– Seniai kirbėjo mintis atidaryti piceriją. Pats labai mėgstu išragauti picas, bet vis tiek stengiuosi neatsivalgyti, kad vėliau vėl mėgaučiausi, – šyptelėjęs prisipažįsta žilpamūšietis Edgaras Bulakinas, Pasvalio miesto centre, aikštėje prie fontano, lygiai prieš mėnesį atidaręs nedidelę jaukią savo šeimos piceriją „Oli pizza“.
Edgaro šeima – žmona Karolina, sūnūs Titas ir Nikita.
– Visi mėgsta picas, tačiau aš didžiausias jų valgytojas, – savo gurmanišką polinkį atskleidžia naujosios picerijos šeimininkas.
Jis prisiminė, kaip žiemą kiek vėlyvesnį vakarą važiuodamas per Pasvalį užsisvajojo nusipirkti picą ir jau negavo:
– Pamaniau, reikia savo piceriją atidaryti.
Beje, dabar „Oli pizza“ dirbanti Salvinija Mackutė pastebi, jog nemažai klientų būtent vakare, paskutinę darbo valandą iki dešimtos…
32 metų Edgaras vadinamojo valdiško ar įrėminto oficialių valandų darbo niekada nedirbo. Dar aštuoniolikmetis Pasvalyje trumpai turėjo kioskelį, kuriame prekiavo kaulais šunims, vėliau – saldainiukais. Bet ilgiausiai ir daugiausia užsiėmė automobilių verslu.
– Aš labai noriu būti laisvas žmogus ir atsakingas tik už save. Tačiau šiandien pirmą kartą dirbu su komanda ir mums gerai sekasi, – Edgaras įsitikinęs, jog reikia nebijoti imtis atsakomybės, be to, ir kiekvienas darbuotojas turi suprasti, kad ir nuo jo priklauso verslo sėkmė.
Pagal skelbimą darbuotojų nepavyko rasti. Tad išsiklausinėjant per draugus ir pažįstamus susibūrė gera draugiška komanda: Salvinija Mackutė, Simona Stuogytė, Airinga Kairytė, Darija Židonytė.
– Aukso kalnų nežadėjau, bet ir nuskriausti nenoriu, – prisipažįsta Edgaras. – Dvi darbuotojos turi virtuvės patirties, dirbusios picerijoje, kitos dvi – prie kasos. Tačiau visos turėtų mokėti kepti picas, jeigu prireiktų pavaduoti.
Pats picerijos šeimininkas neslepia esantis labiau valgytojas nei kepėjas:
– Žmonai geriau sekasi iškepti picą. Bet aš pjausčiau… Sunkiausia buvo sureguliuoti įrengimus ir receptūras. Nesu tiek sunkiai dirbęs, kaip iki picerijos atidarymo ir jos veiklos pradžioje. Pirmosiomis dienomis daugiau nieko nemačiau. Buvo ir baimės, ar žmonėms patiks.
Iš pradžių visi ėjo smalsauti, žiūrėti, ragauti. Per mėnesį išragautos visos picos. O jų čia 31. Dažniausiai pasiskambina, užsisako ir išsineša.
– Kol kas realybė pranoko lūkesčius. Tikiuosi, kad klientai grįžta, – viliasi Edgaras.
Jis siekia, jog žmogus šioje picerijoje nusipirktų ne vien maisto, bet ir gražią akimirką, gerą emociją. Skamba elegantiška atpalaiduojanti muzika, o lengvai karikatūrinių portretų sieną įkvėpė sukurti, kai Karolina ir Edgaras vaikščiojo ir apžiūrinėjo Barseloną. Taip iš Europos didmiesčių idėjos atsklendžia iki mūsų.
– Noriu, kad ir žmonės pasakytų, patartų, ką dar reikėtų patobulinti. Būtų įdomu išgirsti tikrą nuomonę, – picerijos šeimininkas atskleidžia, kad greitai bus kavos, aparatas jau pastatytas, gal bus ir bulvyčių, ir koks desertukas…
Neretai pradėti verslą bauginamasi dėl didžiulės biurokratijos ir nesibaigiančių reikalavimų.
– Padėjo, patarė pažįstami žmonės, draugai. Pasvalietis Paulius, turintis picerijų Vilniuje, iš savo patirties patarė ir dėl biurokratinių dalykų. Vis dėlto labai gelbsti įvairių reikalų tvarkymas internetu, – Edgaras prisipažįsta esantis visiškai technologijų žmogus, tokiems lankytojams sudarytos palankios sąlygos ir jo picerijoje.
Štai visai neseniai užsuko iš Palangos aplink Lietuvą dviračiu keliaujantis vaikinas, pasinaudojo internetu, pasikrovė įrenginius, aišku, paskanavo picos.
Edgaras turi minčių kurti jaukesnę aplinką ir lauke. O apie šalia esančią piceriją kalba ne kaip konkurentus, bet kolegas.
– Kai atsilaisvino šios patalpos, kovo mėnesį ir išsinuomojom, – žilpamūšiečio neišgąsdino nei kitos picerijos, nei kavinės kaimynystė.
Jo įsitikinimu, tokios pagrindinės miesto aikštės, ir dar prie fontano, iš tiesų turi būti jaukių picerijų, kavinukių vieta.
– Kol kas geranoriškai bendravom ir su rajono Savivaldybe, pavyzdžiui, dėl reklamos iškabos, ir su veterinarine tarnyba. O kaip bus toliau, nežinau, – šypteli Edgaras.
Jis nusiteikęs optimistiškai, nors sutiko ir skeptikų, kurie abejojo, ar apsimokės, ar išeis…
Kada Edgaras pirmą kartą paragavo picos ir kaip ji tapo mėgstamiausiu patiekalu?
– Pirmo sykio nepamenu, tačiau įstrigo, kaip visai vaikas picą valgydavau Druskininkuose, kai nuvažiuodavom pas senelius. Mano tėtis buvo kilęs iš Druskininkų, studijavęs tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, atlikęs praktiką Žilpamūšyje ir sutikęs mamą. Dabar tėtis ir seneliai jau mirę. O mes visi, mano ir brolio šeimos, mama, likę Žilpamūšyje, – atskleidžia jaunas verslininkas Edgaras Bulakinas
Teisybe pasakius iki geros picos tikrai dar toloka o ir produktai kaip teko pastebeti tikrai ne is geriaisiu bet pazanga sioje srityje sveikintina.