Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Talačkonių kaime prie „Via Balticos“ magistralės atsidarė nauja kavinė „Ąžuolvila“. Čia užsukęs netrunki pajusti, jog esi šeimos svečias. Kavinės savininkas Aurelijus Želvys plauna indus ir skuta bulves, jo žmona Inga dalina šiltus pledus apsisaugoti nuo staiga pakilusio šiaurio, o dukra Gabrielė sukasi aplink kasos aparatą ir priiminėja užsakymus. Ne todėl, kad nėra tam pasamdytų žmonių, o todėl, kad tai jų šeimos svajonė, link kurios buvo eita beveik visą gyvenimą.
Ir galbūt kol kas ne visuomet pavyksta susitvarkyti su dideliu lankytojų srautu ar pirmų darbo dienų jauduliu – visa tai ateis su laiku. Aurelijaus šeima tiki vienas kitu bei savo naujausiu kūdikiu – „Ąžuolvila“. Ir tuo tikėjimu dalinasi su visais, kas užsuka į po trim ąžuolais įsikūrusią kavinę.
Anksti neteko tėvo
Aurelijaus mama, iš Biržų kilusi Paulina Želvienė, anuomet buvo gerbiamas žmogus – vienintelio Pasvalio restorano „Lėvuo“ vyriausioji virėja. Tėtis, Pušalote gimęs ir augęs Petras Želvys, įvairiose rajono įmonėse dirbo tiekėju. Apsukrus vyras sugebėdavo nukeliauti į atokiausius Sovietų Sąjungos kampelius ir, pasvalietišku alumi bei dešromis „patepęs“ vietos valdininkus, parūpinti įvairių deficitinių detalių bei medžiagų.
– Buvau jauniausias vaikas iš keturių. Pagrandukas ir lepūnėlis. Brolis su seserimis buvo vyresni – visuomet turėdavo savo reikalų ir manęs į kompaniją nepriimdavo. Atveždavo dviračiu pas mamą į restoraną ir palikdavo. Ten leisdavau ir dienas, ir naktis. Jei pavargdavau, nueidavau į sandėlį, įsitaisydavau ant cukraus maišų ir miegodavau, – prisimena Aurelijus.
Kai tėtis ilgiems mėnesiams išvažiuodavo į Rusijos gilumą, jį atstodavo vyresnysis brolis Rolandas. Deja, šeimos idilė truko neilgai. Kai berniukui buvo keturiolika metų, netikėtai mirė tėvas.
– Buvo didelis šokas. Negana to! Mamai prasidėjo sveikatos problemos (jai teko iškęsti trylika sąnarių operacijų), dėl kurių gavo neįgalumą ir nebegalėjo dirbti. Šešiolikos pradėjau mokytis Joniškėlio technikume. Tai buvo pats sudėtingiausias laikas mūsų šeimai. Būdavo dienų, kai mama verkdavo, kad neturi ko man įdėti valgyti. Laimei, Narteikiuose gyveno pusseserė, tetos, dėdės – jie mane ir pamaitindavo, – pasakoja pasvalietis.
Spalvoti kedai ir čečėnų reketas
Sunkus Aurelijaus šeimos gyvenimo periodas sutapo su kardinaliomis visuomenės permainomis. Keitėsi santvarkos, įsivyravo „laukinis kapitalizmas“, reketas, ekonominė blokada.
– Tuo laiku kiekvienas vertėsi taip, kaip išmanė. Kad nors kiek prisidėčiau prie šeimos gerovės, technikume ėmiau lošti kortomis iš pinigų. Cigaretės tuo laiku buvo parduodamos tik pagal talonus. Surinkau juos iš visos giminės ir ėmiau pardavinėti cigaretes. Didelė parama buvo brolis Rolandas, kuris tuo metu dirbo jūrininku žvejybiniame laive ir yra išmaišęs visą pasaulį. Išplaukdavo pusei metų, o grįžęs parveždavo kramtomosios gumos, firminių drabužių, kosmetikos. Visas tuometis Pasvalio „elitas“ eidavo pas mus apsipirkti ir pasiteirauti, koks tas gyvenimas kitoje pasaulio pusėje. Kartą Rolandas man parvežė spalvotus, ryškiomis spalvomis dažytus kedus. Jais mūvėdamas nuvažiavau rugsėjo 1-ąją į Joniškėlio technikumą. Aš einu ir visi žiūri ne į mane, o į mano iš tolo šviečiančius batus. Buvo labai labai nejauku, – prisiminimais dalinasi kitais metais penkiasdešimtą gimtadienį švęsiantis verslininkas.
Aurelijus pasakoja, jog tai buvo spontaniškų sprendimų metas, kai noras uždirbti visuomet buvo susijęs su rizika bei avantiūrizmu:
– Pasikviečiau draugą, kuriam jau buvo 18, turėjo vairuotojo teises bei tėvo moskvičių. Pripilam mašiną obuolių ir važiuojam prekiauti į Rygos turgų. Tuomet šią prekyvietę valdė čečėnų reketas. Prisikabindavo ir prie mūsų, vertė mokėti duoklę. Bet mes vis bandėme išsisukti. Sakydavom, kad jauni, vaikai, pinigų neturim. Tie juokdavosi, sakydavo, jog tokių šustrų vaikų dar nėra matę ir duoklės dažniausiai neimdavo.
Savanoris
Dar būdamas paauglys Aurelijus Želvys įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Toks jaunuolio apsisprendimas buvo anaiptol ne atsitiktinis.
– Tėtis – išvažiavęs į eilinį reisą, mama – darbe nuo 6 ryto iki 12 nakties. Aš su jaunesniąja sesute buvau jiems savotiška kyla. Todėl mama mus dažnai veždavo pas savo seserį Aldoną Zakrienę, kuri gyveno Biržų rajone, Zakrių kaime. Gyvenime aš dvi moteris vadinu savo mama – tikrąją mamą ir tetą Aldoną, pas kurią užaugau. Tai buvo tremtinių šeima. Dėdė Vladas Zakrys už dalyvavimą partizaniniame judėjime buvo nuteistas 13 metų katorgos. Nors žmonai tremtis negrėsė, meilė vyrui buvusi tokia stipri, kad ji susidėjo daiktus ir išvažiavo traukiniu iš paskos. Visą tremtį jie praleido kartu. Vladas buvo aukštas, stiprus vyras, buvęs kalvis. Jis man nuo trejų metukų ėmė pasakoti apie visus sovietų žiaurumus. Būdavo atsuka galvą ir rodo – šis randas man nuo šautuvo buožės, šitas – nuo pistoleto rankenos… Tapti savanoriu man buvo savaime suprantamas dalykas, – tikina A. Želvys.
Tie, kurie artimiau pažįsta Aurelijų, o ir tie, kurie jį seka socialiniuose tinkluose, žino, kad vyras nevengia aštresnių patriotinių replikų:
– Dažnai mes užmirštame, kad Lietuva ir valdžia – du skirtingi dalykai. Lietuva – tai, ką mes matome, užuodžiame, kuo vaikštome. Jos žemės, oras, miškai. Lietuva – mūsų namai ir protėvių kapai. Nemylėti jos nėra už ką. Ne Lietuva kalta, kad mūsų žmonėms sunkiau dėl to, jog valdžia jų gyvenimą „daro geresnį“.
Agurkai Rygai
Kaip ir dauguma tos kartos žmonių, taip ir Aurelijus, ilgai ieškojo laimės ir savęs.
– Dirbau degalinėje, plovykloje, 2000 m. Hanoveryje stačiau Lietuvos Expo 2000 paviljoną, laimės ieškojau Anglijoje, Norvegijoje, Ispanijoje. Kodėl nepasilikau? Progų ir galimybių daug užsidirbti buvo ne viena. Bet aš ten negaliu būti. Man jau po savaitės pradeda „rauti stogą“. Lietuvoje ir žolė žalesnė, ir benamis, akies neturintis katinas mielesnis, nei visi ten toli esantys grožiai. Nebijau jokio darbo ir niekuomet jų neskirstau į gerus ar blogus. Svarbu, kad jis būtų padarytas sąžiningai, iki galo ir už jį sumokėta, – tikina verslininkas.
Nors laimės ieškojo visur, tikrąjį pašaukimą, pasirodo, buvo atradęs dar jaunystėje.
– Paauglystėje Kėdainiuose gyvenanti sesuo Deimantė išmokė auginti agurkus ir kopūstus. Jie turėjo didelius šiltnamius, kuriuose aš daug dirbau. Dienomis šiltnamyje, o vakare imdavau dvi pačias didžiausias tašes, prikraudavau jas agurkų ir naktiniu traukiniu važiuodavau į Rygą. Ten viską parduodavau pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje ir autobusu grįždavau namo su 50 dolerių gryno pelno. Anuomet tai buvo dviejų savaičių atlyginimas, kurį aš uždirbdavau per vieną naktį, – rimto verslo pradžią prisimena pašnekovas.
Sulaukęs pilnametystės Aurelijus išsilaikė automobilio vairavimo teises, nusipirko autobusiuką ir į Rygą kursuodavo jau su trimis tonomis agurkų:
– Latvijos sostinėje yra naktinis turgus, kuriame prekiavau lietuviškais agurkais. Vietiniai iš pradžių buvo nepatenkinti konkurencija, bet pamažu susidraugavome ir tapome geriausiais draugais. Jei nori, kad verslas sektųsi, su konkurentais reikia ne kariauti, o bendrauti, vienas kitam padėti. Kažkada važiuoju ir matau kelyje latvio, didžiausio mano konkurento, autobusiuką nuleista padanga. Kitas pravažiuotų, o aš sustojau ir padėjau. Nuo tos dienos mes tapome geriausiais draugais. Jis iki šiol vežioja daržoves ir kiekvieną kartą važiuodamas užsuka pas mane į svečius. Dabar jo lauksiu „Ąžuolviloje“, – gyvenimo filosofiją dėsto verslininkas.
Į Rygą Aurelijus daržoves vežiojo 13 metų.
Kelio adrenalinas
Kelerius metus pasibastęs po pasaulį Aurelijus grįžo prie jam mielos veiklos – prekybos daržovėmis. Ir tomis, kurias užaugina pats, ir supirktomis iš Lietuvos ūkių.
– Tie, kurie mato mane iš šalies, greičiausiai galvoja, kad daugiau nieko neveikiu, tik perku ir parduodu. Realybė šiek tiek kitokia. Mano darbo diena prasideda pirmą valandą nakties, kai aš iškeliauju pas ūkininkus šviežių daržovių. Gyvenimas kelyje tik skamba romantiškai, bet kai tu nuolat matai eismo įvykių vietas, dar neišdžiūvusio kraujo balas, tai veikiau primena fronto liniją. Aštuntą ryto aš jau būnu Pasvalyje, išvežioju daržoves į pardavimo vietas, tvarkau reikalus, derinu užsakymus ir t. t. Vakare – pora valandų miego ir vėl darbas. Amžinai neišsimiegojęs, amžinai tabaluojančia širdimi. Daug kas tokį ritmą atlaiko labai neilgai. Bet žinote, man gerai. Adrenalinas mane „veža“. Aš važiuoju, galvoju – šiandien graži šilta diena, tad žmonės pirks daug agurkų ir gamins šaltibarščius. Mintyse įsivaizduoju juos laimingus ir nuo vaizdo man pačiam pasidaro gera, – svarsto Aurelijus.
Įsisiūbavus pandemijai Aurelijus Želvys buvo bene pirmasis mūsų krašte verslininkas, kuris ėmėsi pristatyti daržoves žmonėms į namus. Kartais neimdavo pinigų nei už tai, kad atvežė, nei už tai, ką atvežė.
– Kodėl tai dariau? Vaikystėje augau šeimoje, kuri gyveno sunkiai ir mums vis ko nors reikėjo prašyti iš kitų. Aš žinau, kaip tai sunku. Kai kas net nedrįsta to daryti. O štai duoti – didelis malonumas. Galėtų visi pabandyti tai padaryti, kad pajustų, koks nepaprastas dalykas – padėti kitam. Ir žinote, pati geriausia padėka už visa tai, kai tu nuveži ką nors žmogui, kuris guli ant patalo, o jis iš paskutinių jėgų bando pakilti tam, kad paspaustų tau ranką, – verslininko balsas ima virpėti.
Šeima
– Kažkada pasakiau sau, kad šeimos neturėsiu tol, kol negalėsiu jos išlaikyti. Ar tesėjau pažadą? Beveik. Būsimą žmoną Ingą sutikau turguje. Matydavau ją vaikštant su nuostabia dukryte Gabriele. Žinojau, kad išsiskyrusi. Buvau sutikęs ją anglų kalbos kursuose – ji ten dirbo administratore. Bet vis nedrįsdavau pakalbinti. Ir štai vieną kartą ji priėjo prie manęs turguje ir paprašė agurkų. Sukaupiau visą drąsą ir paprašiau telefono numerio, bet… negavau. Ir tada kažkas jai paskambino. Kol ji kalbėjosi, aš iš Gabrielės išprašiau mamos numerį. Vakare paskambinau ir pakviečiau į pasimatymą. Mes kartu jau 19 metų. Mūsų bendram sūnui Pauliui – 16.
Svajonės kaina
„Ąžuolvilos“ atidarymo išvakarėse Aurelijus feisbuke patalpino jautrią žinutę:
„Trejus metus trukusi kelionė link svajonės. Tūkstantis bemiegių naktų. Stresu, pykčiu, ginčais paženklintos dienos. Ir vakarai… Nesuskaičiuojama daugybė vakarų, kai tu nejauti daugiau nieko, tik per pusę „lūžtančią“ nugarą ir sąnarius, kuriuos varsto milijonas iki raudonumo įkaitintų „durklų“. Vakarai, kai nenori nieko, tik buku žvilgsniu žvelgti į sieną ir ryji vieną po kitos tabletes nuo skausmo.
Šimtai darbų, tūkstančiai problemų, milijonas rūpesčių ir… vienas tu. Kartais taip norėjosi nuo visų ir visko pabėgti, užsidaryti, nekalbėti, negalvoti!
Bet kai pagaliau ateidavo ta išganinga vienatvės akimirka, vietoj taip trokštamos ramybės karčiu gumulu gerklėj imdavo kilti suvokimas, jog šios svajonės kaina – ir vėl neapkabinta žmona, kartu su vaikais nepraleistas savaitgalis, primirštos sesės, brolis. Vyriškos ašaros būna kuklios, bet nepaprastai sūrios.
Atsiprašau. Visų jūsų atsiprašau. Tūkstantį kartų prakeikiau save.
Tūkstanti kartų klausiau savęs, ar šis svajonei paaukotas laikas, sveikata, pinigai iš tiesų verti to?
Ir dabar, kai ta svajonė tapo kūnu, galiu pasakyti drąsiai – TAIP!
Kelias buvo ilgas, vingiuotas, o jo gale manęs laukė ne tik tai, apie ką svajojau visą gyvenimą, bet ir pati svarbiausia gyvenimo pamoka.
Šie treji metai padėjo suprasti, kad žmogaus skrydžiui nereikia sparnų, Svarbiausia, kad artimieji neleistų tau nukristi.
Ačiū visiems, kurie buvo šalia.“
Rankos negali nusvirti
Pasukus pokalbį link naujosios kavinės, Aurelijaus balsas ne kartą išdavikiškai sudrebės:
– Aš juk užaugau restorane. Mačiau, kaip turi dirbti virtuvė, kaip turi atrodyti ir ką turi daryti padavėjos. Ir net namie, jei pietums būdavo tik kiaušinienė su bulvėmis, visa tai būdavo patiekiama estetiškai, skoningai, gražiai. Sėdint su šeima ar draugais kokiame restorane, vis pagaudavau save galvojant – kaip būtų gerai turėti ką nors panašaus savo. Milijoną kartų važiuodamas pro Talačkonius mačiau mažytę geltoną grytelę ir vis pagalvodavau – kokia graži vieta kavinei. Taip išėjo, kad nieko nesakęs žmonai (už ką vėliau gavau baisiai barti) nusipirkau tą sklypą. Pinigų statyboms nebuvo, tad pasikonsultavęs su bičiuliais parašiau paraišką gauti paramą iš VVG. Kai gavau žinią, kad parama gauta, pašokau iš lovos. Ne iš džiaugsmo, o iš siaubo – ką dabar daryti? Paramos suma – tik mizeris, reikia ir didžiulio savo indėlio. O pinigų – nėra. Ir čia aš lenkiu galvą savo šeimai. Seserims Deimantei, Audronei, broliui Rolandui – visi surėmė pečius. Padėjo ir finansiškai, ir morališkai. Dėkoju dukrai, kuri mane išvadavo nuo viso „popierizmo“ ir aš galėjau visas atsiduoti statyboms. Ačiū visada šalia buvusiai žmonai, sūnui.
Trejus metus trukusios statybos iš verslininko pareikalavo milžiniškų pastangų. Kad nepaskęstų skolose, Aurelijus prekiavo daržovėmis ne tik Pasvalyje ir aplinkiniuose rajonuose, bet pasiekė net Skuodą:
– Neleidau sau pasiduoti. Neleidau nuleisti rankų. Nes jei taip padarai – įvarai save į beviltiškumo kampą, iš kurio pabėgti labai sunku. Tikėjau tuo, ką darau.
Visad šalia
– Man buvo didžiulis šokas, kai sužinojau, kad Aurelijus stato kavinę. Iš pradžių labai išsigandau, tačiau vėliau, kai ėmė kilti sienos, po truputį nusiraminau ir nerimą pakeitė džiaugsmas, – prisipažįsta slaugytoja dirbanti Aurelijaus žmona Inga.
Emocijas sunkiai tvardanti moteris pasakojo, jog treji statybų metai buvo labai skausmingi:
– Be tėvo, be vyro… Jis visada nemiegojęs, vis kažkur skubantis, nuolat kenčiantis menisko skausmus… Aš tokio ryžto, tiek stiprybės, kaip jis, neturiu. Ir gaila, ir padėti negali. Nepaprastai didžiuojuosi juo.
Moteris pasakoja, kad naujoji kavinė pakeitė ir jos gyvenimą.
– Buvau įpratusi prie tokio gyvenimo ritmo, kai budėjimą ligoninėje keičia poilsis ir rūpestis namais bei šeima. O dabar rūpesčių liuobtelėjo tiek, kad net nežinai už ko griebtis. Tačiau jei jau tiek kelio nuėjome kartu, privalau ir toliau būti šalia, – šypsosi Inga.
– Jei Dievas myli – leis nešti kryželį, – priduria Aurelijus.
Ne konkurentai, o kolegos
Nuo pat pirmų darbo dienų „Ąžuolvila“ sulaukė gausaus lankytojų būrio. Ir kad Aurelijui ir visai kavinės komandai būtų lengviau, čia sukasi visa šeima. Kavinės savininkas ir skuta bulves, ir plauna indus, jo žmona rūpinasi svečių gerove, dukra Gabrielė sukasi prie baro.
– Atidarymo laukėme su nerimu – ar ateis kas nors? Bet kai žmonių užgriuvo tokia lavina… Pirma diena buvo visiškas chaosas – laukiančiųjų eilės, atšalę patiekalai, neiškepę kepsniai. Tokiam žmonių srautui buvome visiškai nepasiruošę. Esu dėkingas virtuvės komandai, kuri kitą dieną, niekieno neprašoma, atėjo nuo penkių ryto (prieš tai darbą baigėme apie pusę antros nakties) ir ėmėsi darbo, kad būtų išvengta pirmos dienos klaidų, – prisipažįsta verslininkas.
Aurelijus pasakoja, jog visi darbuotojai – mūsų rajono gyventojai.
– Tai nuostabi komanda. Aš jiems kartoju, jog esame šeima. Ir kuo daugiau uždirbs mūsų įmonė, tuo daugiau gaus ir jie – tai bendras reikalas, – tikina „Ąžuolvilos“ savininkas.
Paklaustas, ar nebijo konkurencijos, Aurelijus Želvys kalbą pasuka netikėta linkme:
– Noriu padėkoti jauniesiems Pasvalio verslininkams – kavinės „Repertuaras“ savininkei Editai Breimerei, Pasvalio kempingo sielai Kostui Butkui, Sporto baro įkūrėjui Tadui Žukauskui. Tai tie žmonės, kurie man, visiškam šio verslo naujokui, labai daug padėjo. Atvėrė savo virtuvės duris, papasakojo apie įrangą, tiekėjus, darbo subtilybes.
Jaunosios kartos verslininkai visiškai kitokio mąstymo žmonės. Jie ne konkurentai, o padėjėjai, partneriai.
Tik pradžia
Aurelijus prisipažįsta, jog nemažėjantis lankytojų srautas glosto savimeilę. Tačiau verslininkui už pelną svarbiau geri atsiliepimai, kad žmogus norėtų čia grįžti.
– Mes dar tik pradedame. Planuose ir mažas motelis, ir nedidelis kempingas, ir įvairiems pobūviams skirta salė, ir parduotuvėlė, kur greta „Ąžuolviloje“ pagamintų gaminių bus prekiaujama visų Pasvalio rajono aludarių produkcija, ir firminis kavinės maisto vagonėlis, kuris riedės po visas Lietuvos šventes, – planais dalinasi A. Želvys.
– Auri, tau juk nebe trisdešimt… – švelniai vyrą bando stabdyti Inga.
– O jaučiuosi lyg būtų trisdešimt. Darbas žmonėms – man adrenalinas. Svarbiausia – nesipykti su Dievuliu. Jei būsi su juo geruose santykiuose – jis visada pamačys, – šypsosi „Ąžuolvilos“ šeimininkas.
