Esu vedęs, turiu 4 nuostabius vaikus. Mokiausi Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazijoje. Esu šios gimnazijos mokinių tėvų išrinktas į gimnazijos tarybą. Turiu buhalterijos apskaitininko baigimo pažymėjimą.
Anglų kalbą moku vidutiniškai. Šeimos turtas – namas Tryškių miestelyje, kur šiandien ir gyvenu.
Visi matome, kas vyksta. Štai tik vienas pavyzdys – miškai. Jų liko labai mažai, o dabar žmonėms važinėti gatvėmis bus draudžiama su senesniais automobiliais. Pirmiau iškirsime girias, o po to žiūrėsime, kaip čia taršą sumažinus? Mokėsime taršos mokesčius perkant automobilį?
Biudžete pinigų vis daugiau, mokyklų ir ligoninių vis mažiau. Priimami įstatymai, kuriems nepritaria dauguma žmonių – ir nieko?
Milijonas žmonių iš Lietuvos jau išėjo. Kiek dar išeis? Kiek mūsų liks po 10, po 50, 100 metų? Ar neliksim tik pavadainimas žemėlapyje, kaip Prūsijos?
Nepadovanokime savo pasirinkimo laisvės tiems, kurie trokšta, kad jūs neateitumėte balsuoti ir jūsų biuletenį galėtų panaudoti tie, kam jo reikia.
Mes, atsidavę Lietuvai ir padedantys realiai bei neatlygintinai, suprantantys vienas kito bėdas ir skausmus, niekada nebūsiantys savanaudiški, nebūsime milijonieriais. Per daug geros širdys, kad žiūrėtume vien savanaudiškumo ir būtume priklausomi pinigų vergovei.
Kartu su Lietuvos šeimų sąjūdžiu ir gyventojais rinkau parašus prieš Pasvalio ligoninės vaikų ir gimdymo skyrių uždarymą, prieš vėjo jėgainių statybas netoli gyvenamųjų namų, bet valdančioji dauguma nekreipė dėmesio į žmonių interesus. Vien priešintis kažkam nepakanka, reikia priimti tik tokius sprendimus, kurie nepažeidžia žmonių interesų.
Labai tikiuosi, kad dauguma Pasvalio ir Pakruono rajonų žmonių taip pat tiki Lietuva ir savo vaikų ateitimi. Mūsų tikrai yra daug ir kartu mes galime viską!
Tikiuosi nuoširdaus palaikymo iš tokių pat žmonių, kad galėtume dirbti kartu.
