Apie šią istoriją ką nors pasakyti galėtų ne vienas vyresnio amžiaus joniškėlietis. Ir visai nebūtų keista, jeigu apie tą patį jie kalbės skirtingai. Todėl šio rašinio vienas tikslų yra pažadinti atsiminimus, ypač tuos, kurie iki šiol dar nebuvo išklausyti. Ir paskatinti įvykių amžininkus padėti atskleisti vieną didžiausių paslapčių, gaubiančių Laisvės kovų Pasvalio krašte epochą.
Palaikų ieškojo tarptautinės pajėgos
Birželio pabaigoje Pasvalio rajone netoli Joniškėlio miesto esančiame Austakynės viensėdyje vyko Lietuvos partizanų užkasimo (palaidojimo) vietos paieškos. Čia tikimasi rasti 1946 m. vasario 23 d. Uniūnų kaime (dab. Pakruojo r.) mūšyje su NKVD kareiviais ir vietos stribais žuvusių partizanų palaikus.
Pirmiausia atliekami archeologiniai žvalgymai. Siekiant nustatyti palaikų užkasimo duobės tikslią vietą, naudojamas sukamasis grąžtas. Tvarkingai gręžiant gylyje iki 1 metro viliamasi aptikti permaišytą duobės užpildą ir nustatyti duobės dydį, kartu nesuardant palaikų. Pagal projektą planuojama išgręžti iš viso 450 gręžinių. Pirmajame tyrimų etape birželio mėnesį pavyko išgręžti 228. Archeologai darbus tęs rudenį. Tik aptikus užkasimo duobės vietą ir dydį toje vietoje bus formuojama perkasa, arba kelios, jeigu paaiškės, kad duobių būta daugiau.
Partizanų palaikų paieškoms vadovavo archeologas dr. Gediminas Petrauskas. Talkino studentai iš Joniškėlio, Panevėžio, savanoriai iš Jonavos, Rokiškio, triūsė ir Ben Goodburn iš Jungtinės Karalystės. Paieškų komanda Austakynėn atvyko tiesiai iš Rokiškio rajono, kur, Pagrūbio miške ieškodama bunkerio, aptiko partizanų „pašto dėžutę“. Apie šį unikalų atradimą rašė šalies spauda. Netoli Liverpulio gyvenantį B. Goodburn ir G. Petrauską suvedė archeologinė stovykla pernai Normandijoje (Prancūzija). Ten vyrai darbavosi tyrinėdami teritoriją, kurioje 1944 m. liepą JAV kariuomenė vykdė operaciją „Cobra“. Tai buvo sąjungininkų išsilaipinimo Europoje aktyvioji fazė. Anglą sudomino galimybė apsilankyti Lietuvoje ir patyrinėti partizanų bunkerius, tad šiemet jis mielai priėmė G. Petrausko kvietimą. Tai buvo galimybė pažinti šiek tiek mūsų šalies istorijos. Svečias buvo sužavėtas čionykšte gamta, tačiau prasitarė kitąkart į Lietuvą sugrįšiantis nebent rudenį ar žiemą, kai nebūna uodų.
Paieškas Austakynėje organizuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Prieš keletą metų į centrą kreipėsi partizano Juozapo Žandario sesuo Liucija Žandarytė, kuri paprašė surasti ir ekshumuoti jos brolio palaikus. Garbaus amžiaus moteris daug metų rūpinasi partizanų atminimo vieta Austakynėje.
Sudeginti kūnų nepavyko
1946 m. vasario 23 d. Uniūnų kaime rytas išaušo kaip visada, tačiau jau netrukus ši diena virs pragaru kelioms dešimtims jaunų vyrų. Uniūnų kaimas dabar yra Pakruojo rajono pakraštyje, vos už kelių kilometrų nuo Pasvalio rajono Grūžių kaimo, o anuomet priklausė Joniškio apskrities Linkuvos valsčiui. Medzeliauskų sodyboje po nakties poilsio dar buvo likę apie 30 Motiejaus Belecko-Paleckio būrio vyrų. Popietę NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai ir NKVD Vaškų valsčiaus poskyrio stribai pradėjo karinę čekistų operaciją. Partizanai, suklupę bendrai maldai, buvo netikėtai užklupti ir atkirsti nuo akmeninio tvarto, kuriame liko jų arkliai, rogės, kulkosvaidžiai… Buvo duota komanda išsiskirstyti ir gintis. Priešams padegamosiomis kulkomis uždegus medinį namą, laisvės kovotojai pateko į spąstus, krito kryžminėje ugnyje arba užduso dūmuose. Į raginimus pasiduoti jie atsakė labai ribota ugnimi, laikėsi beveik keturias valandas, kol nebeliko šovinių. Praradimai buvo skaudūs: mūšyje žuvo 22 partizanai, 5 iš jų – padegtame name, du susisprogdino. Nė vienas nepasidavė gyvas. Operacija buvo kruopščiai parengta, todėl priešas neteko tik dviejų karių.
Žuvusių partizanų palaikus stribai išniekino ir atpažinimui vežiojo po Vaškus, Pasvalį, Joniškėlį. Čia, aikštėje priešais NKVD būstinę, gulėjo numesti nuo 12 iki 16 nukautų partizanų; apnuogintus kūnus sustatė prie tvorelės, buvusios prie vėliavos stiebo. Vasario 25 d. vyko žuvusiųjų atpažinimas. Po savaitės 12 kūnų buvo nuvežti prie Girelės miško, sustatyti aplink ąžuolą, apdėti šiaudais ir padegti. Suledėjusių lavonų stribams sudeginti nepavyko, tad apanglėję jie liko stovėti, kol atšilo ir pradėjo irti. Penkis kūnus slapta išsivežė ir palaidojo artimieji. Epizodą prisiminė Albinas Bajoriūnas: „Krikšto tėvelio kūną jo broliai nakčia parnešė namo ir paslėpė šiauduose. Kitą rytą sniege paliktais pėdsakais iki sodybos atsekė stribokai. Suradę palaikus ir supratę kieno tai kūnas, jie kelias minutes pastovėjo nuleidę galvas ir nieko nesakę išėjo. Tie stribokai buvo jo draugai. Kartu augo, kartu mokėsi. Tik likimo buvo lemta atsidurti skirtingose barikadų pusėse…“. Likusių septynių vyrų palaikai vietos valdžios įsakymu buvo užkasti tik kovo 9-ąją. Tai būrio vadas Motiejus Beleckas-Paleckis, Viesulas, Bronislovas Pakalnis-Aukštikalnis, Jonas Bajoriūnas-Varniukas, Vakaras, Adolfas Biliūnas-Cvirka, Jonas Momeniškis-Lionginas, Jurgis Petrauskas-Rasputinas, Dobras, Juozapas Žandaris-Mūsiškis.
Įvairiuose šaltiniuose ir liudijimuose nurodomas skirtingas žuvusiųjų skaičius, nuo 19 iki 23. LGGRTC sudarytas 22 pavardžių sąrašas ne visiškai sutampa su NKVD atpažinimo sąrašais. Keli kūnai buvo smarkiai apdegę, neatpažinti, o vieną šeimininkas, radęs gaisravietėje, užkasė sodyboje tarp medžių. Beje, patys Medzeliauskai tik per plauką išliko gyvi, atsipirko sužeidimais. Vėliau jie prisiminė, kaip stribai tempė nuo žuvusių partizanų batus ir dėl jų susipešė tarpusavyje.
Užkasti negalima palaidoti
Kur padėti kablelį šiame teiginyje? Įprasta partizanų kapavietes skirstyti į palaidojimo arba užkasimo vietas. Palaidojimas – tai bent minimali pagarbos ceremonija su aiškiai suformuota kapaviete. Užkasimas buvo stribų rūpestis, kad niekas niekada nesurastų palaikų – nusikaltimo įrodymo. Įvykių liudininkas Boleslovas Jarašiūnas Pasvalio sąjūdžio leidinyje (1989 m. rugsėjo 29 d.) rašė, jog Austakynės kaimo žmonės maldavo tuometinio valsčiaus pirmininko leisti lavonus palaidoti. Esą gresia epidemija, be to, jokia kultūringa tauta nemėto lavonų laukuose. Ilgai galvojęs pirmininkas leido, tik liepė niekur nevežti, o užkasti vietoje be jokių iškilmių. Kovo 9 dieną kaimo vyrai surinko laukinių gyvūnų išdraskytus palaikus, duobėje užklojo eglių šakomis ir palaidojo. Kapą papuošė eglišakėmis. Tarp vyrų buvęs Povilas Jodinskas paskui ilgą laiką negalėjo valgyti mėsos, ypač virtos su kauliukais. Pasak jo dukros Aldonos Jodinskaitės, vaizdas buvęs klaikus: kūnai narinosi, sklido nemalonus tvaikas. Be stipraus alkoholio vyrai negalėję dirbti. Tai nebuvęs savanoriškas darbas, valdžia atvariusi. Tikėtina, kad ir prižiūrėjusi. Tad kyla natūralus klausimas – užkasti ar palaidoti buvo partizanai Girelės pamiškėje? Archeologų, turinčių didelę palaikų ieškojimo patirtį, gretose yra abejojančių, kad pasirūpinti palaikais buvo pavesta vietos žmonėms. Esą daugeliu atvejų tai darydavo stribai, todėl duobės turėtume ieškoti atokioje vietoje, miške, su netvarkingai užkastais kūnais. Tačiau mes turime tiesioginių liudijimų. Be to, įvykių kontekstas neįprastas. Jeigu stribams būtų pavykę lavonus užkasti iškart, klausimų nekiltų. Bet jie nesugebėjo, o per savaitę, kol kūnai gulėjo miške, gavo naujų užduočių ir senuoju savo „žygdarbiu“ nebesirūpino. Vadinasi, labiau tikėtina, kad partizanams duobę (arba duobes) iškasė kaimo vyrai. Ir palaidojo su pagarba, kiek tai leido situacija. Eglišakės jiems atrodė kaip papuošimas, nors labiau turėjo rūpėti valdžiai, kad paslėpti miške atsiradusius žemės kasimo pėdsakus. Žinoma, geriau pažymėti kapo ir toliau jį prižiūrėti nebuvo galimybių, o galiausiai viską paslėpė gamta. Tad šios pastraipos pavadinimą užbaigti galėsime tik išvydę palaikus duobėje. Kultūros vertybių registre ši vieta kol kas įvardinta kaip Lietuvos partizanų kapai, o ne užkasimo vieta.
Trečias kartas nemeluos?
Atgimimo metais Sąjūdžio judėjimas kvietė Lietuvos žmones į partizanų pagerbimo iniciatyvas, prasidėjo žūties, užkasimo vietų paieškos. Sukruto ir Joniškėlio krašto šviesuoliai. Dr. Kazimieras Garšva knygoje „Joniškėlis“ (Vilnius, 2007) rašo, kad 1988 m. kunigo Benedikto Urbono paraginti joniškėliečiai išsiaiškino partizanų užkasimo vietas ir palaikus perlaidojo miestelyje prie Jono Stapulionio paminklo. Dabar čia yra Laisvės kovų memorialas. Austakynėje taip pat buvusi atkasta duobė, bet joje rasti tik 7 partizanų palaikai, o ne 16, kaip tikėtasi. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad kitus kūnus 1946 m. iš miško pasiėmė artimieji. Surastieji septyni partizanai, išvardinti aukščiau šame tekste, buvę iškilmingai perlaidoti memoriale. Kun. B. Urbono archyve išliko fotografijų, kuriose įamžinta ceremonija: procesija, lydinti trispalvėmis pridengtus karstus iš bažnyčios į kapines, rimties akimirkos prie kapo duobės. Tiesa, karstų matyti tik šeši. 1990 m. rugsėjį Austakynėje joniškėliečiai pastatė medinį kryžių ir granito paminklą su čia neva surastų partizanų pavardėmis.
„Joniškėlis“
Bet istorija tuo nesibaigė. Apie 1996–1998 m. Austakynėje suburzgė ekskavatorius „Jumz“. Teritorijoje iškasė keletą griovių. Buvęs Joniškėlio seniūnas Steponas Rimkus atskleidė, jog tąkart vėl buvo ieškoma partizanų palaikų. Bet juk kartą jie jau buvę surasti ir perlaidoti… Faktus patikslino K. Garšva ir S. Rimkus. Iš tiesų 1989 m. pavasarį minėtame memoriale Joniškėlyje į duobes nuleistuose karstuose buvo ne palaikai, o simbolinė žemė iš Austakynės, tos vietos, kur, kaip manyta, 1946 m. kovo 9 d. kaimo vyrai palaidojo partizanus. Taigi, nesant realių palaikų nebuvo galima sužinoti ir jų skaičiaus, duomenys buvo patikslinti remiantis kitais šaltiniais. Minėtos paieškos traktoriumi norimo rezultato nedavė, o iškastų griovių žymės ir šiandien matomos žemės paviršiuje.
Uniūnuose žuvusių partizanų palaikų vieta nuo pat pradžių buvo spėjama remiantis amžininkų atsiminimais. Žmonės nekantravo įamžinti kovotojų atminimą, tam reikėjo vietos, kiek įmanoma artimesnės tikrajai. Archeologiniai tyrimai parodys, ar atspėta teisingai. Net ir keliolikos metrų paklaida yra rimtas iššūkis tokiems darbams. Joniškėlio krašto žmonių troškimas yra pagaliau atskleisti Austakynės paslaptį. Tautos didvyriai turi ilsėtis pagarboje ir ramybėje.
