Rugpjūčio 31 – rugsėjo 1 d. Raubonių malūnas alsavo gyvybe. Čia vyko jau devintasis tarptautinis amatų ir meno festivalis „Vilnonės dienos“.
Šių metų šventės leitmotyvas – šimtmečio Dainų šventė. 1924-ieji, kai Kaune pirmą kartą vienu metu suskambo tūkstančiai dainingų lietuvių balsų, buvo reikšmingi ir Raubonims. Būtent tuo metu malūną valdęs latvis Jonas Ribė gavo leidimą jį rekonstruoti.
Tada ir dabar. Prabėgęs šimtmetis ir naujo pradžia. Kalba, daina, šokis, tradicijos, amatai, kultūra, istorija – visa tai pynėsi viso festivalio metu.
Šimtmečio suvienyti
Antrus metus iš eilės festivalis prasidėjo pažintiniu žygiu po Raubonių apylinkes. Istorikas Gražvydas Balčiūnaitis aprodė senuosius Raubonis, maro aukų kapus, Dagilynės dvaro sodybą. Daug įdomių ir netikėtų faktų žygeiviai išgirdo iš kartu ėjusios raubonietės Ksaverijos Skujienės.
Festivalio koncertinę programą atidarė maestro Rimvydo Mitkaus vadovaujamas mišrus choras „Canticum novum“, atlikęs įvairiose dainų šventėse skambėjusius kūrinius. Skambant Raimundo Martinkėno sukurtai „Vardan tos, Lietuvos“, per festivalio dalyvių ir žiūrovų rankas buvo perleista kėdainietės tautodailininkės Loretos Steponavičienės suvyta šimto metrų ilgio tautiniais raštais išmarginta juosta.
Čia pat buvo pradėta vyti ir kita, naują Raubonių malūno šimtmetį simbolizuojanti juosta, prie kurios gimimo galėjo prisidėti kiekvienas festivalio svečias.
Svečiai iš Latvijos, Jelgavos kultūros centro folkloro ansamblis „Dimzens“, priminė, jog jų dainų šventės turi net 150 metų tradicijas. Gero ūpo nestokoję latviai, žiūrovams pristatė Žiemgalos regiono dainas, šokius, muziką bei papročius.
Australiška „Pamesta klumpė“
Neabejotina festivalio „vinis“ bei didžiausias atradimas – Melburno (Australija) lietuvių bendruomenės ansamblis „Pamesta klumpė“.
Retai mūsuose nutinka taip, kad žiūrovai skanduoja „pakartot!“ lietuvių liaudies dainas atliekančiam kolektyvui. Tačiau iš kito pasaulio krašto atvykę svečiai visus susirinkusiuosius papirko savo laisvumu, gera nuotaika bei šmaikščiu humoru, už ką buvo dar kartą pakviesti į sceną.
Kaip pasakojo „Pamestai klumpei“ vadovaujantys Steponas Levickis ir Gabrielė Stokaitytė, kolektyvas susikūrė prieš keturiolika metų.
– Kaip tik buvome susirinkę Melburno lietuvių namuose ir svarstėme, kaip pavadinti mūsų grupę. Tuo metu mūsų vaikai šalia žaidė biliardą. Vienas rutulys niekaip nenorėjo kristi į kišenę. Apžiūrėjus, kas čia nutiko, vaikai pamatė, jog viduje įkritusi nedidelė suvenyrinė klumpė. Jie ją ištraukė ir sušuko: „Pamesta klumpė!“ Taip gimė mūsų pavadinimas, – su šypsena ansamblio susikūrimo pradžią priminė Steponas.
Svečiai pasakojo, jog kažkada Melburne buvusi gana didelė lietuvių bendruomenė. Dabar jos gretos retesnės.
– Bendruomenė kažkiek sumažėjo, tačiau išliko gyvybinga ir aktyvi. Mes renkamės kiekvieną sekmadienį Lietuvių namuose, valgome lietuvišką maistą, dainuojame lietuviškas dainas. Yra ne tik mūsų, bet ir vaikų ansamblis. Iki šiol gyvuoja jau 75 metus skaičiuojantis Melburno lietuvių choras, – pasakoja Steponas.
Ansamblio vadovas svarsto, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo lietuviškos kultūros, senųjų papročių išsaugojimą Australijoje gyvenantys tautiečiai suvokė kaip gyvybiškai svarbią misiją, nes baiminosi, jog sovietai visa tai sunaikins.
– Dabar lietuviški šokiai, dainos, papročiai – tai smagus būdas pabūti kartu ir perduoti senelių tradicijas vaikams, – įsitikinęs S. Levickis.
Jauniausiam „Pamestos klumpės“ nariui – 48, vyriausiam – 56 metai. Kolektyve – 10 narių. Į Lietuvą atvažiuoti galėjo devyni. Kartu keliauja ir jų vaikai bei artimieji, tad iš viso delegacijoje – 22 žmonės. „
Pamesta klumpė“ – ne pirmą kartą Lietuvoje.
– Anksčiau esame koncertavę Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, o šiemet paprašėme mūsų bičiulio Antano Foko, kapelos „Sutaras“ vadovo, kad suorganizuotų pasirodymus mažesniuose miesteliuose. Taip atsiradome Raubonyse. Prieš tai koncertavome Nidoje, Vilkijoje, Zarasuose. Raubonys žavi tiek žmonių nuoširdumu, tiek istorine vieta, kurioje gera būti. Puikūs žmonės, skanus maistas, geras alus, – šypsena nedingsta nuo Stepono veido.
Kaip pasakoja ansamblio vadovė G. Stokaitytė, „Pamestos klumpės“ repertuaras sudarytas iš dainų ir šokių, kuriuos jiems perdavė tėvai, seneliai bei išmokė Lietuvoje esantys kolektyvai, su kuriais Australijos lietuviai bičiuliaujasi jau ne vienerius metus.
– Kai susibūrėme, iš karto galvojome, jog norime dainuoti ne tik lietuviams, bet ir Australijos publikai. Tad rinkomės ir renkamės ne tik liūdnas, bet ir džiaugsmingas ar net juokingas dainas. Kaip jas priima kitų tautų atstovai? Puikiai! Jos kitokios, todėl visuomet atkreipia dėmesį, – sako Gabrielė.
Ne vieno žiūrovo dėmesį patraukė stilizuoti „Pamestos klumpės“ moterų rūbai, gausiai papuošti lietuviškais, dar litus menančiais, centais.
– Tai mūsų Jazminos Cininaitės darbas. Ji tikra menininkė, sugebanti naudingai panaudoti iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingus daiktus. Taip atsirado šis mūsų rūbų akcentas. Ji taip pat iš daugybės alaus kamštelių pagamino žvangučius, kuriais grojame stovėdami scenoje, – pasakoja Gabrielė.
Muzikinė kelionė
Šimtmetis – tarsi nesibaigianti daina, kurios žodžius parašė mūsų tautos istorija. Apie tai kalbėjo, dainavo ir šoko į sceną lipę Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padalinio Upytės tradicinių amatų centro folkloro ansamblis „Upytės Vešeta“, iš Vilniaus atvykęs folkloro ansamblis „Laukis“, Trakiškio liaudiškos muzikos kapela „Juostvingė“, Mikoliškio „Apynėlis“, šokių studijos „Aistra šokiui“ šokėjai.
„Vilnonės dienos“ augina ir turtina savo žiūrovą, kasmet pasiūlydamos įvairių kultūros „perliukų“. Pernai tai buvo daugeliui ašarą išspaudęs Panevėžio lėlių teatro performansas „Vežimu aplenkiant laiką“. Šiemet Tatulos pašonėje skambėjo džiazas. Senos, geros šimto metų senumo melodijos, kurias dovanojo vintažinio džiazo bei svingo muzikos ansamblis „The Schwings Band“.
Daugelyje Europos valstybių koncertavusi bei ne vieno tarptautinio įvertinimo sulaukusi grupė savo muzika nukėlė šimtą metų atgal primindama, jog ir anuomet būta muzikinės įvairovės.
Vieta, kur gera grįžti
„Vilnonės dienos“ – ne tik muzikos, bet ir amatų šventė. Verpimas, juostų pynimas, audimas, medžio drožyba, raštuotų pirštinių mezgimas – amatai, kurie praeitą savaitgalį buvo pristatomi Raubonyse vykusioje šventėje. Neapsieita ir be tradicinio šlepečių vėlimo čempionato, avies kirpimo.
Bene daugiausiai dėmesio sulaukė baltų karybos draugovė „Jotvos sūnūs“. Jie festivalio svečiams pristatė IV–XIV a. gyvavusią jotvingių gentį, jos gyvenseną, karybą ir amatus.
– Buvo nuostabu, kad sulaukėme tiek daug dėmesio. Žmonės daug klausinėjo, apžiūrinėjo ginklus, noriai matavosi šarvus, – pasakoja draugovei atstovaujanti Indrė Žagužauskaitė.
Indrė – buvusi Vilniaus universiteto doc. dr. Salvijaus Kulevičiaus studentė. Salvijus daug prisidėjo prie Raubonių malūno renesanso, tad kartu su studentais ne kartą lankėsi mūsų krašte.
– Labai gera grįžti į vietą, su kuria susiję tik patys geriausi prisiminimai, – prisipažįsta Indrė.
„Jotvos sūnums“ atstovavęs Ramūnas Aleksa buvo suintriguotas mūsų krašte slypinčių istorinių artefaktų.
– Prie mūsų buvo priėjęs ne vienas ūkininkas ir pasakojo, jog panašius kirvaičius iki šiol randa savo laukuose. Pas mus, Dzūkijoje, tokie radiniai aptinkami tik labai tikslinėse – mūšių, piliakalnių – vietose, – stebėjosi svečias iš Alytaus.
Sekmadienis
Antra festivalio diena prasidėjo tradiciniu specialiai festivaliui susiburiančių vietos muzikantų, pasivadinusių „Tam kart“, koncertu. Jo metu buvo pranešta, kad dar šiais metais pasirodys unikali knyga, kurioje bus publikuojama daugiau nei pusantro šimto senovinių mūsų krašto dainų. Jas archyvuose tyrinėdamas įvairių etnografi nių ekspedicijų medžiagą surinko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje etnomuzikologiją studijuojantis Lukas Simsonas.
Liaudies medicinos paslaptimis dalinosi kasmet vis didesnio klausytojų būrio sulaukiantis žolininkas Virgilijus Skirkevičius.
Daug smagaus juoko dovanojo Pakruojo rajono Balsių teatras, atvežęs komediją „Dėdė atvažiavo“ kurioje pasakojami nevykėlio sūnėno nuotykiai, bandant dangstyti per kelis metus susikaupusius melus.
Dar vieną įspūdingą tiltą į praeitį nutiesė Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“, pakvietęs į muzikinę edukaciją „M. Petrausko operečių ir dainų kaleidoskopas“, pasakojusią ne tik apie garsiųjų brolių Miko ir Kipro Petrauskų gyvenimą, bet ir tarpukario muzikos istoriją.
Gražina, Vaidotas, Gintarė, Lidija, Lukas
Šie penki žmonės jau devintus metus kuria unikalią „Vilnonių dienų“ visatą. Jaukią, artimą, švelnią. Dviejų dienų stebuklą, kur svarbu ne forma ir poza, o jausmas. Iš kažkur giliai ateinantis suvokimas, jog tai tavo vieta, tavo namai, tavo žmonės, tavo Lietuva. Kai per kerpamos avies vilną, per geliančią Tatulos gaivastį, per tūkstančių rankų nučiupinėtų raudonų plytų šilumą, per virš pusamžių obelų kylančią sutartinės natą tu staiga atrandi… save. Ir tas atradimas visuomet būna sukrečiančiai apnuoginantis ir be galo švelnus…
– Kas yra Raubonių malūnas? Vaidotas! Be jo mes nebūtume sugebėję prikelti šios vietos. Jis turėjo labai aiškią viziją ir atkakliai jos siekė. Ar per tuos devynerius metus neišsikvėpėme? Ne. Nes tai svarbu. Tai mūsų bendruomenės, mūsų krašto pasididžiavimas. Norime, kad festivalis nesibaigtų, augtų, tobulėtų. Taip – ne viskas tobula, darome klaidų. Tačiau viską darome iš širdies. Čia juk esmė ne vilnos švelnumas, o sielos šiluma. Žmonės tai jaučia, todėl ir grįžta pas mus, – įsitikinusi Raubonių bendruomenės pirmininkė, festivalio direktorė Gražina Paškevičienė.
– Aš užaugau su šiuo festivaliu. Jis keitėsi, augo, bet pagrindinė idėjinė linija buvo išsaugota. Emocija. Ypatinga emocija, kai nejauti, kad dirbi darbą, o mėgaujiesi sielos atgaiva. Dažnai klausiu savęs, iš kur ji atsirado? Ar mes ją sukūrėme, ji pati mus susirado? Atsakymo vis dar neturiu. Tačiau kai mažame kaimelyje, senojo malūno pašonėje girdi aukščiausios prabos džiazą ir matai iš tolimiausių Lietuvos pakraščių jo paklausyti suvažiavusius žmones… Tai suteikia didžiulį stimulą dirbti toliau, – atvirai kalba festivalio kuratorius Lukas Simsonas.
– Šiemet visos aplinkybės susidėliojo taip gerai, kad net sunku patikėti. Puikus oras, reportažai televizijoje, radijuje, reklama. O ir pats mūsų komandos susistygavimas buvo jaučiamas nuo pat pirmos dienos. Darbo buvo daug, tačiau kiek atiduodi, tiek žmonės grąžina, – svarsto festivalio kuratorė Lidija Zagorskienė.
– Ar nepavargom? Kartais fi zinis nuovargis užvaldo kūną. Būna, kad ir nebepaeini. Bet įbrendi į Talulą ir ji tą nuovargį nuplauna. Pasikrapštai po žemę, pasisemi iš jos energijos ir vėl toliau eini. Sukiesi tuose mažuose kasdieniuose darbuose, džiaugsmuose, skausmuose. Ir nesvarbu, kiek savęs atiduodi kitiems. Per bendrystę, per buvimą kartu ateina atgaiva dūšiai. Man svarbiausia, kad žmogus atrastų save, kad kartu darytų, kurtų. Tuomet ši vieta išliks, – festivalio sėkme džiaugiasi Gintarė Gikienė.
– Šio festivalio pagrindas – savanorystė. Pradėkime nuo vietos berniokų, su kuriais aš dirbu jau ne vienerius metus. Seniai supratau: arba juos prisijaukini, rodai gerą pavyzdį ir dirbi kartu, arba jie suks ratus aplinkui ir nuveiks ką nors, kas ne visuomet bus teigiama. Visuomenė yra tokia, kokią mes patys norime matyti. Tačiau ji tokia negims tuščioje vietoje, turime prie to virsmo prisidėti visi. Ir tai, kad šiame festivalyje galima išvysti ir išgirsti, prisiliesti prie kitokios, aukštesnės kultūros, yra labai svarbu ir kaimui, ir tiems patiems vietos vaikams, kurių dažnas toliau už Pasvalį nėra buvęs. Festivalis – tai ir mano draugas Saulius Šimbelis, kuris čia nuo pat pirmų dienų: drožia medinius krumpliaračius, stato suolus, pirtis. Festivalis būtų kitoks, jei ne Edmundas Marcinkus, kuris kasmet niekieno neprašomas sujungia laidelius – atsakingas už visą elektros ūkį. Jau gal penkti metai čia ir Vilniaus universiteto prodekanas Salvijus Kulevičius. Jis ten – prodekanas, o čia – vandens, malkų nešėjas, pirtininkų patarnautojas, kuris bėgioja kartu su manimi per visą festivalį. Pasvalio choro kompanija, Saločių seniūnija – pagalbininkų sąrašas ilgas ir aš jiems visiems esu nepaprastai dėkingas už pagalbą ir paramą. Kartu su jais visais pasistengsime, kad dešimtasis jubiliejinis festivalis būtų dar didesnis ir įspūdingesnis, – žada festivalio siela Vaidotas Gikis.
