Įpusėjus vasaros atostogų sezonui, kyla ūpas pasidalinti jų įspūdžiais. Dar „žaliais“, pilnais jausmų, vaizdų ir kvapų. Šis tekstas – apie šv. Jokūbo kelią šiaurės Ispanijoje. Ir Kelią plačiąja prasme.
Vienu ypu
Visus daiktus į žygio kuprinę baigiau susidėti tik naktį prieš išskrendant. Tik tada ir pirmą kartą rimtai atsisėdau pamąstyti, ką aš darau. Iki tol planas „važiavo“ iš inercijos.
Prieš kelis mėnesius nusprendžiau visiškai pakeisti gyvenimą. O apie piligriminį žygį svajojau daug metų. Ir būtent tada, vienu ypu viską paleidus, atėjo vidinis laikas jam galiausiai ryžtis. Gal per pusvalandį išsirinkau būtent Camino Primitivo – pirmąjį pasaulyje šv. Jokūbo kelią. Užsisakiau visus skrydžių bilietus. Ir net žygio kojines (beje – labai rekomenduoju lietuvišką „Audimą“ – manau, dėl jų nepritryniau nė vienos pūslės. Nė vienos! Kai namie nutrina net kroksai).
Beveik vidurnaktis. Sėdime su mama prie aiškiai per sunkios kuprinės. Bet jos taip ir nepasvėriau… kartais geriau nežinoti.
Kažkur iš vidurių ima kilti ašaros. Užspaudžia krūtinę. Nusmelkia visą kūną. „Ką aš darau?..“ – mama pirmą kartą mano akyse išvysta baimę. Iki tol vaidinau, kaip aš nieko nebijau ir kaip čia viskas paprasta – eilinis pasivaikščiojimas, tik ilgesnis. Juk pratusi nueiti dešimt kilometrų per dieną. Bet šitam pasivaikščiojimui aš visiškai nepasiruošusi. Nesu kopusi į kalnus. Nesu buvusi užsienyje viena tris savaites. Išgyvenu nerimą, kai esu tarp nepažįstamų žmonių. O ten reikės su dvidešimt jų miegoti viename kambaryje. Kiekvieną naktį. Išvis nežinau, ką daryti su savo gyvenimu. Bet… gal būtent dėl viso to ir esu pasiruošusi? Aš – atvira žaizda. Atverta gydymui.
Tarp nieko ir kažko
Tarpinė stotelė – Frankfurtas. Vėsus rytas, miglena. Pusryčiauju turkiškoje kepyklėlėje. Lėtais lyg besiilsinčio katino judesiais aptarnauja baisiai gražus (matyt, vien lietuviai turi tokį keistą žodžių derinį) rudaakis vaikinas.
Skambina tėtis. „Ar neima liūdesys?“ – klausia. Atsakiau, kad ne – net nesusimąsčiau apie tai. Bet suėmė, atsikėlus kitą rytą Ovjede. Lyg kažkas baigiasi. Lyg nieko neturėčiau. Ar neturėčiau, net turėdama.
Ovjede to dar nežinojau, bet vieną naktį su bendražyge kvatosime iš visų plaučių: „Aš nieko neturiu! Aš nieko neturiu… Aš nieko neturiu!“ Tik nuėjusios Kelią, pajusime – kaip gera nieko neturėti. Neprisirišti prie to, ką turi. O jei prisiriši ir pasidaro pikta, kai netenki – atleisti sau. Nes ir tai praeis… Prisiminsiu dar paauglystėje pamėgtą Donaldo Kajoko eilėraštį:
kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko
Švelnumas
Dieve, už ką mane taip laimini? Ar vien šis klausimas yra abejonė tavo gerumu?.. Nes tavo meilė yra beribė ir jai nereikia priežasčių, – birželio 6-os įrašas Kelio dienoraštyje.
Žengiu pirmuosius Camino Primitivo metrus nuo Ovjedo katedros. Ir tą pačią sekundę išnyksta visos baimės ir nerimas: kad išsikraus telefonas, kad nuo ispaniško batono išbers veidą, kad susirgsiu, kad po kelių dienų jau turėsiu važiuoti autobusu… Fiziškai pajuntu kaip visa, kas smulkmeniška bei nereikalinga, palieka kūną, mintis ir jausmus.
Pirmąsias dienas Kelias buvo švelnus. Švelnus arklio snukis laukuose. Švelnus drauge tursenančio šuns žvilgsnis. Švelnūs, nors ir degančiai raudoni aguonų žiedlapiai. Švelni dulksna, kasanti prakaituotą veidą. Švelnus kaimiečio, kaukšinčio paaukštintomis klumpėmis, buenos días. Švelnus kitos piligrimės prisilietimas, kai nemokame viena kitos kalbos, bet jaučiame. Švelnėjanti mano širdis… švelnėjanti mano širdis.
Netobulai tobula
Be gaivaus makiažo. Veidas paburkęs. Raumenys sustingę. Tarpumentis nebeišsitiesa nuo įtampos, nešant per sunkią kuprinę. Blauzdos akmeninės, nes visą savaitę Kelias – tik stačiai aukštyn, arba stačiai žemyn. Jei gauni tiesiai pažingsniuoti bent du šimtus metrų – jau beveik stebuklas. Oras toks drėgnas, kad rūbai džiūsta kelias dienas. Užtai piligrimai kojines ir triusikus kabina tiesiog ant kuprinės, gal pradžius pakeliui…
Bet labai laiminga. Tikrai, gyvai, netobulai ir be jokių reikalavimų. Kelias moko džiaugtis. Kad ir kaip banaliai tai skamba… Bet tai ir vėl manimi kalba įprotis – juk buvau įpratusi paprastumą laikyti banaliu.
Ispanijoje aš kaip katė. Bet kurią akimirką galiu pradėti murkti iš pasitenkinimo. Nenoriu, kad šis jausmas baigtųsi. Netobulumai pasidarė tokie žavūs… Aptriušęs, keistai kvepiantis senas viešbutėlis. Neveikiantis televizorius. Lengvas svaigulys – nuo kalbų su nepažįstamaisiais, nesuvokiamo gamtos grožio, dosnaus Asturijos regiono vyno… ir nuo Kelio purvo jau neatsiplaunančios kelnių klešnės.
Daniel ir Yhan
Susipažinome su Daniel iš Venesuelos. Prieš du mėnesius jis palaidojo mamą. Išėjo iš darbo. Išsiskyrė su mergina. Ir atvyko į piligriminį žygį Ispanijoje – ieškoti seniai prarasto ryšio su katalikiškomis motinos šaknimis. Kiekvienas žingsnis jį gydo. Kalbėjomės, apsikabinome. Jis pirmas, kurį sutikau, taip pat einantis Camino dėl tikėjimo.
Kai jau nebeprisimenu kelintą dieną iš eilės lijo, sutikau jaunesnę už save kinę, vardu Yhan. Ji pasiūlė paėjėti drauge. Prieš tai niekada nesportavo, tad labai skaudėjo kelius. Be to, skaičiavo jau gal šeštą pūslę. Kad nukreiptume mintis, šnekėjomės. Prieš metus ji atsivertė į katalikybę. „O kokia prieš tai buvo tavo religija?“ – domiuosi. „Na, žinai… komunizmas“, – ironiškai ir skausmingai šypteli. Ji studijuoja Paryžiuje, tad tėvai namuose dar nežino. Bet kaip bus, taip – svarbiausia, kad pagaliau švyti akys.
Lūžis
Kelyje niekada nebūna taip, kaip tiksliai nori. Būna taip, kaip turi būti, – birželio 11-os įrašas. Šiandien sunku. Atsikėliau skaudančia gerkle ir apsunkusiu kūnu, pėdomis. Bet einu. Gal man to reikėjo. Pajutau, kad visiškai priklausau nuo Dievo valios. O prieš tai didžiavausi – kokia aš stipri ir energinga, kaip man nieko neskauda, o nugaroje įtaisytas propeleris kaip kokiam Karlsonui. Tik ne nuo manęs tai priklauso. Pasirodo, viskas yra dovana – ir jėgos, ir nuovargis.
Šiandien Kelias manęs nebepasotina. Nebepasotina nuobodulio. O gal net jį sukelia. Pagalvojus apie dar vieną ilgą dieną, apima nuovargis, šaltis, noras bėgti. Kaip ir gyvenime. Vėsta pirmosios savaitės entuziazmas, noras bendrauti. Bet argi tikėjausi, kad tai amžina? Ne. Ir tai gąsdina. Tačiau meilė pasirodo ne vien pirmųjų dienų jausmuose, jų nuostabioje beprotybėje. Bet ir kai nenoriu, kai sunku prisiversti. Būtent tada mylėti reikia labiausiai. Kitą. Kelią. Save. Dievą, – birželio 14-os įrašas.
Marija ir Simona
Visa šlapia įvirstu į pakelės bariuką. Kaip kokį svetimkūnį skubu nusimaukšlinti šaltą ir drėgną ploščių. Akimis jau ieškau, ko šilto užsisakysiu ir galvoju, kaip reikės paprašyti ispaniškai. Bet ausis pagauna kažkokius keistus garsus. Akimirką visiškai nesusigaudau. Instinktyviai sušunku: „Labas!!!“ Sekundės dalį merginų veiduose išvystu pasimetimą. Ir tuoj pratrūkstame kvatoti…
Sesės iš Kauno. Iki Kelio – tik sesės. Po jo – ir geriausios draugės… Dėka jų, sulėtinsiu tempą. Kitaip gal visus tris šimtus penkiolika kilometrų būčiau nubėgusi iš inercijos. Pakely ant šieno babajų prigulsime kaip prabangiausiame SPA. Dėkosime už Kelio skausmus, nes jie privertė nurimti ir išgydė tas žaizdas, kurioms vien kartą reikėjo leisti supūliuoti. Dejuosime, džiaugsimės ir verksime. Kartu pasieksime Santjago de Kompostelos katedrą.
Džoanis ir Troja
Čia žmonės tokie paprasti ir be ceremonijų. Tai nuostabu. Pasiilgsiu to Lietuvoje. Tiesiog imti ir daryti. Be išankstinio pasiruošimo. Tiesiog imti ir gyventi, – birželio 17-os įrašas.
Ferreira – kaimelis tarp miškų. Jį pasiekiame vėlai, beveik trisdešimt kilometrų prailgo. Bet energingos italės Illarijos paragintos, su lietuvaitėmis dar išsiruošiame į vienintelį kaimo barą. Ir ką tu sau manai… čia išsipildo slapta svajonė.
Prie barelio „priparkuotas“ stovi širmas arklys. Kaip mažos mergaitės pripuolame glostyti ir šnekinti. Leidžiasi. Su cigarete dantyse ateina ir šeimininkas – ispanas Džoanis. Kumelės vardas Troja, su ja prieš kelerius metus pats nujojo Camino. Mato, kad niekaip negaliu atsiplėšti nuo gyvūno ir staiga pasiūlo: „Gal nori pajodinėti?“ Iš pradžių nesuprantu. Kaip tai? Lietuvoje šitai pažeistų visus įmanomus saugumo reikalavimus. Bet čia Ispanija… ir laiminga apjoju kelis džiaugsmo ratus, mus stebi pusė baro. Džoanis siūlo Troją ir pirkti. Gaila, nėra kaip parsigabenti namo…
Gero kelio!
Paskutinė žygio diena, paskutiniai dvidešimt kilometrų. Viskas, ką kaupiau viduje dvi savaites, jau spaudžia galvą. Irzulys, nuovargis, liūdesys, nerimas, pyktis. Lyja be perstojo, šalta. Kelias virto tikra piligrimų autostrada. Čia beveik niekas nebesisveikina ir nebelinki buen camino. Jaučiu kiekvieną žingsnį.
Paskutiniai penki kilometrai iki Santjago de Kompostelos katedros. Džiaugsmo kalva – vieta, kur pirmą kartą Kelyje gali išvysti tris jos bokštus. Diena apsiniaukusi, rūkota. Bet pamatau juos tolumoje… ir džiaugsmas išlaisvina širdį. Nuo visko. Grįžta jėgos. Dar nenorime, kad Kelias baigtųsi… kad baigtųsi tai, ką Kelyje išmokome.
Suklumpu ant Santjago grindinio. Per šimtus metų numindyto milijonų piligrimų. Širdis sprogo ir išsiliejo… ašaromis, džiaugsmu, dėkingumu, malda, visu mano gyvenimu.
Paskui čia vėl ateisime – pasitikti kitų piligrimų. Šis miestas mums tapo savas, nes mus priėmė besąlygiškai.
Po savaitės atsisveikindama su Santjagu pastabėjau – šv. Jokūbo skulptūra katedroje paslaptingai ir švelniai šypsosi. Lyg sakytų: „Viskas bus gerai. Tu nieko nežinai… Bet viskas bus gerai.“
Autorės nuotr.
