14-tus metus Joniškėlio Šv. Trejybės bažnyčioje zakristijonu tarnaujantis Eugenijus Giedraitis kaip niekas kitas gerai pažįsta šitą vietą. Čia buvo krikštytas, čia zakristijonu beveik ketvirtį amžiaus tarnavo jo tėtis Leonas, čia į kunigus buvo įšventintas šviesaus atminimo brolis Egidijus, čia senas sienas ir žmonių sielas giesmėmis virpina jo žmona vargonininkė Jolanta, čia Dievą pažino penki Eugenijaus vaikai.
Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių išvakarėse su Eugenijumi kalbėjomės apie šeimą, besikeičiančią bažnyčią, senąsias tradicijas bei apie zakristijono tarnystę, kuri šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje pamažu nueina į nebūtį.
Relikvija
55 metų Eugenijus mus pasitiko bažnyčios zakristijoje. Čia – jo valdos. Kampe – stalas, prie kurio reikalus tvarko klebonas. Priešais jį – dvi didelės senovinės spintos. Vienoje – liturginiai rūbai, kitoje – knygos, Šventasis Raštas, giesmynai ir įvairūs apeigose naudojami daiktai. Virš spintos – šioje bažnyčioje tarnavusių kunigų nuotraukos.
Čia pat padėtas ir šv. Mišių vynas.
– Itališkas. Vyskupija jo gauna iš Lenkijos, o paskui dalina parapijoms. Per Mišias aukojamas vynas turi būti tik natūralus, pagamintas tik iš vynuogių. Šis – ne pats silpniausias – 16 laipsnių, – rodo Eugenijus.
Vyras praveria spintą, kurioje gal net keliasdešimt liturginių rūbų.
– Iš kur žinau, kokį kada paruošti klebonui? Viskas labai paprasta – yra liturginis kalendorius. Jame viskas aiškiai sužymėta, – ištaria būsimą klausimą nuspėjęs zakristijonas.
Eugenijus vedasi mus link pagrindinių bažnyčios durų. Šalia jų yra patalpa, kurioje laikomas procesijose naudojamas baldakimas ir įvairios liturginės vėliavos.
– Pačių didžiųjų jau nebenešam – nebėra stiprių vyrų, kurie galėtų jas pakelti, – išsitaria bažnyčios tarnas.
Kiekvienas kampas, kiekviena vinis Eugenijui čia sava.
– Nesu buvęs tik bažnyčios smaigalyje…
Pokalbį pradedu klausimu, ar pamena savo pirmą sąmoningą apsilankymą bažnyčioje?
– Pirmo karto tikrai nepasakysiu, bet iš mamos pasakojimų žinau, kad ji mus čia atsivesdavo visiškai mažus. Mūsų šeimos vieta buvo greta šv. Jurgio altoriaus. Susėsdavome ir sulaukę pamokslo… užmigdavome. O kai aš buvau antroje klasėje, pradėjau patarnauti Mišioms. Buvau kresnas, nepasiekdavau altoriaus, tad aplinkiniai sakydavo į batų kulnus įsikalti vinių, kad būčiau aukštesnis. Beje, žiūrėkite kas čia…
Eugenijus rodo ant sienos sukabintas patarnautojų kamžas. Nukabina pačią mažiausią:
– Čia ta pati, kurią vilkėdamas 1978 ar 1979 metais pirmą kartą atsistojau priešais altorių. Ji pasiūta specialiai man. Su ja Mišioms patarnavo mano sūnus Augustinas, ją dabar užsivelka dukra Egidija.
Bauda už bažnyčios lankymą
Eugenijaus tėvai – Leonas ir Bronislava Janina Giedraičiai užaugino penkis vaikus.
Vyriausias sūnus Paulius gyvena Kaune ir užsiima techniniu lėktuvų aptarnavimu. Šiauliuose gyvenanti dukra Bronislava visą gyvenimą dirbo buhaltere. Šaltkalvio profesiją įgijęs Remigijus gyvena Joniškėlyje, greta brolio Eugenijaus, ir dirba vienoje žemės ūkio bendrovėje. Dar buvo tragiško likimo pagrandukas Egidijus, bet apie jį kiek vėliau.
Anuomet Joniškėlyje visi žinojo, kad Giedraičiai – religinga šeima. Jie to niekuomet ir neslėpė. Buvo sąžiningi ir prieš Dievą, ir prieš žmones. Tiesa, su pastaraisiais ne viskas buvo taip paprasta.
Šių eilučių autoriui labai giliai sielon įstrigęs prisiminimas, kai gal šeštoje, gal septintoje klasėje į klasės valandėlę buvo atvestas būsimas kunigas, anuomet – vienais metais aukštesnėje klasėje besimokęs Eugenijaus brolis Egidijus. Vaikiškoje atmintyje išsitrynė, kas jį pas mus lydėjo, nepamenu ir to, kas buvo tiksliai kalbama. Bet viskas sukosi apie Dievo nebuvimą ir kad yra tokių „tamsių ir nesusipratusių“ vaikų, kurie tiki senais prietarais ir vis dar vaikšto į bažnyčią. To „tamsumo“ pavyzdys buvo prieš klasę pastatytas Egidijus.
Pamenu nuleistas klasės draugų galvas ir tą bjaurų, su baime susimaišiusį jausmą, kai vaikiškas protas nesuvokia to, kas vyksta, bet širdis sufleruoja, jog taip elgtis su žmogumi negalima. Niekuomet su niekuo taip negalima elgtis!
Eugenijus šia tema nedaugžodžiauja:
– Mes į tai per daug nekreipdavome dėmesio. Mokytojai žinojo: ką jie bekalbės – mes vis tiek eisime į bažnyčią. Mama ir tėtis nuves. Vis kalbindavo – gal tu neik, gal geriau į kultūros namus užsuk, į kiną ar dar kur? Bet ką jie besakytų – sekmadienis bažnyčioje – be jokių kalbų. Bent vienose Mišiose. Anuomet jų būdavo keturios per dieną. Pas kunigą Benediktą Urboną visuomet būdavo koks altaristas. Tai sekmadieniais rytines ir pagrindines Mišias aukodavo klebonas, o Votyvą ir vakarines – altaristas. O prieš Kalėdas B. Urbonas padarydavo taip, kad į Mišias mes spėdavome nueiti dar prieš pamokas. Atbėgam, sumetam kuprines į kampą, o po Komunijos, nebelaukdami pabaigos, skuodžiam į mokyklą, – šypsosi Eugenijus.
Tik gerokai įsikalbėjus vyras prasitaria ir apie anuometės valdžios 50 rublių baudą mamai už tai, kad ši vedanti vaikus bažnyčion, ir apie tai, kad nebuvo leista baigti vidurinės mokyklos.
„Tikėjimo nepakeičiau“
Po aštuonių klasių Eugenijus Giedraitis buvo išprašytas iš Joniškėlio vidurinės mokyklos.
– Buvo pasakyta tiesiai – tau čia ne vieta mokytis. Važiuok į Vabalninko, jei nori – Joniškėlio ar Žeimelio technikumus, bet kuo toliau nuo čia, – prisimena zakristijonas.
Eugenijus anuomečiame Joniškėlio tarybinio ūkio technikume įgijo agronomo specialybę.
– Baigus mokslus technikume netikėtai sulaukiau pasiūlymo studijuoti kunigų seminarijoje. Visą gyvenimą sukausi kunigų aplinkoje, tad tokia galimybė neatrodė nereali. Galvojau: jei nepatiks – mesiu. Tiesa, mama šiuo klausimu buvo kategoriška: jei jau išvažiuosi, privalėsi baigti. Iš pradžių viskas buvo gerai. Dabar būsimiems kunigams sutaną užvelka tik gal trečiais studijų metais, o tada mes jas gavome pirmą rudenį. Reikėjo nešioti visą savaitę nuo ryto iki vakaro. Romantika! Pamenu pirmą grįžimą namo. Apsivilkęs sutaną turėjau išeiti prie altoriaus patarnauti Mišioms. Iš jaudulio visas virpėjau. Žinojau, kad visų dėmesys nukreiptas į mane. Laimei, Joniškėlio altorius buvo toks, kad Mišios aukojamos nusisukus nuo žmonių. Tai šiek tiek gelbėjo, – mintimis į praeitį grįžta pašnekovas.
Kauno kunigų seminarijoje E. Giedraitis mokėsi trejus metus.
– Neišlaikiau fundamentinės teologijos, dar vieno egzamino, ir nusprendžiau viską mesti. Susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Grįžimas ten, kur visi iš tavęs tikisi, jog tapsi kunigu, buvo sunkus. Sutaną apsivilkti buvo lengva, bet nusivilkti… Žmonės nesupranta, kad tu buvai tik studentas. Pasipylė klausimai, kamantinėjimai. Su sunkia dūšia nuėjau pas kunigą B. Urboną. Jis skaitė sode knygą. Kai pasakiau, jog mečiau mokslus, jis pakėlė akis ir paklausė – „Nesupratau, tai išmetė?“ Pasakiau, kad ne – pats išėjau. Tada paklausė – „Bažnyčioje padėsi?“ Atsakiau, kad tikėjimo nepakeičiau, tik palikau seminariją.
Tikybos mokytoju dirba 32 metus
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, mokykloms buvo sugrąžinta tikybos disciplina.
– Pasikvietė mane B. Urbonas ir klausia: „Reikia tikybos mokytojo – gal gali padėti?“ Sakau, kad aš mokslų nebaigiau. O jis atkirto, kad duos man knygų, pasiskaitysiu ir būsiu profesorių profesorius. Bandžiau gintis, kad niekuomet nesu to daręs. Šiek tiek melavau, Kaune porą metų mums, seminaristams, reikėjo eiti į mokyklas, bet kaip vesti pamokų niekas nemokė, – pedagoginės karjeros pradžią prisimena Eugenijus.
Pedagogas sako, jog dabar po daugybės seminarų, po išlyginamųjų pedagogikos studijų Šiauliuose, jis puikiai žino pamokos reikšmę. Bet kai anuomet, vos dvidešimt kelių metų amžiaus jaunam vyrui teko stoti prieš klasę – buvo labai nelengva.
– Tikras košmaras. Nežinojau, nei kaip pamoką vesti, nei kaip su vaikais elgtis. Sėdi panelės, akimis mirksi ir juokiasi iš manęs… Laimei, daug padėjo direktoriaus pavaduotoja Vanda Mockūnienė – palaikė, padėjo, patarimų davė. Pamažu įsivažiavau.
Dabar Eugenijus Giedraitis moko ne tik tikybą, bet ir technologijas.
– Kartais savęs klausiu, kaip čia atsitiko, kad tapau mokytoju. Atsakymo neturiu. Žinau, kad mano tėtės mama anuomet buvo pasiruošusi būti mokytoja, bet niekuomet ja taip ir nedirbo. Gimė vaikai, ūkis, rūpesčiai… Aš praktiškai nesiruošiau tam, bet jau dirbu 32 metus. Įdomi ir mano dėdės iš mamos pusės Rutkausko istorija. Jis stojo į kunigų seminariją, bet neišlaikė lietuvių kalbos egzamino todėl nebuvo priimtas. Tada taip supyko, kad įstojo į mokytojų seminariją ir tapo labai geru, daug metų Pakruojyje dirbusiu lietuvių kalbos mokytoju.
Lemtingi žodžiai
Tėvų svajonę, kad bent vienas iš vaikų taptų dvasininku įgyvendino jaunėlis Egidijus. Deja, bet jauno, žmonių mylimo kunigo gyvenimas susiklostė tragiškai. Vos dvejus metus tarnavęs Dievui, Egidijus nuskendo.
– Kai bažnyčios šventoriuje laidojome kunigą Benediktą Urboną, Egidijus prasitarė, kad taip pat, kai ateis laikas, norėtų čia atgulti amžinojo poilsio. Kas tada galėjo pagalvoti, jog tas laikas bus vos po dešimties dienų… – sunkiai žodžius dėlioja zakristijonas.
Eugenijus prisipažįsta – nors nuo tos lemiamos dienos jau prabėgo 22 metai, nors jau apsiprato su netektimi, tačiau eiti pro Joniškėlio šventoriuje palaidoto brolio kapą iki šiol nėra lengva.
Benediktas Mykolas Urbonas
Eugenijus visą gyvenimą buvo apsuptas dvasininkų. Ir tų, kurie dirbo Joniškėlio bažnyčioje, ir tų, kurie iš čia į pasaulį išėjo kunigais.
Ryškiausia ir labiausiai vyro dvasinį formavimąsi įtakojusi asmenybė – ilgametis Joniškėlio klebonas Benediktas Mykolas Urbonas. Intelektualas, poliglotas, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendraautorius aktyviai dalyvavęs pogrindinėje veikloje – vertęs, redagavęs, spausdinęs ir platinęs pamokslinę, apologetinę bei patriotinę literatūrą, vienas iš Pasvalio Sąjūdžio grupės kūrėjų.
– Po kunigo Jarecko į Joniškėlį atėjo jaunas, gražiai grojantis, dar gražiau giedantis kunigas Benediktas Urbonas. Jo balsas man buvo nepaprastai gražus ir aš svajojau kada nors taip pat mokėti giedoti. Su juo teko daugiausia ir dirbti, ir bendrauti. Buvo šviesus, išsilavinęs, plačių pažiūrų žmogus. Galėjai klausti bet ko – visuomet atsakys. Pamenu, kartą net klausiau jo apie keiksmažodžius. Kodėl vienas ar kitas žodis laikomas blogu. Jis man kantriai viską išaiškino, – šypsosi Eugenijus.
Zakristijonas prisimena, kad B. Urbono namuose visuomet netrūko inteligentijos.
–Aš buvau dar vaikas, kai klebonas pasikvietė pas save pietų. Jis kažkodėl primygtinai norėjo, kad juose dalyvaučiau. Tuomet buvo atvykęs operos solistas, kurio pavardės nepamenu, bet vardas įstrigęs – Paulinas. Kartu buvo ir mūsų kraštietė dainininkė Salomėja Vaidžiūnaitė (pedagogė, dainininkė, Lietuvos operos ir baleto teatro solistė – aut. pastaba). Įstrigo Salomėjos žodžiai: „Paulinai, paskutinį kartą matėmės „Traviatos“ scenoje“. Po pietų B. Urbonas sėdo prie pianino. Jam akompanuojant svečiai giedojo „Sactus“. Pirmą kartą mačiau žmogų, taip įsijautusį į atliekamą kūrinį.
Eugenijus užsimena, kad visų mėgiamas ir gerbiamas kunigas B. Urbonas turėjęs ir savo keistenybių.
– Jei reikėdavo įkalti vinį, jis jos nekaldavo – kviesdavo pagalbą. Zakristijoje stovėjo pečius, žiemą šalta, bet pats jo nekurdavo, tai turėjo padaryti zakristijonas. Kartą atvažiuoja pas mus ir sako – pripūsk padangą. Štai ten pompa, čia turi pajungti, pūsti reikia tol, kol bus reikiamas slėgis. Sako, aš moku pasakyti, ką reikia padaryti, bet niekuomet nesu to daręs, todėl geriau daryk tu.
Prisiminus senąjį Joniškėlio kleboną klausiu Eugenijaus, kodėl šiais laikais vis rečiau pasitaiko tokio „kalibro“ dvasininkų?
– Keičiasi laikai, keičiasi auklėjimas, keičiasi žmonės. Kunigai juk neatsiranda iš dangaus, jie – iš mūsų aplinkos. Kokia visuomenė, tokie ir kunigai, – svarsto Eugenijus.
Jolanta
– Jau po to, kai išėjau iš kunigų seminarijos, Joniškėlio bažnyčioje atkreipiau dėmesį į labai gražiai giedančią merginą. Pradėjau kalbinti. Draugavome penkerius metus, o po to susituokėme. Taip mano gyvenime atsirado Jolanta, – šypsosi Eugenijus.
Apie Jolantą Giedraitienę, ypatingo balso savininkę, vokalinio ansamblio „Kvinta“ įkūrėją rašėme ne kartą. Pora užaugino penkis vaikus.
Vyresnioji Paulina – Vilniuje gyvenanti keramikė. Augustinas dirba vairuotoju. Kotryna – Šiauliuose studijuoja mediciną ir planuoja dirbti slaugytoja. Egidija ir Agota – mokosi Joniškėlio gimnazijoje.
Tradicijos saugotojas
– Zakristijonu dirbo toks Garnys iš Katkūnų. Po jo –mano krikšto tėvas Stanislovas Rutkauskas, tada – Kazimieras Svilys. Po jo – vieną vasarą aš. Tada Leonas Linda iš Gustonių kaimo. Kai šis išėjo mokytis į seminariją – klebonas prikalbino mano tėtį Leoną.
Eugenijus pasakoja, kad tėtis visą gyvenimą, nuo 15 metų, vairavo traktorius. Išėjus į pensiją, sulaukė kvietimo tapti zakristijonu.
– Skambės keistai, bet tėtis visko, ko reikėjo zakristijono darbe, išmoko iš mūsų – vaikų. Mes bažnyčioje sukdavomės kiekvieną dieną ir viską – kas ir kur – žinojome mintinai. Geras mūsų mokytojas buvo Virgilijus Garšva, vėliau pats tapęs kunigu. Tėtis, kai klebonas jį pakvietė, sako „Aš nieko nemoku“. O Urbonas taip ir pasakė „Tu tik ateik, tave vaikai visko išmokys“. O kai išmoko, taip su ta tarnyste susigyveno, kad atėjus laikui buvo labai sunku viską baigti. Senatvėje iš pradžių sunkiai matė viena, po to ir abiem akimis. Bet viską bažnyčioje žinojo mintinai – kur eiti, užlipti, padėti, atsisėsti. Gal tik žvakę iš pirmo karto ne visada pataikydavo uždegti, – Eugenijus nutyla. Matau, kad jo mintys labai toli nuo tos vietos, kurioje esame mes.
Kalbą pasuku apie pačią zakristijono tarnystę. Nejau visais laikais tai buvo tas žmogus, kuris tik patarnauja kunigui.
– Anaiptol. Lotyniškas žodis sacrist(i)anus – reiškia krikščioniškos bažnyčios tarnautoją, pagalbininką liturginėse apeigose, ir kartu tai ūkvedys, prižiūrintis visą tvarką bažnyčioje. Ir žodis „bažnyčia“ čia suprantamas plačiąja prasme – tai ne tik patys maldos namai, bet ir koplyčios, žemės, pastatai ar net ūkiai, kurie kažkada buvo valdomi bažnyčios. Patarnauti prie altoriaus visais laikais buvo vaikų priedermė. Zakristijonas būdavo nuošalyje ir prižiūrėdavo tvarką. Kai aš buvau mažas, Joniškėlio bažnyčioje patarnaudavo iki 40 vaikų. Stovėdavome dviem eilėmis – pirmoje berniukai, antroje – tautiniais rūbais pasipuošusios mergaitės. Dabar ateina du – vienas berniukas ir viena mergaitė… Mes varžydavomės dėl teisės skambinti varpeliais per Mišias, dabar jiems tas skambinimas kelia juoką, net nebenori to daryti. Kai tokia situacija – nėra kur dėtis, belieka priešais altorių greta klebono stoti ir man. Ir ne tik apie vaikus. Sovietiniais metais, kai religija buvo persekiojama – bažnyčios lūždavo nuo žmonių. Jei tik ateidavome kiek vėliau, iki zakristijos tekdavo brautis per žmonių minią. Dabar to jau seniai nebėra, – atsidūsta zakristijonas.
Egidijus užsimena, kad ir patys zakristijonai baigia išnykti.
– Didesnėse parapijose dar yra zakristijonų, ten jie turi etatą, gauna atlyginimą, bet mažesnėse… Jaunesniems kunigams nebereikia kad kas nors ką nors už juos dirbtų – patys viską moka. O ir žmonių, norinčių tai dirbti – nebėra. Tai juk net ne darbas – tarnystė. Algos už tai niekas nemoka. Kad patarnauju sekmadienio Mišiose klebonas sumoka 20 eurų. Viskas! O jei negali – jokios bėdos – kunigas viską padarys be tavęs. Bet žinote, aš galvoju kitaip. Parapijose visais laikais būdavo zakristijonas, vargonininkas, varpininkė, špitolininkė arba valytoja. Aš čia ateinu tam, kad ši tradicija būtų išlaikyta. Pasaulis keičiasi, o su juo kinta ir bažnyčia. Keičiasi liturgija, ateina kitoks Dievo garbinimo suvokimas, senosios tradicijos nueina į nebūtį. Kartais pagalvoju, kad, ko gero, esu paskutinis Joniškėlio bažnyčios zakristijonas, nes, vargu, ar atsiras žmogus, kuris tai norės tęsti. Bet kol būsiu gyvas – ateisiu čia.
