Su Kasparu Mulevičiumi – apie darbą ir gyvenimą šeimos ūkyje

– Kodėl į gimnaziją, kai mokiniams pasakoja apie profesijas, nepakviečia mūsų, ūkininkų? Juk agronomų trūksta, – šypsosi jaunasis ūkininkas Kasparas Mulevičius, sutiktas šeimos ūkyje Meškalaukio vienkiemyje.

Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją Kasparas baigė 2012 metais, po to – agronomijos studijas. 

Toks vaikino pasirinkimas, atrodo, buvo nulemtas nuo vaikystės: 

– Kai septynerių metų su tėčiu sėdau prie „Ferguson“ traktoriaus vairo, jau žinojau, kad būsiu ūkininkas ir studijuosiu agronomiją. 

Kasparas pripažįsta, jei ne Europos Sąjungos paramos ir ūkio, technikos modernizavimas, tėtis nebūtų skatinęs likti ūkininkauti: 

– Dabar dirbam septynis šimtus hektarų ir mums užtenka. Pusę šios žemės nuosavos. 

Ar pradėjo savo ūkyje kūlimą? 

– Nukūlėm dvylika hektarų žieminių miežių. Pirmą kartą pabandėm, užsiauginom sėklos, šiemet sėsim 68 hektarus, – Kasparas atskleidžia, kad iš hektaro byrėjo po 7,7 tonos žieminių miežių. – Kaip iš molio žemės – per mažai. Molis – dviejų ašmenų peilis, jis derlingas, bet reikia labai nutaikyti momentą tokią žemę įdirbti. Be to, truputį pralaukėm nukulti ir grūdai šiek tiek per sausi.

Apie ūkį Kasparas gali pasakoti iki smulkiausių niuansų, savo darbu jis, atrodo, tiesiog mėgaujasi. Ir apie tręšimo ypatumus: 

– Nuo 2012 metų naudojam organines trąšas, paukščių mėšlą veždavomės iš Kaišiadorių, Rudaminos. Bet dabar jau tręšiam grybienos, kraujo, pelenų ir cukrinių runkelių išspaudų pakaitalu… 

Mulevičiai savo ūkyje sėja iki pusės žieminių kviečių, javų, apie ketvirtadalį – rapsų, keliolika procentų žemės tenka ankštinėms kultūroms. 

– Dar auginam salyklinių miežių, bet pernai nesėjom, nes dėl gamtinių sąlygų jie virto pašariniais grūdais, – jaunasis ūkininkas įsitikina, jog gamtos sąlygos vis dėlto gali daug lemti. – Tarkim, kai per pupų žydėjimą 30–35 laipsniai karščio, jos neužmezga ir derliaus nėra… 

Be Kasparo ir jo tėčio Valdo, ūkyje dirba dar keturi darbuotojai. 

– Tėtis sėja, aš žemę ruošiu, mėšlą kratau, – pasakoja vaikinas. – Prieš trejus metus nusipirkom naują kombainą, kuris pagal našumą atstoja du ankstesnius. 

Kasparas išsitaria, kad trūksta motyvuotų žmonių, kurie galėtų dirbti ūkyje, todėl tenka įsigyti dar našesnės technikos: 

– Toks kombainas kainuoja pusę milijono. Nors mes anksčiau pirkom pigiau, tačiau pakilo paskolų palūkanos. 

Vaikinas džiaugiasi šiuo dideliu pastaruoju pirkiniu: 

– Šio kombaino lanksti pjaunamoji 10,5 metro pločio, puikiai kopijuoja žemės paviršių. 

Taigi moderniame ūkyje, atrodo, nieko netrūksta. 

– Reikėtų didesnio savaeigio purkštuvo, trūksta vieno grūdų bokšto, – kiek pagalvojęs sako Kasparas. 

Jis pripažįsta, kad studijos suteikia teorinių žinių pagrindą, o visi pokyčiai, naujovės, ūkininkavimo niuansai išryškėja jau pačiam dirbant, bendraujant su kolegomis, Kasparas priklauso žemės ūkio kooperatyvo „Šiaurės aruodai“ ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Pasvalio skyriaus valdyboms: 

– Iš tiesų labai daug bendravimo, dalijimosi patirtimi, patys išbandom, pasėjam trijų veislių rapsų, trijų veislių žieminių javų. Derlių lemia daug veiksnių – ligos, veislės, tręšimas. Klimatas keičiasi. Jaučiasi, kad drėgmės mažiau, kad ilgiau ir dažniau tęsiasi karščiai. Pernai rugsėjis buvo visiška vasara. Atsiranda naujų virusų, naujų vabalų. Purškiam tik naktį, apie tai reikia pranešti prieš tris dienas. Bet jei palijo, purškimas atšaukiamas ir vėl viskas iš naujo… 

Net ir palyginus po neseniai baigtų Kasparo agronomijos studijų daug kas spėję pasikeisti: 

– Nuo 2018-ųjų žemės nebeariam, tad plūgas ilsisi. Žemė įdirbama tik apie dešimt centimetrų, giliau nejudinama. 

Vaikinas rodo noraginį skutiką, prie kurio pernai atsirado ir išsėjimo diskai… 

Kasparas nuo vaikystės pasinėręs į ūkį, o jo vyresnis brolis ir sesuo – miestiečiai, įsikūrę Vilniuje, pas senelius atvažiuoja ir penki anūkai. 

Tačiau Kasparas atskleidžia irgi turintis draugę nakiškietę Augustiną, Kauno technologijos universitete studijuojančią finansus, su kuria pažintis užsimezgė per… galingą vikšrinį traktorių: 

– Nakiškiuose dirbu žemę, o išėjusi Augustė filmuoja traktorių, kad parodytų savo sūnėnams. Sakau, ateik, pafilmuok iš vidaus… 

Šis įspūdingas traktorius nupirktas prieš ketverius metus. Vėl vienas galingas vietoj dviejų traktorių. 

Nuvažiuojam į 106 hektarų rapsų lauką. 

– Čia sujungti septyni ir tikriausiai dar daugiau laukų. Tai didžiausias mūsų laukas, – Kasparas suskaičiuoja, kad 700 hektarų jų dirbamos žemės 29 laukuose. – Stengiamės susimainyti, kad kuo daugiau žemės būtų viename masyve. Juk žymiai efektyviau, kai iš vieno laukelio nereikia lėkti kur nors toliau į kitą lauką. Be to, mažiau lieka neįdirbtų galulaukių, kampelių, kuriuose auga piktžolės. O ir su galinga technika patogiau dirbti kuo didesniame lauke. 

Kitoje lauko pusėje plytintį didžiulį lygų javų lauką Kasparas pavadina namų ūkio flagmanu: 

– Tai geriausias ir kokybiškiausias mūsų laukas nuo pat ūkininkavimo pradžios 1992-aisiais. Prie dvidešimties hektarų prisidėjo 74. Tačiau apie vienuolika hektarų išnuomavom saulės elektrinės statytojams. 

Jaunasis ūkininkas atvirauja, jog dabar pagal pakeistą įstatymą to padaryti nebegalėtų, nes žemės našumas turi būti žemesnis nei 30 balų: 

– O mūsų šios žemės – apie 60– 70 balų. Tačiau už nuomą gausim vis tiek tris kartus daugiau, nei turėtume pajamų iš javų auginimo. 

Kasparas pripažįsta, kad labiausiai vargina, jog žemės ūkio politikoje nėra pastovumo bent penkeriems metams. Nuolat keičiami įstatymai, taisyklės, reikalavimai. 

Vis dėlto jaunas ūkininkas pašmaikštauja žemę dirbsiantis iki mirties. Tėtis pradėjo ūkininkauti nuo savo senelių, Kasparo prosenelių žemės. Žinoma, ūkis tiek išsiplėtė ir išmodernėjo, kad seneliai turbūt net sapne nesapnavo, jog šiuolaikinis galingas kombainas per dieną gali nukulti iki 40–50 hektarų kviečių. 

Beje, prieš dešimt metų kalbintas dar agronomijos studentas Kasparas panašiai šnekėjo: 

– Man patinka ūkininkauti. Neįsivaizduoju savęs sėdinčio kokiame biure ar kitame oficialiame darbe nuo 8 iki 17 valandos. Nors ūkyje darbo diena paprastai neribota…