaug kilogramas. Kiekvieną kartą užauga po vieną grybą. Didžiausias, kokį pavyko užauginti, svėrė 824 gramus. Tobulomis sąlygomis grybui užaugti ir susiformuoti reikia dviejų trijų savaičių.
Skonis primena omarą
Liūto karčiai atrodo iš tiesų labai neįprastai. Tai tarsi didžiulis grybas, „apžėlęs“ švelniais spygliukais – „karčiais“.
Šalyse, kur auginami šie grybai, dar vadinami beždžionės galva ar senio barzda. Artūras šiuo klausimu turi savo nuomonę:
– Lotynų Amerikoje šie grybai vadinami ežiukais. Manau, jog toks pavadinimas labiau tiktų ir Lietuvoje auginamiems.
Vyras pasakoja, jog liūto karčiai skaniausi, kol dar yra trumpo „plauko“.
– Tuomet jų skonis primena omaro mėsą. Aš juos tiesiog susipjaustau kaip kepsnelius ir pakepu svieste su druska bei pipirais. Beje, internete galima rasti begalę receptų, kaip paruošti šiuos grybus. Kai liūto karčiai įgauna didesnę masę, jie jau nebėra tokie skanūs, jaučiama šiek tiek kartumo. Tačiau tuomet atsiskleidžia jų nauda sveikatai. Ir čia vėlgi yra daugybė sričių, kur gali padėti šis grybas. Viena jų – tai puikus papildas, kuris skatina smegenų veiklą. Ko nesuvalgau ir neparduodu – džiovinu ir malu į miltelius. Vartoju juos rytais ir iš tiesų poveikis yra – jaučiuosi pozityviai ir turintis daug energijos. Beje, jei šiuos miltelius vartoji vakare, naktį atskrieja labai ryškūs spalvoti sapnai, kurie ne visuomet padeda pailsėti, – šypsosi pašnekovas.
Ne viskas, ko nepažįsti, yra šungrybiai
Savo užaugintus grybus, tiek liūto karčius, tiek šitakius, vyras realizuoja didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
– Didmiesčių gyventojai jau žino, kas tai, ir noriai perka tiek šviežius grybus, tiek ir džiovintus jų miltelius. Provincijoje kiek sunkiau. Jei nepažįsta grybo, vadina jį šungrybiu. Tai dažniausias komentaras, kurį girdžiu ir turguje, ir internete. Tiesą pasakius, kažkada ir pats panašiai galvojau, kol nepradėjau domėtis giliau, – svarsto vyras.
Artūras gali pasiūlyti ir grybų auginimo rinkinius.
– Pridedu ir detalią instrukciją, kaip ir ką reikia daryti. Tiesą pasakius, užsiauginti liūto karčius namuose nėra sudėtinga. Tereikia netingėti kelis kartus per dieną palaistyti. Jie gal ir nebus tokio įspūdingo dydžio, kaip auginami idealiomis sąlygomis, tačiau tikrai džiugins ir išvaizda, ir skoniu.
Artūro auginamus grybus galima išvysti bei užsisakyti jo feisbuko profilyje „Grybų ferma“. Netrukus turėtų pradėti veikti ir internetinė grybų ūkio parduotuvė.
Prieš 2 000 metų kalnuotuose Azijos regionuose liūto karčių buvo galima rasti ant daugelio skirtingų medžių rūšių. Tradicinėje kinų medicinoje jie buvo naudojami kaip tonikas, padedantis palaikyti bendrą sveikatą ir ilgaamžiškumą. Manoma, kad budistų vienuoliai naudojo liūto karčių miltelius kaip arbatą, padedančią stimuliuoti smegenų veiklą ir geriau sutelkti dėmesį medituojant.
Ilgą laiką liūto karčiai buvo Azijos kultūros ir tradicinės kinų medicinos dalis – naudojami virškinimo problemoms gydyti ir imuninei sistemai palaikyti. Dabar apie šio adaptogeno poveikį žinoma gerokai daugiau – jis skatina smegenų ląstelių augimą, gerina atmintį, sutelkia dėmesį, gerina nuotaiką, kartu palaiko virškinimą ir žarnyno sveikatą.
Liūto karčių grybo preparatai stiprina imuninę sistemą, mažina cukraus kiekį kraujyje, apsaugo nuo opų susidarymo virškinamajame trakte, mažina nerimą ir depresiją, palaiko širdies ir kraujotakos sistemos sveikatą.
Ambicingi planai
Visa galva į grybų pasaulį panėręs Artūras Kiela tikina, jog liūto karčiai – tik pradžia.
– Galvoju apie eringi grybų (karališkų kreivabudžių) auginimą. O didžiausia svajonė, galbūt net meistriškumo viršūnė būtų užsiauginti kordicepsą. (Tai parazitinis grybas, parazituojantis ant drugių lervų, kartais ant skruzdžių ir kitų požeminių vabzdžių. Grybo spora patenka ant kūno, padengia jį grybiena ir minta gyvūno syvais. Gyvūnas žūsta ir yra mumifikuojamas. Vasarą nuo gyvūno užpakalinės dalies grybas išaugina 5–15 cm ilgio vaisiakūnį, kuris išlenda į žemės paviršių ir išbarsto sporas – aut. pastaba). Jis auga tik Tibeto kalnuose ir yra ypač vertinamas Rytų medicinoje.
Tačiau vyro galvoje ir gerokai ambicingesni planai.
– Norėčiau suburti patikimų žmonių komandą ir statyti grybų auginimo gamyklą. 80 proc. visos pasaulio grybų rinkos užėmusi Kinija. Atėjo laikas šiuos skaičius pakoreguoti. Žinau, kad skamba ambicingai, bet aš leidžiu sau taip fantazuoti. Šiame versle vieni rinkosi kelią perpardavinėti ir mokytis, o aš – pirmiausia mokytis, o tuomet užsiimti prekyba. Laikas parodys, kas iš mūsų buvo teisingesnis.
