Ramybės kalnelis Paįstriečių kapinėse

Lietuviai nuo seno vietą kapinėms rinkdavosi ant kalnelių, kur sausa žemė, apsodindavo jas medžiais, dažniausiai aptverdavo tvora iš akmenų su puošniais mediniais ar metaliniais varteliais. Bėgant šimtmečiams, keičiasi kapinių lankymo ir artimųjų kapų tvarkymo tradicijos, tačiau nesikeičia pagrindinė žmogiškoji vertybė – gyvųjų ryšys su mirusiaisiais. Artėjant sakraliam Vėlinių laikui, artimųjų kapų kauburėliai puošiami gėlėmis, o žvakių liepsnelės ir vėl nors trumpam suartins gyvuosius su jau išėjusiais į amžinybę.

Paįstriečių kaimas yra pati kalvočiausia Jurgėnų krašto vieta, įsikūręs šalia dieną naktį dundančios tarptautinės „Via Balticos“ magistralės. Žvelgiant į Jurgėnų krašto lygumas, galima išvysti nemažą kalvelę – Paįstriečių kapinių kalnelis atrodo neįprastai aukštas ir gerai matomas iš visų pusių. Tokio aukštumo ir tokio lengvo smėlio kalva visiškai nebūdinga šių apylinkių molingoms lygumoms, todėl galima įtarti, jog čia buvęs pilkapis.

Daug metų drumsta mirusiųjų ramybė 

Kalno kaime gyvenanti Bronislava Dulevičienė turi surinkusi nemažai istorinės medžiagos apie Paįstriečių senkapį. Didžiąją gyvenimo dalį išdirbusi zootechnike-selekcininke tuomečiuose Pasvalio rajono kolūkiuose, ji laisvalaikiu domėjosi savo krašto praeitimi, kalbindavo žmones, užrašydavo jų prisiminimus. Surinkta medžiaga išspausdinta Kalno kaime gimusio kraštiečio istoriko Jono Aničo (1928–2022) sudarytoje knygoje „Jurgėnų kraštas“. 

Susėdę jaukaus pokalbio svetinguose Bronislavos namuose, vartėme knygos puslapius ir prisiminėme, ką jai pavyko užfiksuoti apie šio krašto apylinkes. Kalbėjomės apie tai, ko jau seniai nebėra – nei jos kalbintų žmonių, nei senųjų kaimo tradicijų ir papročių.

Lietuvos istorijos institute saugoma Pasvalio rajono Pumpėnų apylinkės Paįstriečių senkapio tyrimų ataskaita, parengta 1977 metais. Ką anuomet pavyko surasti archeologams? Paaiškėjo, kad šios kapinės įkurtos kalvoje, kurioje buvo du senkapiai, viename iš jų laidota XVII amžiuje ir smėlis iš ten išvežtas. Kitame senkapyje, kuriame yra kapinės, remiantis kapuose rastomis įkapėmis ir atsitiktiniais radiniais, senkapis datuojamas VI–VIII amžiais. Didžiosios kalvos senkapis visiškai sunaikintas po Antrojo pasaulinio karo atidarius jo teritorijoje smėlio karjerą, o kitame krašte kasant rūsius bulvėms žiemą laikyti.

„Kapinėms ramybės nedavė ir 1976 metais pradėta remontuoti greitkelio Pasvalys–Panevėžys atkarpa. Tuomet pro kapines nuolat zujantys sunkvežimiai iš Paįstriečių senkapio išvežė keliui remontuoti labai tikusį žvyrą, todėl sudubo dar vienas senkapio kraštas. Taip kapinės liko ant aukšto kalnelio, o jų papėdėje atsivėrė didelis slėnis“, – pasakoja B. Dulevičienė, primindama, jog archeologiniai tyrimai buvo atlikti aptikus žmonių kaulų kasant žvyrą greitkelio remontui. 

Dar prieškariu aplinkinių kaimų žmonės savo statyboms veždavosi smėlį iš vienos senkapio dalies. Tai liudija archeologų ekspedicijos metu užrašyti vietinių žmonių pasakojimai. Pasak Paįstriečių kaimo gyventojos Eugenijos Valickienės (g. 1925 m.), smėlis buvo kasamas tik šiauriniame kalvos gale, o pietiniame ir likusioje dalyje tik po Antrojo pasaulinio karo. Kasant smėlį buvo aptinkami žmonių kaulai. Dar vienas šio kaimo gyventojas Stanislovas Drumžlys (g. 1909 m.) pasakojo, kad kapinių kalvos pakraščiuose kasant bulvių rūsius, o kapinėse – kapinių duobes, kartu su mirusiųjų kaulais būdavo iškasamos žalios spalvos metalinės grendelės ir dar kažkokie metaliniai daiktai. Jo tėvo atmintyje išlikę, jog kapinėse buvę nedidelių, eilėmis sustatytų kareiviškų žemučių kryželių, o kasant bulvių rūsius jau ir jo laikais su mirusiųjų kaulais pasirodydavo geležinių daiktų. 

Pasak mūsų pašnekovės, išvežus smėlį ir žvyrą, likdavo daubos, kurias vietiniai gyventojai vadindavę žvyrduobėmis. Jose aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo „laidojamos“ Pasvalio miesto šiukšlės. Pro kapines nuolat dundėdavo sunkiasvoriai sunkvežimiai, sąvartyne burgzdavo buldozeris, vėjas plaikstydavo degėsių kvapą ir išnešiodavo plastmasės bei popieriaus gabalus, ant paminklų vasaromis tupėdavo musės. Žmonės piktinosi šia netvarka, rašė raštus, kol pagaliau sąvartynas buvo uždarytas, šiukšlės palaidotos po žemių sluoksniu, o ant jo pasodinti medžiai. 

„Keičiasi santvarkos, žmonių mąstymas ir gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai. Lieka tik tai, kas parašyta juodu ant balto. Perskaitę archeologų išvadas apie Paįstriečių senkapį, turėtume tapti dėmesingesni savo praeičiai ir ateičiai. O Paįstriečių kapinėse nulenkti galvas ne tik savo mirusiems giminaičiams, bet ir žilai šio krašto istorijai. Belieka tik apgailestauti, kad dėl nežinojimo ar skubėjimo buvo pažeistas lietuviui šventas dalykas – mirusiųjų ramybė“, – teigia B. Dulevičienė, besidominti kapinių istorija ir žmogaus mirties nelaikanti jo egzistencijos pabaiga. 

Pasitikimo kryžius sutinka ir išlydi 

Aukštas kryžius šalia Paįstriečių kaimo kapinių nuo seno žmonių vadinamas Pasitikimo kryžiumi. Pirmojo kryžiaus autorius – Povilas Juzeliūnas. Po penkių dešimtmečių, 1989 metais, tremtinys Petras Rinkūnas, gyvenęs Kalno kaime, pastatė naują. Apie tai byloja užrašas ant kryžiaus: „1989 R P“. Tik stovi jis dabar ne visai toje pačioje vietoje, o keliais metrais toliau nuo savo pirmtako. 

Kodėl jis vadinamas Pasitikimo kryžiumi? Nes kiekvienam tarsi bylodavo: „sveikas atvykęs į Ramybės kalnelį“. Dabar šį pavadinimą žmonės jau pamiršę, nes niekas prie jo nebelaukia ir nebepasitinka. „Senais laikais kunigas ir atokesnių kaimų gyventojai prie kryžiaus laukdavo į kapines atlydimo mirusiojo, nuo aukštos kapinių kalvelės pirmiausiai pasimatydavo laidotuvių eisena, vėliau pasigirsdavo kaimo giedotojų giesmės. Pačiame priekyje būdavo nešamas šventintas bažnyčios kryžius, šalia jo vėjas aukštai plaikstydavo vyrų nešamas juodas bažnytines vėliavas. Karstą veždavo arklių traukiamas vežimas (žiemą – rogės), paskui jį sekė liūdintys artimieji, giminės ir kaimynai. Laidotuvių eisena būtinai eidavo pro Pasitikimo kryžiaus priekį, nesvarbu, iš kurios pusės mirusysis būdavo atlydimas“, – pasakoja žmonių prisiminimus užrašiusi B. Dulevičienė. 

Ji surinko nemažai medžiagos ir apie šio krašto kryžius, pastatytus svarbiems istoriniams įvykiams atminti. Išnykus kaimams ir vienkiemiams, kitur pasukus keliams, dabar jie dunkso vieniši laukuose. Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui paminėti jurgėniečiai 1928 metais pastatė bendrą kaimo kryžių kelio Jurgėnai Dirvonai kryžkelėje, ūkininko Karoblio žemėje. XX a. pabaigoje melioratoriams ištiesinus kelią, šis paminklas liko šiek tiek nuošaliau, tačiau ir dabar Nukryžiuotasis laimina derlingus Jurgėnų kaimo laukus ir keliu važiuojančius žmones. Tokie kryžiai būdavo statomi ir kaimuose, kaimai turėdavo bendrus kryžius. 

Sakrali Visų Šventųjų diena 

Vaikštant po Paįstriečių kapines, antkapiuose iškaltos vis pasikartojančios pavardės byloja, jog praeityje žmonės gyveno sėsliai, šeimas kūrė netoli nuo savo gimtųjų vietų, o mirusieji laidoti tose pačiose kapinėse. Čia amžinojo poilsio atgulė ir kraštiečio istoriko Jono Aničo, ir buvusio ilgamečio mūsų laikraščio redaktoriaus Juozo Motiekos šeimų artimieji. Kai kurias kapavietes žymi aukšti, dailiais ornamentais papuošti ąžuoliniai kryžiai. 

Mūsų pokalbyje dalyvavusi Kalno kaimo seniūnaitė Kristina Židonytė paminėjo, jog norėta kapines plėsti, kadangi trūksta naujų laidojimo vietų. 2018 metais Pumpėnų seniūnijos rūpesčiu sutvarkius naująją teritoriją senųjų kapinių papėdėje, aptvėrus ją tvora, norinčiųjų laidotis čia vis dar neatsiranda. Pasak jos, gaila, jog žmonės tiki įvairiomis nebūtomis istorijomis ir savo mirusiuosius veža laidoti į kitas kapines, kurios nuo Paįstriečių gerokai toliau.

Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, Jurgėnų krašto žmonės visuomet laikėsi sakralinių tradicijų, gerbė šventą kapinių žemę ir mokė to daryti savo vaikus, nesvarbu, kokia santvarka bebūtų. „Sovietmečiu žmonės kiekvieną lapkričio 1-ąją rinkdavosi į kapines, ant artimųjų kapelių uždegdavo šventintas vaško žvakes, susibūrę giedodavo giesmes, garsiai kalbėdavo poterius, po to išsiskirstydavo pasimelsti ir parymoti prie artimųjų kapelių. Didžiausias galvosūkis būdavo, kaip nuo vėjo apsaugoti žvakės liepsnelę. Dengdavo kaip kas išmanydavo – kas pergamentiniu ar laikraštiniu popieriumi, kas kartono lakštais, stiklo atraižomis, kas apkaišydavo eglės šakelėmis. Tai būdavo vienintelis laikas metuose, kai žmonės iš kapinių išsiskirstydavo jau sutemus. Einant namo vis norėdavosi atsigręžti ir žiūrėti, žiūrėti… Labai gražiai nakties tamsoje šviesdavo Paįstriečių kalnelis. Ir labai toli matydavosi“, – pasakojo B. Dulevičienė, savo surinkta medžiaga papildžiusi knygos „Jurgėnų kraštas“ puslapius.