– Čia ne daugiabutis namas, o kotedžas. Keturi butai per du aukštus su atskirais įėjimais. Bet dabar visi trys namo kaimynai užsienyje, – atskleidžia Nairiuose gyvenantys Ramutė ir Dainius Radzivonai, sutvarkę, išgražinę aplinką tiek, kad rajono vertinimo komisija tarp daugiabučių namų aplinkos puoselėtojų juos pripažino nugalėtojais.
Dainius prisimena, kaip 1976-aisiais su tėvais iš Plonėnų atsikraustė į Nairius, o šis namas buvo statomas dešimt metų ir kaimo vaikams tokios amžinos statybos virto žaidimų vieta ir geru laisvu plotu.
Iš tiesų kiek nuošaliau pastatytas bendrabutis buvo tarsi savotiškas pereinamasis kiemas be nuolatinių gyventojų.
– Apsistodavo į ūkį atvažiuojantys darbininkai, laikinai įsikurdavo tuo metu neturintys kur gyventi žmonės. Čia yra buvęs ir medicinos punktas, ir biblioteka, ir parduotuvė . Šiame pastate rinkdavomės žiūrėti vidiakų ir net nepagalvojau, jog kada nors čia gyvensiu, – Dainius pripažįsta, kad šio namo istorija labai spalvinga. – Kol galiausiai už investicinius čekius žmonės nusipirko butus. Paskutinį sugriebė ir mama.
Dainius šypteli prisiminęs, kaip tapo vaikinu su butu.
Jo žmona Ramutė iš Pakruojo rajono, iš Bardiškių. Šiemet jau trisdešimt metų nuo jų vestuvių. Sutapo, kad Kaune gyvenantis sūnus Alminas, informacinių technologijų specialistas, ir marti Dovilė, kilusi iš Merkinės krašto, padovanojo anūką Artėjų.
– Pas mano pusbrolius – panos, taigi pavardės tęsėją jau turime. Kitas mūsų sūnus Antanas, kurio vardas kaip ir mano tėčio, Pasvalyje dirba masažuotoju, – Dainius yra atsekęs savo pavardės istoriją iki 1771-ųjų, Radzvilos nuo Latvijos laikui bėgant kažkodėl virto Radzivonais.
Istorija, kraštotyra, fotografija – Dainiaus pomėgiai. Nors Kauno maisto pramonės mokykloje įgijo mašinų ir įrengimų derintojo profesiją, o dosafe išsimokė vairuotoju. Sovietinėje armijoje buvo paimtas į desantininkus.
– Grįžus iš to pragaro, buvo tas pats, kur eiti ir ką dirbti, – prisipažįsta Dainius, grįžęs pas tėvus ir „Pergalės“ kolūkyje prišnekintas dirbti vairuotoju.
O Ramutė pagal profesiją – skaičiavimo mašinų operatorė, dirbo Pakruojo statistikoje.
– Mes abudu kaimo žmonės, iš sodybų, todėl ir čia norime privatumo, prie daugiabučio namo turime ir savo žemės, – Radzivonai pasakoja, kaip statėsi tvartą, kaip ūkininkavo, bet nesisekė, kaip gyveno iš Dainiaus minimalaus atlyginimo, o abu sūnūs – studentai…
– Atsisakę ūkio, pradėjom remontuotis butą. Šešerius metus dirbau Vaškuose „Jositos“ parduotuvėje. Po to teko registruotis Darbo biržoje, – prisimena Ramutė, kuri vėliau pradėjo dirbti Vaškų seniūnijoje kultūros namų valytoja, tvarko aplinką ir gėlynus, prižiūri laidojimo namus.
Ir Dainius Vaškų seniūnijos darbuotojas – vasarą traktoriumi pjauna kelkraščius, o žiemą dirba katilinėje.
Be to, Radzivonai pasinėrę į savo aplinkos puoselėjimą. Jie rodo išaugusį aukštą klevą, kurį pirmą Dainius parvežė dar savo moskvičiaus bagažinėje.
O vėtrungę-migrantą būtent per migrantų krizę padarė dailininkas Aldas Pleiris, kuris buvo Dainiaus klasiokas Staškavičių mokykloje…
Ramutė ir Dainius prisimena, kokios čia buvo džiunglės, žolės, laukai, daržiukai, buvo šlapynė, o pro namą tiesiai per kiemą į parduotuvę važiuodavo traktoriai, mašinos.
– Išlyginom dešimt kamazų žemės, buvo privežta ir skaldos, – atskleidžia Ramutė.
– Su architektu ir namo kaimynu sutarėm, kad kelias eis ne per kiemą, o už ūkinio pastato, – Dainius sako, jog aplink daugiabutį namą yra ir bendros teritorijos, ir atskiros jų žemės. – Name bendras vandentiekis ir vietinė kanalizacija. Beje, vandentiekis buvo atvestas gal tik iš kokio šešto karto. Todėl išsikasėm savo šulinį. Bet kai vandentiekį perėmė „Pasvalio vandenys“, geriam kokybišką vandenį.
O šulinys virtęs kone meno kūriniu – Ramutė puošmenas paišė, Dainius drožė. Panaudoti net mediniai kaiščiai iš seno malūno rato.
Už šulinio auga Ramutės iš tėviškės atsivežtas svyruoklis uosis, kuriam trisdešimt metų. Jis apkarpomas, iš vidaus išgenimas ir tame didžiuliame tankiame kupole galima drąsiai pasislėpti.
Prieš penkiolika metų pastatyta akmenimis grįsta pavėsinė, kurioje dalelė ir šio krašto istorijos, ir buities: Nairių dvaro gegnė, spragilas, medinės šakės, liktarnos, ližė, spiritinis lygintuvas, uošvio bačkelė…
Ramutė ką tik iškepusi gardų obuolių ir varškės pyragą. Taip pat prisipažįsta mėgstanti plikyti įvairiausių žolelių arbatas ir apgailestauja, kad mėtoms, melisoms per sunki jų žemė.
Rodyti ir pasakoti apie savo augalus Ramutė gali be galo, be krašto. Prisiminė, kaip susituokus pas anytą priaugino ledinukų ir vežė į turgų.
O jau po šio buto langais iškasė žemę, privežė arklio mėšlo ir augino raganę, burokinės spalvos rožę, atsisiuntė pirmų mažų gėlyčių.
Radzivonų gėlynuose pavasarį pradeda skleistis svogūninių gėlių žiedai, įspūdingų spalvų tulpės…
Ir pasipila visas paradas Ramutės gėlių – stiebinės rožės, pinavijos, medėjantis bijūnas, svyrančios begonijos, sanvitalijos, lobelijos, gaurės, šliaužiančioji šilingė…
Pluoštinės jukos žiedai išsistiebė kone iki dviejų metrų, rododendras sukrovė septyniasdešimt kekių… Brugmansijų įspūdingi geltoni ir rožiniai žiedai, patagoninės verbenos, ežiuolės, rugiaveidės viksvos, vėdrynai…
– Man turi augti ricinmedis. O jurginų sumažinau, – Ramutė pasakoja, kaip kiekvienu augalu reikia domėtis, kokiame dirvožemyje auginti, kaip prižiūrėti.
Prie daugiabučio namo Radzivonų sode auga ir vaismedžių, vaiskrūmių, lazdynų…
Šeimininkai vis prisimena, kaip pradžioje jų kiemas dar buvo pereinamas ir pirmoji pasodinta kriaušaitė buvo nulaužta.
– Čia aplinkui nupjauti žolę – juvelyrinis darbas. Neduok, Dieve, užkliudyti kokį augaliuką, – šypteli Dainius.
Ramutė nufotografuoja savo gėlynų žiedus ir, norėdama ką nors pasveikinti, siunčia ne internete surastus, o savo užaugintus.
