Remigijus Idas degalinėje darbuojasi jau dvidešimt septynerius metus, nuo 1997-ųjų. Darbą pradėjo tuomečiame „Lukoile“, vėliau pervadintame „Viada“. Šalia tarptautinės magistralės „Via Baltica“ transporto žiedo įsikūrusi degalinė svetingai sutinka ir palydi visus į ją užsukusius. Kiaurą parą magistrale juda nenutrūkstamas automobilių srautas. Kas juos pristabdo ties Pasvaliu? Ar vien tik mažas, vilkikams nepatogus žiedas? Kas verčia vairuotoją parodyti posūkį ir sukti į mūsų miestą? Gal čia gyvenančių ir dirbančių žmonių nuoširdumas?
„Viadoje“ dirba devyni žmonės, vienoje pamainoje trise arba keturiese, draugiškai, geranoriškai vieni kitiems padėdami, nes nei darbų, nei klientų netrūksta iki pat darbo pabaigos. Žmonių srautas didžiulis, vasaros sezono metu per vieną darbo pamainą degalinėje apsilanko vidutiniškai apie tūkstantį klientų. Remigijui Idui jau sunku suskaičiuoti, kiek per tiek metų čia teko pamatyti įžymybių – dainininkų, aktorių ar žinomų politikų.
Degalinėje galima sutikti daug įžymybių
– Darbo pradžioje degalinėje yra tekę sutikti Henriką Daktarą, prezidentą Algirdą Brazauską, jis pietavo tuometėje degalinės kavinėje. Ne kartą pas mus lankėsi dizaineris Juozas Statkevičius, Lietuvos pramogų pasaulio atstovas Algis Ramanauskas-Greitai, Radžis. Yra užsukusi ir primadonos Alos Pugačiovos dukra dainininkė Kristina Orbakaitė su savo apsaugininkų palyda. Apsilankančios Lietuvos ir pasaulio scenos žvaigždės mandagios, malonios, gal tik ne itin mandagus pasirodė vieną naktį pas mus stabtelėjęs dainininkas Egidijus Dragūnas-Selas. Garsenybėms stengiamės neįkyrėti, nors tikrai būtų įdomu pabendrauti, – prisipažįsta mūsų pašnekovas.
Vasaros sezono metu atvyksta daug užsienio šalių turistų iš Suomijos, Norvegijos, Latvijos, Vokietijos, įdomių keliautojų per Europą dviračiais ar motociklais. Daug anglakalbių, ne visų suspėja pasiteirauti, iš kokios jie šalies. Žiemą užsuka vykstantys slidinėti į Latviją. Nemažai nuolatinių klientų, darbo reikalais jau daug metų iš Vilniaus keliaujančių į Rygą.
Kaip atrodo darbo diena?
– Daug metų dirbome naktimis, dabar degalinė atsidaro šeštą valandą ryto ir savo darbą baigia vienuoliktą vakare. Atėjęs į darbą, pirmiausiai įjungiu kavos apartus, šaldytuvų apšvietimus, pečių, kuriame netrukus keps bandelės. Po to einu į lauką, apžiūriu teritoriją, jeigu reikia, sutvarkau šiukšliadėžes, pakeičiu vandenį, skirtą nusiplauti automobilių stiklams, atidarau mašinų plovyklos vartus ir įjungiu plovyklos mechanizmus. Netrukus pradeda rinktis pirmieji klientai, truputį vėliau jau būna iškepusios ir bandelės, ruošiame karštus sumuštinius, dažnai žmonės pas mus papusryčiauja, pasimėgauja rytine kava. O jos kiekvieną dieną parduodame tikrai nemažai – kelis šimtus puodelių, vasarą ypač išpopuliarėja šalta kava. Besibaigiant darbo dienai vėl reikia viską sutvarkyti, papildyti prekių lentynas, išplauti kavos aparatus, apžiūrėti, ar nieko netrūksta kavos zonoje, sutvarkyti patalpas, tualetus, šiukšliadėžes. Tualetus visą dieną pagal grafiką tvarkome patys. Stengiamės, kad žmonėms nieko nepritrūktų. Mane vis dar stebina, kad jie ne visada išdrįsta pasakyti apie pasibaigusį tualetinį popierių, – dienos rūpesčiais dalinasi Remigijus.
Kartais tenka pabūti psichologais
Dabartinės degalinės vietoje anksčiau stovėjo kita, bet maždaug prieš dešimt metų ji buvo nugriauta ir pastatyta dabartinė. Nebeliko kavinės, jos vietoje atsirado plovykla. Statybų metu teko darbuotis laikinai pastatytame vagonėlyje.
– Anksčiau, kai dirbdavome ir naktimis, pasitaikydavo visokiausių nuotykių, sulaukdavome nemažai neblaivių, nemandagių, kartais agresyvių lankytojų. Naktį budėdavo ir mus saugodavo policijos pareigūnai. Mano darbo pradžioje, apie 1998-uosius, Pasvalyje būta ir smarkių berniukų laikų, jiems negaliodavo jokios taisyklės. Tualete esame radę pareigūno netyčia paliktą kovinį ginklą su visa apkaba, gerai, kad jo savininkas greitai atsirado ir ginklas nepateko į nusikalstamo pasaulio atstovo rankas. Neseniai teko padėti jaunai merginai, netyčia Vilniaus autobusų stotyje įsėdusiai ne į tą autobusą. Vietoj Alytaus ji atsidūrė Pasvalyje. Vėlai vakare atėjusi į degalinę ilgai laukė, kol jos parsivežti iš Alytaus atvažiuos brolis. Viename iš Vilniaus muziejų dirbanti mergina visą kelią autobuse skaitė knygą ir nepastebėjo, kad važiuoja ne į Alytų, o į priešingą Lietuvos pusę. Atsitokėjusi tik Panevėžyje, kai per langą pamatė atsidūrusi nepažįstamame mieste. Truputį pabendravome, pavaišinau ją karštu sumuštiniu, pasiūliau kavos. Tokiose situacijose visada norisi padėti, – pasakoja Remigijus, pridurdamas, jog šiame darbe kartais tenka žmones ir pagloboti, ir paguosti, pabūti psichologu.
Darbo pradžia buvo sudėtinga
Prieš tris dešimtmečius bendravimas su klientais kardinaliai skyrėsi, kitokia buvo ir visuomenė. Dar buvo gajus sovietinis, atšiaurus, arogantiškas bendravimo būdas, visiškai neįprasta sveikintis su atėjusiais klientais. Jie pradėjo pirmieji, teko daug tobulintis įvairiuose bendravimo kursuose.
– Netrukus ir mes, ir klientai įpratome vieni su kitais sveikintis, pasiūlyti įsigyti ne vien tik kuro, palinkėti gero kelio. Iš pradžių buvo labai neįprasta ir nejauku, klientai sutrikdavo, o mes jausdavomės kvailai, tačiau užteko kelių savaičių ir šie bendravimo standartai greitai prigijo. Džiaugiuosi, kad dabar mūsų nebevaržo griežti rėmai, galime su klientais pajuokauti, pabendrauti, padėti, pasiteirauti, kur keliauja. Užsimezgę pokalbiai vėliau juos paskatina sugrįžti dar ne vieną kartą, – prisimena Remigijus, pridurdamas, kad klientai jiems tarsi geri bičiuliai ar giminaičiai, su kuriais susitikę kalbasi maloniai, linksmai, o ne oficialiomis, šabloniškomis frazėmis. Reikia tik nebijoti ir norėti peržengti šiuos bendravimo barjerus.
– Dirbant tuomečiame „Lukoile“ laisvės turėdavome mažiau, griežtesni būdavo ir išvaizdos reikalavimai, darbuotojas nelabai galėjo sau leisti matomų, masyvių kūno tatuiruočių ar auskaro nosyje, naudotis asmeniniais mobiliaisiais telefonais. Juos reikėdavo pasidėti kitoje patalpoje. Juokinga prisiminus ir darbo pradžios aprangą, kai reikėdavo dėvėti vyšninės spalvos kostiumą, visą komplektą. Jie buvo tokie nepatogūs… Vasarą karšta, nebūdavo oro kondicionierių, tačiau vis tiek dirbdavome su švarkais, šlapi ir suplukę. Žiemą kostiumuoti, su šalmais, lipdavome ant atvažiavusios, apledėjusios kuro cisternos. Reikėdavo pilti į kolbas ir matuoti kiekvienos kuro rūšies tankio mėginius. Dabar tai skamba kaip anekdotas. Laikai pasikeitė, žmonės tapo linksmesni, tolerantiški, mandagūs, tačiau dar yra užstrigusių 1990-uosiuose. Tokių fenomenų degalinėje vis dar sulaukiame, jų bendravime teigiami pokyčiai taip ir neįvyko, liko tokie pat grubūs, nekantrūs ir pikti, – šypteli Remigijus, prisiminęs darbo pradžios kuriozus. Jam labai patiko Norvegijoje matytas darbo tempas degalinėje. Ten niekas neskuba, nesiverčia per galvą, žmonės dirba be streso, natūraliu savo tempu.
Su pasvaliečiais, dažnai ir su kitų miestų svečiais degalinėje jis bendrauja tarmiškai. Tarmę išgirdę vaikai, kartais paklausia, kokia kalba dėdė kalba?
– Pastebiu tendenciją, kad savo tarmę mes bandome išguiti iš bendravimo ir tai mane labai liūdina. Tėvai su savo vaikais nebekalba tarmiškai. Net ir darželyje auklėtojos su vaikais kalbasi bendrine kalba. Kodėl taip atsitiko? Kodėl naikiname savo savastį ir unikalumą? Kaip norėčiau, kad ji neišnyktų, – atsidūsta mūsų pašnekovas.
Svajojo tapti profesionaliu futbolininku, išmokti groti gitara
Remigijus gimęs ir užaugęs Pasvalyje. Baigęs tuometį Kauno kūno kultūros institutą, planavo būti kūno kultūros mokytoju. Padirbėjęs futbolo treneriu Pasvalio sporto mokykloje, suprato pasiilgęs platesnio bendravimo. Dažnai pasvajodavo ir apie barmeno darbą ar nuosavą kavinę, kurioje visuomet pilna žmonių, tačiau keliai netikėtai atvedė į degalinę. O čia juk toks panašus darbas… Sportas visam gyvenimui liko mėgstama laisvalaikio veikla. Du kartus per savaitę su Pasvalio futbolo veteranų komanda renkasi į treniruotes Pasvalio parko arba „Riešuto“ mokyklos stadione, dalyvauja veteranų futbolo varžybose.
Jo pomėgiai sportas ir muzika, mėgsta pėsčiųjų žygius. Besimokydamas tuometėje Pasvalio vidurinėje mokykloje dainuodavo chore, dar sovietmečiu teko dalyvauti dainų šventėje Vilniuje. Keletą metų dainavo Pasvalio kultūros centro chore. Pastaruosius keletą metų lankė Pasvalio chorą „Canticum novum“. Choro vadovas Rimvydas Mitkus prisijungti jį pakvietė taip pat besilankydamas degalinėje, tačiau darbo grafikas dažnai sutapdavo su laisvalaikio veikla, tad choro teko atsisakyti. Muzikos jis mėgsta garsiai klausytis namuose… Didžiausias jo rūpestis – vaikai, mėgsta juos palepinti, ir pagalba senyvo amžiaus mamai. Sūnus Robertas mokosi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, dukra Augustina studijuoja mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune.
– Pasibaigus darbo dienai degalinėje, jaučiuosi pavargęs fiziškai, nes mūsų darbas stovimas, bet ne nuo intensyvaus bendravimo. Stresines situacijas geriausiai suvaldau trumpa meditacija – tereikia kelis kartus giliai įkvėpti, iškvėpti ir mintyse pakartoti frazę „aš labai myliu žmones…“ – pajuokauja Remigijus, pridurdamas, kad ir tokių situacijų kartais pasitaiko. Jam įdomus kiekvienas žmogus, jaučia jiems empatiją ir labai mėgsta bendrauti, šioje srityje jis – kaip žuvis vandenyje.
