– Gal apie šimtą inkilų iš viso esu sumeistravusi. Šiemet – maždaug trisdešimt, bet likę mažiau. Ir pernai, ir jau dabar daug kas įsigijo, po Lietuvą išsivežiojo, – pumpėnietė Ivita Tuomienė atskleidžia prieš kelerius metus aptikusi savo pomėgį prie medžio meistrystės. – Malūną kaip dekoraciją priešais mūsų.
Pumpėnų miestelio pakraštyje keturbučiame name, nuo kurio atsiveria laukų toliai, Ivita gyvena daugiau nei trisdešimt metų:
– Čia toks kotedžas. Žiemą drožinėju rūsyje pečių kūrendama. Kai orai sušyla, jau dirbtuvėlėse medį pjaustau, šlifuoju, deginu lietlempe, kalu, klijuoju… Jau reikia skubėti vakarienės gaminti, o aš vis dar noriu pašlifuoti, negaliu nuo medžio atsitraukti.
Pastaruosius kelerius metus Ivita į medžio meistrystę tiesiog pasinėrusi, darbo techniką vis tobulina, vis sugalvoja ką nors naujo. O jau tas inkilų gražumas!
Po sunkių ir sudėtingų gyvenimo išbandymų medžio darbai ir savotiška kūryba Ivitai teikia daug džiaugsmo ir atgaivos.
Ivitos Jakavickaitės vaikystė iki penkerių metų prabėgo Dalickuose, už Kriklinių:
– Dabar ten likę tik medžių. O mes persikraustėme į Pumpėnus, kur gyveno baba. Nuo nulinės iki aštuntos klasės mokiausi šio miestelio vidurinėje, vėliau Žeimelyje – melžėja laborante. Bet pasimokiau vos iki švenčių, nes supratau, kad kaip ir viską moku. Verčiau dirbti ir užsidirbti. Taigi grįžau į Pumpėnų kolūkį melžti karvių.
1990-aisiais Ivita ištekėjo, jauna šeima gavo būtent šį butą miestelio pakraštyje, susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus.
– Tačiau vyras susirgo ir jaunas mirė. Likau našlė su dvylikos, dešimties ir aštuonerių metų vaikais. Dirbau pas ūkininką ir patys turėjom nemenką ūkį, esu laikiusi net tris paršavedes. Ir vaikai buvo pristatyti prie ūkio, – prisimena Ivita. – Bet vaikams pradėjo lįsti rimtesni ne galavimai ir jiems buvo nustatyta raumenų atrofija.
Tuo bėdos nesibaigė. 2010-aisiais pati Ivita susirgo leukemija:
– Rimta diagnozė. Gegužės mėnesį per gimtadienį gavau dovaną – pirmą chemijos lašą. Aštuonių kartų kursas tęsėsi iki spalio.
Iš ligų ir vargų Ivita su vaikais vadavosi sunkiai. Padėjo sesuo ir dosnūs Pasvalio krašto žmonės, aukoję pinigų Mero labdaros vakare.
Nors Ivita dar turi neįgalumą, tačiau kol kas jaučiasi ligą įveikusi.
Ir beveik netikėtai ši pumpėnietė save atrado prie medžio darbų:
– Nusižiūrėjau, kaip dirba meistrai, ir pirmiausia lentutėmis apsikaliau malkinę, paskui – pavėsinę, dar ir su pagražinimais.
Vėliau Ivita nebesustojo, taip ir rikiuojasi medinis malūnas, vežimaitis, šulinys, triračiai, dešimtys inkilų…
– Mano brolio šešiasdešimtmečio proga sode šulinį papuošė Ivitos medžio darbas. Aš tai labiau prie technikos. Tiesa, moku ką nors papiešti, nukopijuoti. Atsivežiau ir Pasvalyje nusipirktą peizažą. Pats esu pumpėnietis, grynakraujis taukuotis, – humoro nestokoja linksmuolis Ivitos draugas Vidmantas, dirbantis pas ūkininką.
Ivitos dukra Gintarė gyvena Panevėžyje, kita dukra Virginija – Birštone:
– Ten ir mano anūkai – Gabija, Nojus. Sūnus Mantas dirba miškuose…
Iš Pumpėnų, Jurgėnų lentpjūvių medieną perka ir Ivita.
