Prieš daugiau nei penkis dešimtmečius Pasvalyje prasidėjusi rankinio epopėja ir toliau tęsia gilias rankinio tradicijas. Rankinis į Pasvalį atkeliavo dėka legendinio trenerio Laimono Daugio, kuris rankinio aikštelėje užaugino olimpinę čempionę ir nemažą būrį garsių Lietuvos rankininkių. Didžiulį indėlį į rankinio plėtrą įdėjo ir Arvydas bei Aivaras Daugiai. Po beveik dešimtmečio pertraukos Pasvalys sugrįžo į rankinio elitą – Lietuvos rankinio lygoje su stipriausiomis šalies komandomis šį sezoną varžosi Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipa.
Nusipelnę Lietuvos treneriai, savo gyvenimą paskyrę rankiniui – Laimonas Daugis šių metų rudenį šventė 80-ies metų jubiliejų, jo brolis Arvydas – 70-metį. Daugių šeimoje rankinio tradicijas tęsia jau trečia karta. Laimonas Daugis rankiniu sugebėjo užkrėsti savo brolį Arvydą, vėliau tėvo pėdomis pasekė ir visi trys Laimono vaikai bei anūkai. Sūnūs – Ričardas, šviesaus atminimo rankinio treneris Aivaras Daugis, Pasvalio sporto mokykloje rankinio trenere dirbanti dukra Ginta Daugytė-Kairienė ir Kairių sūnūs – Domas bei Marius – profesionalus rankininkas, ginantis Kauno „Granito“ komandos garbę.
Sibire gaudė žuvis
Laimonas Daugis gimė atokiame Biržų rajono Pučiakalnės kaime, visai šalia Latvijos. Už kelių kilometrų yra šiauriausias Lietuvos geografinis taškas.
Jo seneliai ir tėvai buvo ūkininkai. Tėvai kartu su vyresniuoju sūnumi Laimonu 1951 metais neišvengė tremtinių dalios. Ketverius metus jiems teko praleisti Tomsko srities Bielyj Jar kaime, įsikūrusiame prie Obės intako Ketės upės. Taigos apsuptame kaime pagrindinis gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba. Septynerių metų vaiko kasdienybėje tuo metu apie sportą ir kitas vaikiškas pramogas teliko pasvajoti, dienas jis leisdavo su meškere rankose. Ir ne dėl malonumo, o būtinybės išgyventi: per dieną turėdavo prigaudyti kibirą žuvies. Net šeimos augintas kiaules tekdavo šerti žuvimi ir valgyti žuvies skonio kiaulieną…
Sibire Laimonas pradėjo lankyti rusų pradžios mokyklą, iki grįžimo į Lietuvą ten baigė tris klases. Toli nuo Lietuvos gimė Laimono brolis Arvydas, tremtyje praleidęs vienerius metus.
Sugrįžus į Lietuvą tremtinių šeimos niekas nelaukė, jie įsikūrė Biržų rajone, Zabiškių kaime, maždaug už pusės kilometro nuo vingiuojančio Nemunėlio.
Tėvas, buvęs tremtinys, Lietuvoje jokio darbo negavo, todėl iki pat pensijos dirbo miškininku kaimyninėje Latvijoje, Jelgavos miškų ūkyje. Šeima gyveno Lietuvoje, tačiau tarpusavyje kalbėdavosi latviškai.
Sudėtinga karjeros pradžia
Tremtinio įspaudą daug metų teko kęsti ir sūnui Laimonui. „Dalis mano giminių gyvena Latvijoje, sportas jiems niekada nebuvo svetimas, viena giminaitė latvė jau tais laikais buvo tapusi pasaulio tinklinio čempione. Galbūt todėl ir aš nuo mažų dienų žavėjausi šia sporto šaka ir savo šeimoje turėjau puikų pavyzdį – mano tėtis Pranas Daugis buvo labai sportiškas, vakarais kaime mėgdavo žaisti tinklinį. Būdamas septyniolikos tapau Lietuvos granatos metimo čempionu, tais laikais tai buvo labai populiari sportinė rungtis, atkeliavusi iš Rusijos. 1963 metais baigęs Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą, tvirtai žinojau, jog savo gyvenimą siesiu tik su sportu. Su klasioku Antanu Brazdžiu išvykome studijuoti į tuometį Kauno kūno kultūros institutą. Stojamųjų balų vidurkis abiejų buvo vienodas – klasės draugas įstojo sėkmingai, jam buvo paskirta stipendija, bendrabutis. Džiaugiausi, jog ir aš būsiu viskuo aprūpintas. Deja, mandatinė komisija man nebuvo gailestinga. Garsus krepšininkas, to meto krepšinio legenda, pedagogas Justinas Lagūnavičius, instituto partinės organizacijos sekretorius, rektoriui priminė, be mano stojamųjų balų vidurkio, peržiūrėti ir kitą sąrašą, kuriame surašytos buvusių tremtinių bei kitų liaudies priešų pavardės. Dėl šio sąrašo į studijas buvau priimtas tik kaip kandidatas, o apie stipendiją ir bendrabutį teliko tik pasvajoti, tokia buvo realybė“, – tų laikų prisiminimais dalinosi Laimonas, tikru studentu tapęs tik po pirmos sesijos.
1963 metais Kauno „Granito“ rankininkams tapus Sovietų Sąjungos čempionais, ši sporto šaka labai greitai išpopuliarėjo visoje Lietuvoje. Netrukus rankiniu susidomėjo ir Laimonas Daugis. Studijų metais žaidė rankinį vyrų rankinio komandoje Kauno „Atletas“.
Baigęs mokslus buvęs tremtinys niekur nebuvo pageidaujamas. Per didelius vargus, dėka diplomatiškos švietimo skyriaus vedėjos, pavyko įsidarbinti fizinio lavinimo mokytoju ir ūkvedžiu Biržų rajono Medeikių vidurinėje mokykloje. Prabėgus pusmečiui, tuometis Pasvalio sporto mokyklos vadovas Algis Bareika pakvietė dirbti Pušaloto mokykloje fizinio lavinimo mokytoju, vėliau įsidarbino Pumpėnuose, o mokykla jau galėjo pasigirti nauja sporto sale. Pirmaisiais darbo metais jam pavyko suburti vaikinų ir merginų rankinio komandas. Vėliau iš ministerijos sulaukė patarimų treniruoti tik merginas, neva jos perspektyvesnės ir pavyks pasiekti aukštesnių rezultatų.
Penkerius metus dirbo Pasvalio rajono Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku, organizavo viso rajono sportines veiklas, o Pumpėnuose treniruodavo Pumpėnų ir Pušaloto mergaičių rankinio komandą.
„Kijevas–Pasvalys–Maskva“
1972 metais legendinis treneris Laimonas Daugis pradėjo dirbti Pasvalio vaikų ir jaunių sporto mokykloje rankinio treneriu ir kurti Pasvalio rankinio istoriją. Suformavęs merginų rankinio komandą „Eglutė“, ėmė skinti laurus ir garsinti Pasvalio vardą ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. 1974 metais Sovietų Sąjungos jaunių pirmenybėse Maskvoje pasvalietės tapo vicečempionėmis. Pirmąją vietą iškovojo Kijevo komanda, trečioje vietoje liko rankininkės iš Maskvos. „Apie mūsų laimėjimą rašė tuometė Lietuvos ir Sovietų sąjungos spauda. Kaip šiandien straipsniuose prisimenu didelėmis raidėmis užrašytą tekstą, skelbiantį nugalėtojas: „Kijevas–Pasvalys–Maskva“. Tai buvo neįtikėtinas pasiekimas mažo provincijos miesto komandai“, – pasakoja mūsų pašnekovas, plačiai išgarsinęs Pasvalį.
Tuo metu rankinis buvo pasiekęs savo renesansą, merginas į priekį vedė noras tobulėti ir siekti kuo aukštesnių rezultatų. „Neturėjome firminių sportinių rūbų, o ypač avalynės, kokią šiandien dėvi sportininkai. Žiemą, kol pareidavo į namus, mergaitėms prie kojų prišaldavo sportbačiai. Ant sportinių marškinėlių klijuodavome lipdukus su „Adidas“ firminiu ženklu, nes varžybose neleisdavo dalyvauti su paprastais marškinėliais. Dabar jaunimas gerokai silpnesnis fiziškai, turintis mažiau jėgos ir ištvermės“, – akcentavo treneris, vis dar aktyviai sekantis visas rankinio naujienas ir tebegyvenantis rankinio pasaulyje.
Mergaitės jo klausydavo, bet visko pasitaikydavo, ypač per vasaros sporto stovyklas. Netyčia ir lovas sulaužydavo ar naktį vogčia išslinkdavo pasiskinti iš daržo agurkų. Tamsoje jų surasti pavykdavo per lysves voliojant vieną iš savo bendražygių.
Visą savo gyvenimą rankiniui paskyręs treneris, beveik pusšimtį metų treniravęs jaunąsias Pasvalio krašto rankininkes, išugdė gausų būrį garsių sportininkų – olimpinę ir pasaulio čempionę Sigitą Mažeikaitę-Strečen, pasaulio jaunimo vicečempionę Genutę Garšvinskaitę, Europos taurės laimėtoją Lijaną Juozulynaitę, pasaulio ir Europos jaunimo vicečempiones Ramunę Pekarskytę ir Vilmą Baršauskaitę, pasaulio studentų žaidynių bronzos medalio laimėtoją Justiną Balzarevičiūtę, aštuonias šalies rinktinei atstovavusias rankininkes, beveik tris dešimtis rankininkių, atstovavusių įvairaus amžiaus šalies rinktinėms.
2015 metais jam suteiktas Pasvalio krašto garbės piliečio vardas už ypatingus sportinius nuopelnus ugdant Pasvalio krašto jaunuomenę ir didelio meistriškumo rankininkus bei Pasvalio krašto garsinimą. Už nuopelnus olimpizmui Lietuvos tautinis olimpinis komitetas Laimoną Daugį apdovanojo olimpine žvaigžde – tai pats aukščiausias įvertinimas, kurį gali pasiekti sporto treneris.
